Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ketvirtadienį, rugpjūčio 11 dieną, vyko moterų porinių dviviečių finalas. Lietuvės irkluotojos 27-erių Donata Vištartaitė ir 22-ejų Milda Valčiukaitė 2000 m plaukime užėmė 3 vietą ir Lietuvai iškovojo bronzos medalį.

5-ame takelyje pradėjusios plaukimą 2013 metų pasaulio čempionės nuotolį įveikė per 7:43.76 minutės ir nuo pirmosios vietos atsiliko 3.66 sek.

Vėliau vyko vyrų porinių dviviečių finalas. Lietuviai 27-erių Saulius Riteris ir 30-metis Mindaugas Griškonis 200 m plaukime užėmė 2 vietą ir iškovojo sidabro medalį.

Lietuviai atplaukė per 6:51.39 ir 1.11 sek. atsiliko nuo auksą iškovojusių kroatų.

„Jūsų naujos komandos tvirtumas ir atkaklumas įveikiant aukščiausius sportinius iššūkius kelia nuoširdžią pagarbą ir pasididžiavimą. Šis olimpinis laimėjimas – graži ir labai laukta dovana Tėvynei“, – rašoma Dalios Grybauskaitės sveikinime.

„Mieli irkluotojai, iš Jūsų startų visuomet tikimės daug, todėl dėkoju, kad mūsų viltis pateisinate. Džiaugiuosi Jūsų pasiekimais ir dėkoju už ryžtą bei atkaklumą, siekiant pergalių ir taip garsinant mūsų šalies vardą“, – sako premjeras Algirdas Butkevičius.

Skelbiame Lietuvos tautinio olimpinio komiteto intervių su medalius pelniusiais irkluotojais:

– Nuo pat pradžių šovėtė į priekį kartu su kroatais. ar tokia buvo taktika?, –paklausėme M.Griškonio ir S.Ritterio.

Mindaugas Griškonis:

– Kiekvieną startą šokdavome nuo pradžių, irkluodavome pasitikėdavome savimi. Yra kaip yra. Kroatai truputį geriau finišavo.

Saulius Riteris:

– Reikia naudotis stiprosiomis savo pusėmis. Mūsų stiprioji yra pirma distancijos dalis ir jei iš pradžių turime pranašumą, lengviau kontroliuoti lenktynes.

– Per paskutinius 200 m kroatai jau smarkiau atitrūko. Ar tuo metu labiau bandėte pasivyti juos ar apginti antrąją vietą?

M. Griškonis:

– Negalvojome apie tai, nes jau dirbo automatizmas. Buvo smegenys atsijungę, toli iškeliavę.

S. Riteris:

– Iš anksto sakėme sau, kad privalome kovoti iki galo. Šiandien teko irkluoti prieš vėją, distancija pailgėjo, tad teko dirbti truputį ilgiau.

– Kokis pirmas jausmas buvo po finišo?

M. Griškonis:

– Jokio jausmo. Kojos nesilankstė. Padėkojome vienas kitam už galimybę startuoti kartu, už tai, kad pavyko save realizuoti, o dabar eisime atsiimti medalių.

– Ar jums tai pirmos varžybos vienoje valtyje?

S. Riteris:

– Esame bandę irkluoti kartu keliose varžybose, bet ne tokio lygio.

– Kas laukia toliau?

M. Griškonis:

– Dabar turėsime šiek tiek pailsėti, nes esame labai pavargę. Dabar čia matome tik darbo rezultatą, o kiek jo buvo įdėta treniruočių stovyklose, praleista užsienyje, keliantis naktimis, treniruojantis tris kartus per dieną, sunku net įsivaizduoti. Jei norimr toliau sportuoti ir ruoštis ateinančioms žaidynėms, turime pailsėti tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

– Mindaugai, ar buvo kažkokių abejonių sėdant į dvivietę?

M. Griškonis:

– Jokių. Pabandėme Trakuose, irklavome labai greitai ir net neabejojome, kad čia atsirasime.

– Sauliau, ar greitai pripratote prie naujo porininko?

S. Riteris:

– Be abejo, reikėjo apsišlifuoti. Bet kadangi abu turime nemažai patirties, tai bendras tikslas ir atvedė į rezultatą.

– Darnia komanda tapote vos per mėnesį. Ar tai reiškia, kad asmenybės, individualus meistriškumas lėmė daugiau nei ilgai derinamas komandinis darbas?

S. Riteris:

– Svarbiausia yra noras.

M. Griškonis:

– Svarbiausia noras, funkcinis, fizinis ir pasichologinis pasiruošimas.

– Kam skiriate šį medalį?

M. Griškonis:

– Aš medalį parvešiu savo dukrai Atėnei. Jį skiriu ir sirgaliams, treneriams, masažuotojams, mokslininkams. Visiems, kas mums padėjo.

S. Ritteris:

– Pritariu Mindaugui. Mus sieja daug krumpliaračių. Jei visi sukasi vienu metu, rezultatas būna geras. Skiriu visiems žmonėms, kurie mus palaikė ir prisidėjo prie mūsų sėkmės.

– Mindaugai, Rio de Žaneire maratono varžybose startuos ir jūsų gyvenimo drauigė Diana Lobačevskė. tai gal šeimoje bus du olimpiniai medaliai?

M. Griškonis:

– Visko gali būti. reikia palaukti rugpjūčio 14 d., kai vyks maratonas.

* * *

– Koks jausmas lamėjus olimpinį medalį?, – paklausėme D.Vištartaitės ir M.Valčiukaitės.

Donata Vištartaitė:

– Neįtikėtinai smagu.

Milda Valčiukaitė:

– Mums butų buvęs gerai bet kokios spalvos medalis. Aišku, visada norisi aukso, bet tikrai padarėme viską, ką galėjome. Dabar esame labai laimingos. Net nesuvokiame, kas įvyko.

– Prancūzės labai galingai startavo, bet neilgai trukus jas aplenkėte ir įsitvirtinote trejetuke. Ko pritrūko, kad galėtumėte aplnkti lenkes arba brites?

D. Vištartaitė:

– Labai sunku pasakyti, ko pritrūko.

M. Valčiukaitė:

– Buvo priešinis vėjas, mums geriau sekasi pavėjui. Bet buvo kaip buvo. Ir turime medalį.

– Ar pabaigoje dar stengėtės vytis lyderes, ar jau ramiai irklavote į bronzinį finišą?

D. Vištartaitė:

– Nesvarbu, kokioje pozicijoje, nes nutarėme iš visų jėgų irkluoti iki pat pabaigos. Nes pabaigoje gali bet kas nutikti ir konkurentms, ir mums pačioms.