J. Vaiškūnas. „Litmenis“ kultūros kūrėjus skatins tapatintis su šūdvabaliais? (19)

Jonas Vaiškūnas | delfi.lt nuotr.

Jonas Vaiškūnas | delfi.lt nuotr.

Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, liaudies vadinamas „Litmeniu“, pažymėdamas savo 70-metį, įsteigė „Šūdvabalio premiją“ (ŠP)! Rugsėjo 29 dieną ŠP pirmą kartą buvo įteikta rašytojui, visuomenės veikėjui Dariui Pocevičiui, kuris, anot premijos steigėjų, apdovanotas už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, savišvietos tinklo „Laisvasis universitetas“ įsteigimą, „kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas“. Šią premiją sudaro diplomas, šūdą simbolizuojantis kamuolys ir 101 euro vienkartinė išmoka.

Atėjo laikas pasipriešinti šių taurių vabaliukų diskriminacijai, atsisakyti jų nepagrįsto pravardžiavimo ir reabilituoti juos. Juk „šio vabalo pasaulėžiūrai nepritarę“ K. Donelaitis ir tamsi lietuvių liaudis mūsų sąmonę užteršė negražiomis šio darbštaus ir tauraus vabalėlio sąsajomis su nemielais dalykais. Negalime gi įžengę į XXI amžių maitintis kūrybinę saviraišką gniaužiančia izoliacionistine donelaitiška klasika:

… Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti
Ir atsitūpęs po tam papratusį ėdesį kramtė.
Bet visiems kirminams kaip smirdas gėdą padarė.
Tuo visi vabalai jį skaudžiai barti pradėjo:
„Smirde, netikėli, tu sterva, tu gi bjaurėsti,
Kas tai? Ar dar vis, kaip pratęs smarvėje lindai?

…Tu netikęs žmogau, kaip tau ta pasaka rodos?
Kad kaip šūdvabalis ir tu tikt smarvėje lindai
Ir neviežlybai vis ant šelmystės dūmoji.
Ar nesigėdi, kad sviets tave vis šūde užspėja.

(Iš K. Donelaičio „Pasakos apie šūdvabalį“).

O ko čia gėdytis? Donelaitis paseno. Tai jau prieš mūsų erą įrodyta šūdvabalius šlovinusių egiptiečių. Jų heroglifus iššifravę „Litmenio“ premijos kūrėjai teigia, kad „tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama“.

„Šūdvabalis, – pasak jų – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų dirbantis savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis – sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas“.

Premijos teikėjai dzeniškai patikina, kad minkyti, ridenti ir maitintis šūdu verta, gražu ir sveika. Tai nenauja mintis, dar Gintaras Beresnevičius yra pastebėjęs, kad šiuolaikinei kūrybai, kaip prėskam maistui druskos, reikia tam tikro kiekio šūdo. Pasak jo, rašant intelektualų esė, verta „du kartus įterpti žodį „šūdas“. Bet – tik du kartus. „Šūdo padauginus, gaunasi visai kitas žanras“, – rašė religijotyrininkas. Taigi. O dėl tų kiekių, dabar jau galima pasiginčyti. Juo labiau, kad ir liaudies išmintis teigia, jog gauti kažkiek š… yra pravartu:

„Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui: – Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.

Sumainė senelis karvelę ant ožkelės, ožkelę ant avelės, avelę ant gaidelio, gaidelį ant… „žmogaus išmatų pririštą škurlį (skudurą – J.V)“. Užėjo senelis į karčiamą ir sutiko poną, kuris sužinojęs, ką senelis padarė, tarė, kad senelė išbars jį už tokius mainus. O senelis atkirto ponui, kad nesibars. Susilažino jiedu – jei nesibars, tai ponas seneliui 100 rublių duosiąs.

Ir nuėja pas senutę.
– Ar barsies? Karvę išmainiau ant ožkos…
– Tai gerai, kad išmainei, karve buva atsibodus, geriau ožka: mažiau tesuėd, pašara nedaug turiam, o piena teip duod kaip karve.
– Ar barsies? Ožką išmainiau ant aveles.
– Tai gerai, kad išmainei: reik ir vilnų, ir kailinių, ir skerpečkų, nebėra ir pirštinių. Jėriukų atves, pasipjausme rudenį, mėsos bus.
– Tą avelę išmainiau ant gaidžia.
– Tai gerai, vyrel, kad išmainei: gaidys pagiedos, žinosme laiką, kada kelt, o dabar ilgu be gaidžia…
– Tą gaidį sumainiau ant šūda…
– Tai gerai, kad sumainei: dabar nueinu pas susiedus (kaimynus – J.V.) ko nors pasiskolyt – saka: „Ar nereik šūda?“ Tai dabar turėsme sava šūdą.

Ponas padėja šimtą rublių, nusispjove ir išėja, seneliu ir palika šimtas rublių už karvę.” (Iš J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos yvairios“ (II t.) Chicago,1904).

Nėra abejonių, kad išmintingi literatūros ir meno kūrėjai taip pat nesipiktindami ir nesibardami atsiims jiems skirtą ŠP ir 101 rublį. Juk niekas nesibara, kai kokie modernizmą pamėgę Dailės akademijos diplomantai savo diplominį darbą apsigina supratingai galvomis linksintiems dėstytojams pristatydami purvinų batų krūvą arba akademijos auditorijos sienas, dekoruotas š…

O ko bartis? Dabar turėsime dar daugiau savo š… Ir kai išmoksime pripažinti, kad esame tuo, kuo jau seniai mus laiko mūsų valdžia, galėsime tikėtis supratimo, užuojautos, o ir didesnės paramos – kaip darbštūs šūdvabaliai.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: