Vilniuje bus atidaryta paroda skirta tremties 75-osioms metinėms 

Birželio 9 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1) bus atidaryta paroda „Mes be Tėvynės“.

Paroda skiriama skaudžiai masinių trėmimų pradžiai prisiminti. Joje pristatomos nuotraukos, dokumentai, laiškai, tremtinių ir politinių kalinių pasigaminti buities daiktai, rankdarbiai – autentiški kasdienio tremtinių gyvenimo, jų pastangų oriai išgyventi, išsaugoti tautinę tapatybę, išlaikyti tėvų įdiegtą tikėjimą liudininkai.

Dauguma daiktinių eksponatų yra Lietuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė, pavieniai pasiskolinti iš privačių asmenų. Ikonografinė ir dokumentinė parodos dalis papildyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Tauragės krašto muziejaus ir privačių asmenų medžiaga. Parodą galima aplankytiiki rugsėjo 4 dienos.

Politinės represijos, kurias patyrė 1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos gyventojai, tebėra skaudi, užmarščiai nepasiduodanti tema. Iškart po okupacijos prasidėję areštai, tardymai, kratos ilgainiui tapo gyvenimo kasdienybe, tačiau 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjusi trėmimo akcija, kai iš namų ir Tėvynės imtos vežti žemdirbių, mokytojų, tarnautojų šeimos, buvo didžiausias sukrėtimas, ištikęs tautą po nepriklausomybės praradimo. Niekas nesitikėjo tokio masinio ir brutalaus susidorojimo su niekuo nenusikaltusiais taikiais gyventojais. Juoda diena birželio 14–ąją pavadino amžininkai, Juoduoju birželiu tos dramatiškos tremties dienos Lietuvoje vadinamos iki šiol.

Beveik iškart, kai Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą, imta registruoti galimus sovietų valdžios oponentus ir rengtis masinėms represijoms. Į „pavojingų“ žmonių sąrašus pateko valstybės tarnautojai, visų uždraustų partijų ir organizacijų nariai, karininkai, policininkai, teismų ir prokuratūros darbuotojai, mokytojai, ūkininkai, verslininkai – visi, sovietinių instrukcijų priskirti „socialiai pavojingų“ kategorijai.

Masiniai areštai prasidėjo liepos pirmoje pusėje, rengiantis liepos 14 d. numatytiems vadinamojo Liaudies seimo rinkimams, ir nesiliovė ištisus metus. Iki SSRS-Vokietijos karo pradžios buvo suimta apie 6,6 tūkst. įvairių tautybių Lietuvos gyventojų. Dauguma jų, apie 3,5 tūkst. žmonių, 1941 m. balandžio–birželio mėnesiais išvežti į Gulago kalėjimus ir lagerius, dalis jų išsilaisvino ar buvo išlaisvinti Birželio sukilėlių, kiti nužudyti Lietuvoje (Rainiuose, Pravieniškėse) ar už jos ribų (Červenėje, prie Bihosavos geležinkelio stoties ir kitose vietose).

Nuo 1940 metų rudens, vos tik Lietuva buvo įjungta į SSRS, labai slaptai pradėta rengtis masiniam trėmimui – krašto gyventojų iškeldinimui į nuošalias Sovietų Sąjungos vietoves. Per 1941 m. birželio 14–19 d. vykusią trėmimo operaciją į numatytas geležinkelio stotis suvežta ir prekiniuose vagonuose uždaryta apie 18 tūkst. žmonių. Vieni: nuo šeimų atskirti vyrai, vasaros lauko stovyklose suimti kariškiai – beveik 4 tūkst. žmonių, buvo išvežti į Sovietų Sąjungos kalėjimus ir lagerius, kiti – tarp jų daugiau kaip pusė buvo moterys ir vaikai – išvežti į tremtį – vadinamąsias specialiąsias NKVD prižiūrimas gyvenvietes Altajaus krašte, Komijoje, Novosibirsko srityje, Krasnojarsko krašte. Po metų, 1942–ųjų birželį, beveik 3 tūkst. tremtinių – daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai – iš Altajaus krašto  buvo perkelti į Jakutijos šiaurę: Lenos upės deltos salas, gyvenvietes prie Laptevų jūros ir Janos upės. Patekę į ypač atšiaurias gamtos sąlygas, jie mirė nuo bado, šalčio, ligų. Iš 1941-ųjų birželio tremtinių tik 33,59 proc. grįžo į Lietuvą (40,3 proc. išvežtų į tremties vietas ir 12,5 proc. išvežtų į lagerius), 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose ir beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas.

Sovietinės valdžios represijas laikinai sustabdė SSRS–Vokietijos karas, tačiau nuo 1944 m. liepos, kai Raudonoji armija vokiečiams traukiantis įžengė į Lietuvą, vėl prasidėjo „nepatikimų“ žmonių areštai, mobilizacijos vengiančių vyrų gaudynės, besikuriančių pogrindžio organizacijų narių suėmimai. Neilgai trukus atnaujinti ir trėmimai. Nuo 1945 m. pradžios iki 1953 metų kasmet po keletą ar keliolika ešelonų iš Lietuvos išriedėdavo į Sibiro, Vidurinės Azijos, Tolimųjų Rytų ir kitas stotis.

Didžiausias XX amžiaus vidurio trėmimas, represinių struktūrų susirašinėjime užkoduotas Vesna („Pavasaris“) pavadinimu, užgriuvo Lietuvą 1948 m. gegužės 22 dieną. Per kelias gegužės dienas iš gimtojo krašto išvežta 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 12 tūkst. vaikų. Per antrąją pagal išvežtųjų skaičių trėmimo operaciją kodiniu pavadinimu Priboj („Bangų mūša“), įvykdytą 1949 m. kovo 25–28 dienomis, išvežta apie 29 tūkst. (iš jų per 8 tūkst. vaikų), per operaciją Osenj („Ruduo“) 1951 m. spalio 2–3 dienomis – apie 17 tūkst. žmonių (iš jų apie 5,3 tūkst. vaikų).

Iš viso 1940–1941 m. ir 1945–1952 m. iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą išvežta apie 275 tūkst. žmonių. Tremtyje ir lageriuose išgyveno daugiau kaip du trečdaliai išvežtųjų. Iki 1960 m. apie 80 tūkst. sugrįžo į Lietuvą.