A. Gedvilaitė. Signatarų idėjų deformacija (nuotraukos) (0)

Prie stogastulpio Prezidento Aleksandro Stulginskio gimtinėje | R. Radžiūno nuotr.

Prie stogastulpio Prezidento Aleksandro Stulginskio gimtinėje | R. Radžiūno nuotr.

Artėjančių rinkimų į Seimą agitacinės kampanijos bei korupcinių skandalų fone, nuo šių metų liepos mėnesio prasidėjusi neformaliojo švietimo programa „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“, skirta Lietuvos valstybės  100-čiui paminėti – vilties teikiantis gaivaus oro gurkšnis, neutralizuojantis negatyvios informacijos poveikį, kurios liūne murkdomės kiekvieną dieną…

Būrelis nerimstančių Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto entuziastų – projekto autoriai bei vykdytojai dr. Vida Kniūraitė, Algimantas Petrauskas, dr.Mindaugas Tamošaitis kartu su projekto vadove Regina Dovidavičiūte ir Signatarų namų direktore Meilute Preikšteniene, remiami Švietimo ir mokslo ministerijos, sudarė nepaprastai įdomią programą, kuri atskleidė tiek daug nežinomų ar primirštų mūsų valstybės kelyje į nepriklausomybę istorijos faktų.

Mus, jau turinčius istorijos žinių bagažą, nudžiugino labai įdomios paskaitos apie tautos patriarcho Jono Basanavičiaus Lietuvos nepriklausomybės viziją bei jos realizavimą, 1918 m. vasario 16 d. Akto signatarų (valstybininkų, diplomatų, gydytojų, dvasininkų, mecenatų)  idėjų svarbą lietuvių tautai 20 amžiaus pradžioje, istorijos kelius ir klystkelius, signatarų kilmę, šeimą, aplinką, būtas ar išgalvotas istorijas, svarbų vaidmenį Lietuvos politinėse partjose 1918-1940 metais, signatarų likimus ir jų įamžinimo rūpesčius…

Įsitikinome, kad tikrai  neeilinės asmenybės klojo mūsų valstybės pamatus. Po Pirmojo pasaulinio karo, nepabūgę nežinios, suirutės, ne vienas pabuvojęs kalėjime, baigę mokslus bei padirbėję užsienyje, būdami inteligentiški, pažangių pažiūrų, priklausė įvairioms politinėms, švietimo, mokslo ar labdaros draugijoms. Visi būsimieji signatarai rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, rėmė jas lėšomis, šelpė neturtinguosius, ugdė tautinį orumą, įgytas teorines žinias sėkmingai pritaikė nualintame šalies žemės ūkyje ir pramonėje. Valstybės interesai buvo svarbesni negu politinių partijų rietenos, vienybei, dorybei buvo teikiama pirmenybė…

Visi lektoriai, dalyvaujantys šiame projekte, turi savo, tik jiems būdingą paskaitos pateikimo manierą, kai pasitelkiamos informacinės technologijos, įspūdingos monografijos, teoriniai darbai, retos nuotraukos, ne tik šalies archyvuose surasti  visuomenei dar nežinomi dokumentai ar užrašyti tų laikų įvykių liudininkų ir giminaičių atsiminimai.  Įdomios, intriguojančios dr. Mindaugo Tamošaičio paskaitos apie Lietuvos politinių partijų kūrimosi bei transformavimosi istoriją, ideologines sroves,  kartų konfliktus, pozicijų įvairovę, nesutarimus kertiniais valstybės klausimais ar pažiūrų radikalėjimus partijose, valdžios politiką kairiųjų ir komunistų inteligentų atžvilgiu, neįtikusių ar nelojalių partiečių persekiojimo viražai…Taiklūs pastebėjimai ir tamprių sąsajų atskleisti pagrindimai su šių laikų šokiruojančiais politikų poelgiais bei teisės aktų pažeidinėjimo mastais, siekiant tik asmeninės naudos, antipatijas partijų viršūnėms, sudaro prielaidas idealizuoti tarpukario signatarus, žavėtis jų išsilavinimu, erudicija, kalbų mokėjimu, labdaringa veikla, gebėjimu susitarti, rasti bendrą kalbą sunkiausioje padėtyse…

Dr. Artūras Svarauskas dalykiškai pristatė Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. politinę raidą, partijų strategijas, koalicijas, krizes, ideologijų įvairovę, opozicijų tikslus, ideologinius vadus bei įkvėpėjus, valstybės pamatų kūrimo prioritetus, besiformuojančios politinės sistemos pasiekimų tendencijas, suprantamai apibūdino konservatyviąją, nuosaikiąją ir radikaliąją partijų jėgas.

Lietuvos edukologijos universiteto doktorantas Algis Bitautas su pašmaikštavimais pateikė daugiau faktų iš kasdieninio signatarų gyvenimo, atskleidė, kokioje aplinkoje augo ir formavosi asmenybė, kur, kada, kokius mokslus baigė, kas buvo jų žmonos.

Teorines žinias paįvairino išvykos į istorines signatarų gyvenimo vietas – Vilniaus mieste, Kaune, Sūduvos krašte ir Telšiuose. Apsilankyta Valstybės pažinimo centre, dar laukia pažintinė ekskursija po Rasų kapines.

Puoselėjamas gražus sumanymas sukurti žemėlapį elektroninėje erdvėje, su signatarų gyvenimo ir veiklos vietomis, o Lietuvos dabartiniame žemėlapyje pažymėti vietas, susijusias su signatarų biografijomis, gimimo, gyvenimo faktais su trumpomis anotacijomis, formuoti klausimus akademinėje aplinkoje apie neaiškius, nenustatytus faktus iš signatarų gyvenimo,  nustatyti, kur trūksta nuorodų keliuose į signatarų tėviškes, kreiptis į rajonų seniūnijas dėl trūkstamų kelio ženklų įrengimo, sukaupti signatarų gimimo vietovių kadastro duomenis, išsiaiškinti savininkus, ar yra nustatyti servitutai, įsipareigojimai saugoti gimtinių vietas, kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas dėl savo administruojamų duomenų bazių apie signatarus patikslinimo ir t. t.

Prabėgus beveik amžiui nuo istorinio dokumento pasirašymo, išryškėjo Vasario 16-osios Akto signatarų idėjų bei vizijų netikėtos deformacijos bei nukrypimai nuo kertinių Lietuvos valstybės principų. Šiame kontekste profesorius Krescencijus Stoškus šiandien konkrečiai atsako į klausimą „Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“, nuo kurio skauda širdis. Profesoriaus vardijamos šiuolaikinės realybės deformacijos – tai trumparegiška, viendieniška, nenuovoki, nesubalansuota ir neatsakinga politika, grėsmingai didėjanti socialinė atskirtis, teisingumo pažeidimai, žmonių menkinimas, kraštutinė savivalė, nepagrįstų privilegijų įteisinimas, korupcija, nihilizmas su visais niekinimo ir naikinimo atributais, patyčių ir tarpusavio paniekos kontrkultūra, neapykanta savo valstybei ir sau pačiam. O valstybė ne tik toleravo tuos iššūkius, bet ir juos finansavo, kad toji neapykanta „išsikrautų“.

Tačiau profesorius palieka viltį, kad ne viskas prarasta: kad suvereni tauta pakeistų šitokią valstybės politiką, ji privalo mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę. O kad būtų galima atlikti tokį darbą, pačiai tautai būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesne, organizuotesne, solidaresne, oresne, racionalesne, atsakingesne ir ištikimesne savo kraštui. Be šių permainų gali būti sunku išvengti prūsų likimo. Iki šiol vieni daugiausia žiūrėjome į Vakarus, kiti – tik į savo valdžią. Pribrendo ir perbrendo laikas įsižiūrėti patiems į save ir į tai, ką iš šios „žaliavos“ dar įmanoma padaryti. Taigi pradėkim nuo savęs!

Štai kokias mintis bei pasvarstymus sukelia toks šaunus projektas apie pirmuosius mūsų valstybės signatarus, iki kurių išminties, išsilavinimo, patriotizmo bei atsakomybės suvokimo dabartiniams politikams, deja, – kaip iki nepasiekiamo dangaus…

Autorė yra projekto „Vasario 16-osios Akto signatarų keliais“ dalyvė

Rimanto Radžiūno, Laimutės Baltėnienės nuotr:

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Pilietinė visuomenė, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *