K. Paulikė. Rengiant Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą, ideologijų kovos neišvengta

Š.m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje baigta rengti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa. Tikimasi, kad pagal naują programą mokyklose bus pradėta dirbti 2017 m. Jos paskirtis – užtikrinti sėkmingą vaiko sveikatos ir lytiškumo ugdymą bei rengimą šeimai mokykloje, prisidėti prie vaiko dvasinės, fizinės, psichinės, socialinės gerovės bei sėkmingo funkcionavimo darbo, tarpasmeninių santykių ir šeimos srityse.

Per paskutinį darbo grupės posėdį už programos projektą balsavo 16 narių, 3 susilaikė. Tai buvo ko gero didžiausia darbo grupė, į kurią įėjo net 29 nariai iš labai skirtingų organizacijų ir įstaigų: Lietuvos moksleivių sąjungos, Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, Ateitininkų sąjungos, Lietuvos edukologijos universiteto, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos ir kt.. Tėvus/šeimas atstovavo Lietuvos tėvų forumas, Vakarų Lietuvos tėvų forumas bei Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.

Darbo grupėje vyko aršios diskusijos, neapsieita be protesto akcijų, raštų, straipsnių, radijo, TV laidų ir kitokio įvairaus pobūdžio spaudimo darbo grupės nariams bei ministerijai. Daugiausiai nesutarimų kėlė lytiškumo ugdymo dalis. Siekėme, kad programa būtų apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės nors moksliškai įrodyta, kad ankstyvas lytinis gyvenimas turi neigiamą įtaką vaikų ir paauglių psichikos sveikatai, yra svarbus depresijos veiksnys, taip pat prisideda prie savižudybių. Sulaukėme įvairių visuomenės siūlymų – nuo raginimo iš viso šios programos atsisakyti iki liberalaus jaunimo siūlymo iš programos išbraukti šeimos sąvoką. Taigi vyko savotiška ideologinė kova.

Rengiant programą, svarbiausia buvo teisingai pateikti sąvokas, kurios visuomenei nėra dar aiškiai suprantamos. Pvz. kuo gi skiriasi lytinis švietimas ir lytiškumo ugdymas? Lytiškumo ugdymas yra kur kas platesnė disciplina, visų pirma orientuota į vertybes, asmenybės ugdymą, rizikingo elgesio vengimą – t. y. pirminę prevenciją. O lytinis švietimas labiau orientuotas į rizikingos elgsenos pasekmių mažinimą – taigi į antrinę prevenciją. Deja, lytinio švietimo propaguotojai painioja minėtas dvi prevencijas. Moksliškai patvirtinta, kad  nesant pirminės prevencijos antrinė prevencija neveiks. Jei nėra aiškių nuostatų, žinios nebepadės.  O lytinio švietimo pasekmės – tai savęs ir kito savivertės naikinimas. Todėl pirmiausia mums buvo labai svarbu akcentuoti pamatines vertybines per amžius nekintančias nuostatas – meilę, savigarbą, pagarbą, atsakomybę. Žmogaus lytiškumas yra daug didesnis turtas nei vien lytiniai santykiai. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kurių lytiškumas apsiriboja instinktu ir dauginimusi.

Žmogaus lytiškumą praturtina mūsų asmenybė ir žmogiškos vertybės. Tam, kad išliktume žmonėmis, visa tai negali būti atsieta nuo širdies ir meilės, švelnumo, supratimo ir pagarbos. Tik toks požiūris į santykius garantuoja laimingą santuoką. Turbūt nereikia įrodinėti, kad paauglystė yra sudėtingas brendimo etapas, kuriam mes, ugdytojai – tėvai, švietimo darbuotojai, privalome skirti reikiamą dėmesį, kurio, pripažinkime, iki šiol neskyrėme arba skyrėme labai mažai. Būtina su paaugliais kalbėtis ir apie apsisaugojimo priemones, ir apie lytiškai plintančias ligas, tačiau jei mes vaikams formuosime nuostatą, kad seksas be meilės yra visiškai normalus reiškinys, tokiu būdu padarysime jiems meškos paslaugą – tiesiog išmušime vaikams pamatinį vertybinį pagrindą, o to pasekmė – šeimos instituto silpnėjimas, skyrybų, nesutarimų daugėjimas.

LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme pabrėžiama, kad teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Taigi, svarbiausia ugdymo institucija yra šeima, todėl remiantis šia nuostata minėtos programos įgyvendinimas bus grindžiamas mokyklos visos bendruomenės sutarimu ir sutelktiniu darbu, t.y. bendradarbiavimu tarp (tėvų, globėjų, rūpintojų), įvairių ugdymo sričių mokytojų ir kitų ugdymo specialistų, bendromis mokyklos ir šeimos pastangomis.

Viliuosi, kad ateityje bus skiriama pakankamai dėmesio tėvų ir švietimo darbuotojų švietimui, siekiant, kad jie gebėtų perteikti reikiamas žinias reikiamu metu, nedarydami žalos vaiko ar paauglio psichikai, ir padėtų išugdyti brandžią ir atsakingą asmenybę, gebančią mylėti, gerbti bei puoselėti tarpusavio santykius.

Autorė yra Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė, Klaipėdos miesto sav. Šeimos tarybos pirmininkė