Sostinės Pylimo galerijoje birželio mėnesį veiks septynių tapybos autorių paroda „ArtPylimas’16“, kurioje pristatomi Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir Linos Zareckaitės darbai. Kadangi Pylimo galerija nuo savo gyvavimo pradžios turėjo aiškią veiklos kryptį, puoselėjančią lietuviškos tapybos gyvybingumą, tad ir ši ekspozicija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įprasta kasdieninio galerijos darbo dalis. Lietuvių koloristinės tradicijos evoliucija ir meniniai ieškojimai čia savitai atsiskleidžia per individualų tapytojų braižą ir meninių kartų kaitą. Plati autorių sąstato amplitudė nutiesia tiltą tarp moderniosios tapybos klasikos ir jaunų menininkų kūrybos.
Parodos pavadinimas ir laikas, sutampantis su šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius’16“ renginiais, parinkti ne atsitiktinai: siekiant sugretinti du skirtingus, to paties meninio gyvenimo reiškinius ir atkreipti dėmesį į alternatyvią meno vertinimo poziciją. Apie pusę parodos ekspozicijos užimantys šių metų mugei pasiūlyti, bet nepriimti G. Kličiaus ir L. Zareckaitės kūriniai, ir kitų autorių, ankstesnėse mūgėse pristatytų, bet savo klasikiniu tapybiškumu ženkliai išsiskyrusi iš mugėje vyraujančio postmodernaus konteksto kūryba – visa ši Pylimo galerijos kolekcija savaime tapo išskirtiniu, netipišku objektu, nepritampančiu prie šiandieninės meno politikos.
Galerijos savininkas Rimantas Smetona nepanoro taikytis prie mugės arbitrų keliamų kriterijų ir keisti savo galerijos įvaizdžio, tad minėtą ekspoziciją surengė jaukiose Pylimo galerijos erdvėse. Gal senamiesčio kvapas ir kamerinių salių tyla labiau nuteiks susitikimui su tapyba nei didysis menų šou šurmulys „Litexpo“ rūmuose? Be to, pats alternatyvos principas kartais būna gyvybiškai reikalingas, skatinant dinamiškesnę kultūrinių procesų tėkmę. Prieš pusantro šimtmečio Paryžiuje surengta Nepriimtųjų į oficialųjį saloną paroda sukėlė tikrą meno revoliuciją – šiandien gi, „ArtPylimo’16“, sumanytojas ir organizatorius R. Smetona tiesiog kviečia ramiai, konstruktyviai polemikai. Nors, kas žino?.. Gal ši iniciatyva, įgavusi pagreitį, sudomins bendraminčius ir kitąmet išvysime kompleksą parodų, apjungiančių įvairių dailininkų, galerijų bei kitų meno institucijų veiklą, įprasminančią savitą ir neangažuotą požiūrį į kūrybą.
Objektyviai apibendrinantys meno projektai jau seniai išnyko iš parodų salių, o susiskaldęs ir išsibarstęs parodinis gyvenimas nebeatspindi tikrosios meno būsenos. Stambieji kuratoriniai meno renginiai proteguoja tam tikras, prioritetinėmis laikomas sritis, dažniausiai pasirenkamas pagal taikomas technologijas ir kūrybos priemones, kur iš esmės atsispindi ne tiek meno, kiek šiuolaikinio mokslo pažanga. Tradiciniai menai lieka nuošalėj, motyvuojant, kad jie nepakankamai šiuolaikiški ir neaktualūs. O kokie yra meno šiuolaikiškumo kriterijai ir kas juos nustato? Ar nepersistengiama klasifikuojant ir brėžiant ribas? Jau įpratome kasdien girdėti apie „tapybos mirtį“, nors Vakaruose šios kalbos prasidėjo dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmety, o nuo 1980-ųjų šis klausimas keliamas reguliariai. Nepaisant to, tapyba, kaip viena svarbiausių meno formų, tebefigūruoja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose – taip pat mugėse ir prestižiniuose aukcionuose. 2015 metais paskelbtame perkamiausių šiuolaikinių pasaulio dailininkų sąraše – net septyni tapytojai įeina į pirmąjį dešimtuką.
Tarp jų – Piteris Doigas (Peter Doig), kurio paveikslas „Baltoji kanoja“, 2007 Sotbio (Sotheby’s) aukcione buvo nupirktas už rekordinę 11,3 milijonų dolerių sumą. Šis magiškojo realizmo kūrinių autorius, savo ekspresyvia, metaforiška raiška demonstruoja tikrą tradicinių tapybos vertybių triumfą(!). Taigi, šiuolaikinis menas civilizuotame pasaulyje suvokiamas labai plačiai, o jo nuostatos nestovi vietoje. Nyksta antagonistinės ribos tarp tradicinio ir šiuolaikiško meno, svarbiausias vertinimo kriterijus – profesionalumas ir savitumas. Mūsų uždavinys – suspėti su skubančiu laiku.
Tad grįžkime į Pylimo galeriją, kur liko mūsų žymūs tapytojai, daug prisidėję, formuojant Lietuvos moderniosios dailės raidą ir iki šiol savo kūryba tebežadinantys nerimastingą ieškojimų alkį. Gal kam ir sukėlė abejonių jos aktualumas, nes ji gimė ne šiandien, ne per vieną dieną ir nėra atsitiktinės sėkmės vaisius. Tai – tapyba, kuri brendo ir glūdinosi dešimtmečiais, kartu su ją kūrusiomis asmenybėmis. Ją lengva pamilti arba atmesti, bet sunkiau vienareikšmiškai perprasti, nes tai – daugiasluoksnis reiškinys, suformuotas besikeičiančio kultūrinio ir gyvenimiško patyrimo. Tik tokioje terpėje galėjo išaugti ne viena tapytojų generacija, davusi iškilių asmenybių. Tai pasakytina apie ekspresyvųjį mąstytoją, septinto dešimtmečio dailės reformatorių Aloyzą Stasiulevičių bei šviesios atminties Leonardą Tuleikį; taip pat negalėtume įsivaizduoti mūsų tapybos be elegantiškojo fovistinių miražų interpretatoriaus Rimo Bičiūno ir filosofiško pastoralių poeto Jono Daniliausko. Kiek vėliau, su netikėta siurrealistiškų vaizdų melancholija įsiliejo Galius Kličius, o simbolinę tapybinės plastikos reikšmę išplėtojo Linas Gelumbauskas. Jauna tapytoja Lina Zareckaitė natūraliai perėmė koloristinės tapybos tradicijas ir dabar yra kelyje, formuodama savo braižą, kuris įprasmina jau kitokią spalvos, faktūros ir vaizdinių sąjungą.
Šie dailininkai nesibeldžia į pasaulinių aukcionų rinką, todėl neįmanoma jų pašlovinti, vardinant įspūdingas paaukotų pinigų sumas. Bet ar kas galėtų paneigti, kad jų kūryba yra verta geriausių parodų salių ir pasaulinio įvertinimo? Dauguma dailininkų jau sulaukė nemažo dėmesio užsienyje, kur rengė parodas, buvo kviečiami prestižinių galerijų – tuo nesunku įsitikinti vartant spaudą, katalogus arba pasidomėjus dailininkų CV. O tikrąją meno kūrinių vertę gali nustatyti tik žiūrovų širdys ir visagalis laikas. Ne vienas dailininkas praeityje jau atlaikė rimtus laiko išbandymus – bet kiek laiko dar prireiks ateityje, kad iš naujo suprastume ir įvertintume tai, ką turime?
