T. Bakučionis. Bendruomenių metai. Valdžia ir bendruomenės (1)

Tomas Bakučionis | asmeninė nuotr.

Tomas Bakučionis | asmeninė nuotr.

2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Bendruomenių metais. Šia proga įvairiose institucijose nuo Seimo iki Savivaldybių vyko daug diskusijų, įvairaus lygmens pasitarimų, o štai rugsėjo 3-iąją LITEXPO rūmuose įvyko Pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė su bendruomenių patiekalais, tautodailninkų darbais ir ansamblių pasirodymais. Tačiau net šiame gražiame kontekste lieka esminis klausimas – ar vietos bendruomenės turi galimybes ir teisines prielaidas dalyvauti sprendimų priėmime valdant valstybę kaip tai numato Lietuvos Konstitucijos 33 str. 1-oji dalis?

Visuomenės apklausos byloja, kad vietos bendruomenių padėtis šia prasme Lietuvoje yra iš esmės bloga. Antai 2016 m. vasario mėn. vykdytoje apklausoje tik 17 proc. respondentų nurodė, kad savivaldos institucijos atsižvelgiaį visuomenės nuomonę priimant viešuosiussprendimus, tačiau beveik keturiskart daugiau – 65 proc. nurodė, kad  neatsižvelgia, tarp pastarųjų –  15 proc., vertindami savivaldos institucijų visuomenės nuomonės paisymą, vienuolikos balų skalėje rinkosi patį kraštutinį variantą – „niekada neatsižvelgia“.  Manau, kad esminė blogybė yra įstatymus kuriančių ir priimančių politikų mentalitetas. Jie nesuvokia, kad vietos bendruomenė yra ne tik valdžios partneris, bet vietos savivaldos ir visos valstybės pamatas. Patriotizmas ir rūpestis savo Tėvyne prasideda nuo bendruomenių, jos yra tikroji pilietiškumo mokykla. Bendruomenėse gali gimti įvairios socialinės inovacijos, padedančios spręsti įsisenėjusias valstybės socialines problemas, tokias kaip nedarbas, pajamų stoka.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš Vilniaus bendruomenių gyvenimo, kuris ir atskleidžia politikų nesupratimą.  2016-ųjų birželio 4-ąją Vilniaus Balsių bendruomenė surengė savo didžiausią, 14 valandų trukusią metų šventę „Kad vaikystės paukštis pakiltų“, skirtą Tarptautiniai vaikų gynimo dienai.  Vilniaus miesto savivaldybė Balsių bendruomenę apmokestino 392 Eurų rinkliava, laikydama, kad šis balsiečių renginys – komercinis. Komercija valdžia laikė tai, kad balsiečių šventėje buvo prekiaujama užkandžiais, ledais ir gaiviaisiais gėrimais. Pastebėtina tai, kad tie keli prekybininkai, maitinę šventės dalyvius, jau ir taip susimoka už prekybos licenzijas Vilniaus savivaldybei, todėl šioje vietoje kyla retorinis klausimas, kiek dar tęsis valdžios lupikavimas? Beje, dar 2015 m. gegužės 27 d.  Vilniaus bendruomenių asociacija kreipėsi su prašymu į sostinės valdžią, kad būtų supaprastinta bendruomenių renginių rengimo tvarka, tačiau nei 2015-ais, nei 2016-ais priimti Taisyklių pakeitimai iš esmės bendruomenių veiklos nepalengvino. Pastebėtina, kad šiose Taisyklėse tarp sąvokų vietos bendruomenė kaip tokia apskritai neminima….

Kitas aspektas – miesto bendruomenių centrai. Dar 2006  metais buvo patvirtinta Vilniaus miesto bendruomenių centrų kūrimo programa, kuri taip ir liko neįgyvendinta ir dūla kažkur valdininkų stalčiuose. 2015-ųjų vasario mėnesį Vilniaus savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus bendruomenių asociacija. Sprendžiant iš realių Savivaldybės darbų, ypač paskutinio akibrokšto, kai Vilniaus savivaldybė iš esmės sužlugdė Vietos veiklos grupių (VVG programą) Vilniuje,  ši Sutartis taps dar vienu mirusiu dokumentu, kaip minėta bendruomenių centrų kūrimo programa.

1994-1995 buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios jau buvo pasireiškusios dviejų pakopų savivaldos sistemoje. Savivalda buvo pasukta link neproporcingos centralizacijos. Taip įvyko todėl, kad reformos architektai nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, kaip apatinės savivaldos grandies ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.

Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo visų pirma yra svarbus joms dalyvaujant sprendimų priėmime ir juos įtakojant. Mūsų gi politikai vietos bendruomenes įsivaizduoja tik kaip organizuojančias kultūros renginius  ir šventes  (už tai dar valdžia bendruomenę gali ir apmokestinti).  Neseniai Seime atsirado iniciatyvų reglamentuoti vietos bendruomenių judėjimą priimant atskirą „Vietos bendruomenių politikos pagrindų“ įstatymą, bet jokie atskiri įstatymai nepadės, jei į bendruomenę nebus žiūrimą, kaip į neatskiriamą vietos savivaldos dalį ir pagrindą kurtis apatinei savivaldos grandžiai. Įstatymų Lietuvoje ir taip per daug prikuriama, todėl užtenka iš esmės pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. Mano įsitikinimu sprendimai yra aiškūs – keisti vietos savivaldos sistemą, įteisinti bendruomenių renkamus seniūnus, seniūnijos tokiu atveju taptų apatine savivaldos grandimi su aiškiomis kompetencijomis ir galiomis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *