Fiziškai aktyvūs tik 50,9 proc. paauglių, o kiti neturi motyvacijos, noro ir laiko judėti, be to, jie menkai suvokia fizinio aktyvumo naudą. Aktyviai leisti laisvalaikį neskatina ir didelis atstumas tarp mokyklos ir namų, menka pasiūla užsiimti patrauklia fiziškai aktyvia veikla, – tai nustatė Higienos instituto specialistai, apklausę 2962 trylikos–keturiolikos metų 7–8 klasių mokinių tėvus ar globėjus 6 šalies savivaldybėse. Specialistai siekė išsiaiškinti, kokie veiksniai galėtų paskatinti mokinius judėti.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad reguliarus fizinis aktyvumas yra viena esminių geros sveikatos ir gerovės prielaidų. Jis naudingas psichikos sveikatai – mažina nerimo, depresijos atsiradimo tikimybę. Fizinis aktyvumas padeda palaikyti normalią kaulų ir raumenų funkciją, jis siejamas ir su kita sveikatai palankia elgsena, ypač sveika mityba, nerūkymu. Mokyklinio amžiaus vaikams judėti naudinga, nes pagerėja gebėjimas susikaupti, o tai teigiamai įtakoja mokymąsi, be to, vaikystėje išsiugdytas įprotis būti fiziškai aktyviam formuoja ir suaugusiojo gyvenseną. Tuo tarpu fizinis pasyvumas yra vienas iš keturių svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, taip pat antro tipo diabeto, storosios žarnos vėžio rizikos veiksnių ir dažniausiai tiesiogiai siejamas su nutukimu. Nutukusių žmonių vis daugėja. Įrodyta, kad antsvoris gali būti ne tik fizinio pasyvumo pasekmė, atvirkščiai – antsvorio turintys vaikai ir paaugliai yra mažiau fiziškai aktyvūs dėl stigmos.
Įvairių tyrimų duomenys pateikia įrodymų apie tai, kad paaugliai fiziškai neaktyvūs, vėliau jų aktyvumas dar labiau sumažėja. Naujausio tarptautinio moksleivių elgsenos tyrimo duomenimis vidutiniškai tik kas dešimta 15 metų mergaitė ir kas penktas berniukas užsiima vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla ne mažiau kaip valandą per dieną, kaip rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Mažo fizinio aktyvumo problema tarp vaikų ir paauglių aktuali ir Lietuvai.
Siekiant nustatyti veiksnius, darančius įtaką vaikų fiziniam aktyvumui, Higienos instituto specialistai atliko tyrimą. Jo metu apklausti 2962 trylikos–keturiolikos metų mokinių, besimokančių bendrojo ugdymo mokyklų 7–8 klasėse, tėvai ar globėjai iš 6 savivaldybių – Kauno m., Klaipėdos m., Šiaulių m., Druskininkų, Rokiškio r. ir Varėnos r.
Nustatyta panaši fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių vaikų dalis, atitinkamai 50,9 proc. ir 49,1 proc. Daugiau fiziškai aktyvių buvo berniukų (58,0 proc.). Tai reiškia, kad tik kas antras 13–14 metų vaikas mankštinosi ar sportavo daugiau kaip 4 kartus per savaitę bent po vieną valandą arba 2–3 kartus, bet ne mažiau kaip 4–6 valandas per savaitę. Taip pat nustatyta, kad kas antras vaikas nesimankština ir tik vienas iš dešimties mankštinasi kasdien. Vidutiniškai kas antras vaikas lanko fiziškai aktyvius būrelius, kas penktas – nelanko jokio būrelio.
„Šiame tyrime tėvų ar globėjų apklausa leido gauti vertingos informacijos apie šeimos fizinį aktyvumą, tradicijas ir vertinti šių veiksnių įtaką vaiko fizinam aktyvumui, taip pat pamatyti tam tikrus ypatumus tirtose savivaldybėse. Nustatyta, jog vaikų fiziniam aktyvumui statistiškai reikšmingos įtakos turi lytis, gyvenamoji vieta, – aktyvesni miestelyje ir kaime gyvenantys vaikai, vaiko draugų skaičius, mokykloje organizuojami fizinio aktyvumo renginiai ir galimybės laisvalaikiu joje užsiimti nemokama fiziškai aktyvia veikla, – sako Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vyr. specialistė dr. Aušra Beržanskytė. – Vaiko fizinis aktyvumas tiesiogiai siejamas su fiziškai aktyvia šeima, šeimos palaikymu jam dalyvaujant fizinio aktyvumo renginiuose. Respondentų nuomone, svarbu vaikui rodyti asmeninį pavyzdį, pavyzdžiui, sportuoti drauge“.
Pagrindinės priežastys, kodėl vaikas laisvalaikiu neužsiima fiziškai aktyvia veikla mokykloje, kurioje jis mokosi – motyvacijos nebuvimas ir nenoras, menkai suvokta fizinio aktyvumo nauda, laiko stoka, ribotas prieinamumas daugiausiai dėl didelio atstumo tarp mokyklos ir namų, menkos pasiūlos užsiimti patrauklia fiziškai aktyvia veikla. Tirtose savivaldybėse kai kurie respondentai vieną iš priežasčių įvardijo finansinių galimybių stoką: „Brangu“, „Visi būreliai mokami“, „Kad būtų kur nueiti nemokamai“. Tik dviejose savivaldybėse kiek palankiau vertinta fizinei veiklai sukurta viešoji infrastruktūra. Tarp dažniausiai minimų argumentų, trukdančių šeimai užsiimti fiziškai aktyvia veikla, miestuose įvardyta laiko stoka, o miesteliuose ir kaimuose – pakankamas judėjimas namie ir darbe.
Respondentai taip pat akcentavo sąlygų užsiimti fiziškai aktyvia veikla sudarymo ir gerinimo tiek mokyklos viduje ir jos teritorijoje, tiek ir viešosiose erdvėse svarbą. Jų manymu, masinių renginių ir varžybų organizavimas, tiksliniai renginiai šeimoms, visų vaikų, o „ne tik lankančių būrelius“ ir ypač mergaičių įtraukimas, įvairesnė popamokinė veikla paskatintų šeimos narius tapti fiziškai aktyvesniais. Iš mokyklos tikimasi didesnio fizinio aktyvumo naudos vaikams aiškinimo, kokybiškų fizinio lavinimo pamokų. Fizinį aktyvumą skatintų esamų aikštelių savivaldybėse sutvarkymas, naujų įrengimas bei įrangos įvairovė, vaikų iš atokesnių gyvenamųjų vietovių vežiojimo į būrelius ir kitas su fiziniu aktyvumu susijusias veiklas galimybių padidinimas.
Taip pat nustatyti asmeniai fizinį aktyvumą skatinantys veiksniai, tokie kaip tinkamas laiko planavimas, noras ir pasiryžimas, savimotyvacija ir motyvavimas, noras ir valia, padrąsinimas ir pozityvi aplinkinių nuostata, pavyzdžio vaikui rodymas.
„Politikai ir specialistai, planuodami ir siūlydami gyventojams fizinį aktyvumą skatinančias priemones, turi remtis objektyvia situacijos analize, atkreipti dėmesį ne tik į tikslinės grupės amžių, bet ir į individualius bei konkrečios vietovės fizinės ir socialinės aplinkos veiksnius, darančius įtaką fiziniam aktyvumui“, – teigia A. Beržanskytė.
