Audrius Butkevičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Apie svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ pasakoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

– Lenkija, regis, ketina priimti įstatymą, kuris „lietuviškąjį nacionalizmą“ prilygintų šalyje draudžiamoms totalitarinėms ideologijoms – nacizmui ir komunizmui. O juk mūsų valdžia visą laiką aiškino, kad lenkai yra mūsų „strateginiai partneriai“. Ar tai reiškia, kad „partnerystė“ baigėsi?

– Reikia čia pasakyti tiesiai: aš manau, jog toks pareiškimas daromas ne be Rusijos įtakų Lenkijoje. Ką mes turime daryti? Mes turime ieškoti tikrų sąjungininkų Lenkijoje. Mes neturime likti padėtyje, kurią mums primetė konservatoriai per savo valdymo laikotarpį, kai visa „partnerystė“ rėmėsi tik tuščiomis deklaracijomis ir keliais žodžiais. Tas mūsų pjudymasis, konfrontacijos didinimas gali ir turi būti teisingai suvoktas – tai yra Rusijos ir NATO konflikto dalis.

– Šią savaitę užderėjo daug temų. Negalime apeiti įvykių Sirijoje ir vyriausybinių pajėgų pergalės Alepe. Tačiau man sunku patikėti pranešimais, kad Sirijos kariuomenė ten masiškai šaudo savo civilius, moteris ir vaikus. Dėl ko tuomet kariaujama?

– Čia reikia matyti platesnį kontekstą: tuo metu, kai Rusijos remiamos vyriausybinės pajėgos paėmė Alepą, džihadistų „Islamo valstybės“ grupuotė iš jų atsiėmė Palmyrą ir perėmė milžiniškus kiekius ten paliktos ginkluotės – šių dviejų įvykių negalima vertinti atskirai. Šitas karas nėra konvencinis ir civilizuotas. Iš esmės tai yra karas tarp Sirijoje veikiančių gausybės grupuočių, vienai iš kurių padeda Rusija. Taigi, kad ten atakuojami bei žudomi civiliai gyventojai, kad ten vykdomas didesnio ar mažesnio masto genocidas, yra aišku – tai tiesiog išplaukia ir pačios šio konflikto prigimties. Natūralu, kad Sirijos vyriausybinės pajėgos suvedinėja sąskaitas, nes jų priešai daro tą patį. Ir visa tai vyko šioje teritorijoje dar 500 metų prieš Kristų, nuo tų laikų, kai romėnai dar ją kontroliavo ir pastatė Palmyrą. Todėl siūlyčiau tikėti, kad visa tai vyksta ir kad vyriausybinės pajėgos fiziškai naikina savo priešų šeimas lygiai taip pat, kaip su jų šeimomis elgėsi jų priešai. Kitaip sakant, vyksta abipusės pjautynės ir pabaigos tam nematyti.

– Šią savaitę Europos Komisija nubaudė baterijų gamintojus „Sony“, „Sanyo“ ir „Panasonic“ 166 mln. eurų bauda už kartelinį susitarimą. Tokių ir panašių istorijų gausu – ne kartą bausti įvairūs bankai, folksvagenai ar makdonaldai, tačiau niekada neteko girdėti, kad mūsų valdžia už tai baustų „šventuosius užsienio investuotojus“. Nejaugi mūsų vartotojai nepatiria nuostolių? Kodėl mūsiškiai į užsieniečių aferas visada užmerkia akis?

– Atsakymas aiškus: mūsiškiai užmerkia akis todėl, kad mūsų valdžia pelnosi iš visų tokių abejotinų sandorių, kuriuos leidžia vykdyti užsienio įmonėms mūsų žmonių sąskaita. Šiuo atveju Lietuva galbūt nėra tokia didelė baterijų rinka, kuri kam nors būtų labai įdomi. Bet pakalbėkime kad ir apie vaistus – tie patys vaistai Lietuvoje dažnai 2-3 kartais brangesni negu kitose ES valstybėse. Pažvelkime į vietas, kur galima pasitikrinti, pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją ar Italiją, palyginkime kainas ten ir pas mus. Ir štai tada atsakysime į klausimą, kodėl mūsų valdžia negina pačių silpniausių mūsų visuomenės narių, t.y. tų, kurie serga ir privalo vartoti vaistus. Atsakymas ateis savaime. Būtent todėl iki šiol nebuvo sukurtas toks paprastas dalykas kaip valstybinių vaistinių tinklas, kuris kuo puikiausiai gyvuoja Skandinavijoje, kur dešimtmečiais valdžioje sėdi socialdemokratinės pakraipos politikai… Mes taip pat dešimtmečius turime vadinamuosius socialdemokratus valdžioje, tik jie iki šiol gynė ne socialiai silpniausius visuomenės narius, bet viską darė atvirkščiai – leido pelnytis jų sąskaita užsienio kompanijoms, kartu naikindami Lietuvos farmacijos pramonę… Štai čia ir yra visi atsakymai.

– Šią savaitę Turkijoje vėl griaudėjo sprogimai, nusinešę kelias dešimtis civilių žmonių gyvybių. Atsakomybę prisiėmė kurdai. Kaip su tuo reikia tvarkytis?

– Reikia prisiminti, kad teroras visada yra silpnojo ginklas. Kol kurdams nebus leista sukurti savo valstybės, tol visa tai ir tęsis… Aš negaliu pateisinti terorizmo, kuris nukreiptas prieš civilius gyventojus, tačiau aš taip pat negaliu pateisinti ir tarptautinės politinės bendruomenės pasyvumo kurdų klausimu. Kurdai dešimtmečius visos Europos miestų gatvėse reikalauja valstybės savo tautai, bet jie palikti likimo valiai – ir kai juos chemija nuodijo Irake, ir kai Turkijos vyriausybė juos naikino bei tebenaikina karine ginkluote… Palikti juos likimo valiai yra lygiai taip pat nusikalstama, kaip patiems kurdams naudoti terorą prieš Turkijos civilius gyventojus. Tai išskirtinė situacija: tauta šimtmečius negali realizuoti savo potencijų ir aspiracijų. Mes, kaip niekas kitas Europoje ir pasaulyje, privalome suprasti kurdų situaciją. De facto jie yra realizavę savo valdžią daugelyje teritorijų ir pasaulio bendruomenė privalo padėti jiems realizuoti šią teisę de jure. Deja, Rusijos ir NATO konfliktas, kuris dabar kaip grybas auga mūsų akyse, privers atidėti kurdų klausimo sprendimą tolimiems dešimtmečiams…

– Prisiminkime ir šios savaitės Michailo Gorbačiovo pasakojimus Vakarų žurnalistams apie tai, kad buvusių sovietinių respublikų tautos esą vėl galėtų susivienyti į „laisvanorišką“ Tarybų Sąjungą. Ko vertos tokios kalbos ir kam jos skirtos?

– M.Gorbačiovas sunkiai išgyvena savo, kaip Tarybų Sąjungos duobkasio, vaidmenį. Tai didžiulis jo asmeninis pralaimėjimas – žmogysta virpančia lūpa, stovinti greta gigantiškų matmenų Boriso Jelcino, jau įėjo į istoriją. Todėl natūralu, jog šiandien M. Gorbačiovas ieško būdų grįžti atgal prie tų momentų, kai jis dar stovėjo prie vairo. Tokie pareiškimai yra jo asmeninės nostalgijos, kaltės jausmo ir bandymo pasukti istorijos ratą atgal išraiška. Kita vertus, reikia suvokti, jog M. Gorbačiovas taip pat yra paveiktas. Savo metu Vakarams buvo kur kas lengviau melžti vieną didelę karvę, t.y. Tarybų Sąjungą, negu dabar tvarkytis su daugybe pasklidusių mažų valstybėlių, kur kiekvienoje sėdi atskiras „bajus“, su kuriuo labai sunku susikalbėti visais be išimties klausimais. Man yra tekę užtikti tokio mąstymo apraiškų ir tarp Vakarų politikų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“