Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.
Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.
– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Ir tadu neplauk, nevelėk jų, an savi uždėk ir nešiok, kolei jieji nupliš. Tai tadu tu būsi laimingas, pasidarysi kap tas žmogus.
Gerai jau jam. Važiuoja, jisai gi ponas, pasisamdis dar tą gi vežiką…Važiuoja važiuoja ir vis kur paklausia, kur suscinka žmogų, tai ir klausia:
– Ar tu laimingas žmogus?
Nu tai žmogus atsako kiekvienas – kad aš nelaimingas. O kici žmonės kartais ir pagalvoja, kad aš laimingas, bet aš vis ciek sakau, kad nelaimingas /…/. Dar toliau jiej važiuoja – kad aria bernaicis ty keturiolikos metų ar ty šešiolikos metų, tarnauja pas ūkininką. Aria ar dzviem arkliais /…/. Jis šoka, gieda, linksmas…
Tas jau ponas sako:
– Nu, cia jau bus laimingas žmogus.
Kad jis aria, dirba toks linksmas!
– Padėkdiev tau, vaikeli, – tas pons atvažiavis.
– Ačiū.
– Vaikeli, – tas jau pons sakis, – man atrodo, kad tu labai laimingas?
– Tai ir laimingas! – atsako.
– Tai parduok tu man savo marškinius.
– Tai kad aš jų neturiu.
– Tai kodėl tu jų neturi?
– Nu, kad aš pas šeimininkį tarnaunu, tai ji man jų neduoda /…/
Pasiuva šeračkų kelnes ir tų ilgų žiponų ar trumpų, susijuosia raikšteli ir aria… o marškinių gi nėra. Sako, aš jų neturiu.
Tai tadu jam topc: „Tai kaip dabar cia išaina: kad aš visko turu ir keliolika marškinių ir keliolika šlipsų – ir nelaimingas, o jisai be jokių marškinių ir, sako, laimingas. Tai reikia būc ir man laimingam“…
[Parinkta iš „Lietuvių išminties knyga“, kurią sudarė Jonas Trinkūnas. Pasaka užrašyta – Čiulba ulba sakalas. Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė. V., 1983]
