Lukiškių aikštė – jau pakeliui į naują gyvenimą (8)

Wikimedia.org nuotr.

wikimedia.org nuotr.

Praėjusią savaitę Aplinkos ministerijos iniciatyva sukviestas pasitarimas Lukiškių aikštės rekonstrukcijos klausimais – dar vienas žingsnis artėjant prie konkrečių jos sutvarkymo darbų pradžios. Ministerijos, Architektų sąjungos, sostinės savivaldybės ir projektuotojų atstovai aptarė aikštės sutvarkymo koncepciją ir pagrindinius principus.

„Pagaliau pavyko įveikti tą kelis dešimtmečius užsitęsusią interesų, nuomonių ir ginčų sankirtą. Bendromis Vyriausybės, Aplinkos ministerijos ir sostinės savivaldybės pastangomis pradėti derinti architektūriniai Lukiškių aikštės sutvarkymo sprendiniai“, – sako aplinkos ministro patarėjas Algirdas Žebrauskas. Patikslintus projektinius pasiūlymus pateikti Vyriausybės sudarytai darbo grupei tikimasi iki balandžio 1 dienos.

Aplinkos ministerija padėjo rasti išeitį sprendžiant ir finansines, ir organizacines Lukiškių aikštės sutvarkymo problemas. Rekonstrukcijos darbus joje numatoma užbaigti iki š. m. gruodžio pirmosios. Tačiau aikštė bus tvarkoma ir toliau. Pastatyti paminklą ir baigti ją visiškai tvarkyti numatyta iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, kurį pažymėsime 2018 m. vasario 16 d.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Ukrainos balsas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Dėl senųjų, senojo Vilniaus erdvių, – buvusių lunkų, po to daržų lunkose (ant lankų) Lunkiškėse
    Lukiškėmis… su visa senąja turgaviete išlikusiomis.
    Gerai pagal šią naująją nuotr. matome (ir su senosiomis lygindami) galime pasvert, t.y.

    http://www.yrasalis.lt/naujienos/ispudinga-lietuvos-istorija-nuotraukose-17/
    https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Vilnius_by_Abdon-Korzon_1860.jpg

    … pasisvarstyti,
    – ar dešinėje pusėje, kur jau netilpusi miesto dalis (ir neišlikusios kitatikių mečetės liekanos iš po 1945 m.),
    ir kairiame viršutiniame nuotr. kampe išlikę buv. caristinės užvaldystės “teisingumo” mūrai, būtent tiesiai ir tiesiog
    ant 1864 m. egzekucijos vietos t y č i a užstatyti, kad atmintis miestiečių gėlėmis bei žvakutėmis nuolat ženklinus
    būtų užginta ir išginta (užstačius šią erdvę; o sušaudymai regis pačioj Pamėnkalnio papėdėj buvę 1864 m), kas gan
    žiauriai, sakytume makabriškai-brutualiai atkartota bolševikteroristinių KGB struktūrų laikmety …egzekucijas ėmus
    vykdyti vėl LYGIAI TEN PAT (dab. išlikę tai atviroj muziejaus ekspozicijoj, šią Vilniaus žiauriausią tašką rodančioj)

    taigi buvusioji, regis jau viešai nuo 1860 m. naujoji Vilniaus turgavietės erdvė, po 1918-1920 m. sėkmių-nesėkmių
    Lietuvos laisvės ir Valstybės grįžime …Pilsudskio-Lenino “įkrovimus” pernešusi, vėl “traukiama” …žodžiu:

    “””Pastatyti paminklą ir baigti ją visiškai…”””

    užaštrinu, tyčia, ir VISIŠKAI, tęsiniu:
    ar tvarkyti
    ar keikti
    ar gerbti
    ar puošti
    ar baigti

    koks tiesiog skirtumas, kai gviešiamasi kaip okupantui atklydėliui, dar aiškiau – užvaldytojui (zachvatčikui), plėšt
    tiesiog iš miesto “dešimtmečius užsitęsusia interesų, nuomonių ir ginčų sankirta” šią erdvę, kadais (dar iki lenin-
    teroristinio stabo) baisia galinga kliomba su ryškiai raudona penkiakrypte žvaigžde užsodinta…

    Negi “užsodinėsm ir užsodinėsim” beatodairos ir vėl savą erdvę, plėšim, kurpsim ir pilsudsk-lenininių nevykėlių
    nesėkmių nuvalymą, pravalymą, atmintį ir i š s i v a l y m ą KAŽKUO užsipaminklinėsime??

    Gal nesu teisus, gal nei turgui, nei viešai laisvai laisvo Lietuvos sostapilės klestėjimo erdvei čia ne vieta (jau),
    – morkų, svogūnų (kaip to pat terorizmo monstramiesčio pagal vardą, iki Peterburg susigrąžinimo, erdvėse
    blokados metu buvę), sodint gal ir nesodinsime, bet jei kažkieno siūlymu centrinį transporto mazgą su
    stovinimo (parking) vietomis po šia aikšte įleidus, – gal ant viršaus ir visai derlingą daržą užleistume…, bet
    deramą atmintį, išvengus ir to paties neminimo nežinomo bei neviešinamo IKI ŠIOL!?, pirmojo mūsų
    Valstybės Vadovo – Jono Basanavičiaus klaidą, gal ir ištaisyt esam pajėgūs (jau).
    Suklysta Jo (ne vieno)
    dėl erdvių ant Pamėnkalnio, ant labai labai ypatingų, šventų, ir vien Tautos vėlėms nuo senų senobės atitekusio
    tai paskirčiai, tekusio ir p a m ė n ų pagarbai nuo amžių palikto.
    Mat nei Tautos namuko, netgi sovietprofsąjunginės būdos, ką matom iš likučių mūrų, čia būt negali, ir “projekt”
    į Lunkų aikštę nuo “Pamėn” jungtis jokia negalima. Tad ir apie kokią tai garbią paminklavietę (ką matom): KUR?

    Juo labiau, jau Alke skelbtas šviesiausios atminties Didžiojo Vilniaus Žynio – Sigito Lasavicko žinias pasikartokim:

    “Gyvybės ir mirties priešprieša ir drauge darna tarp laikinumo ir amžinybės – tai dar viena simbolinė miesto prasmė. Todėl jau mūsų nebenustebino, kad energetinės jėgos juostos ir nuo Pamėnkalnio, ir nuo Gedimino ar Plikojo kalnų susieina ir susikerta Šv. Jurgio bažnyčios ir V. Kudirkos aikštės teritorijoje. Todėl ir vėlgi teisus buvo S. Lasavickas, kuris teigė, kad „Vilniaus gamtovaizdis turi sudėtingiausią komponentų derinį Lietuvoje, kur susikerta dvi labai sudėtingos struktūros – Neries ir Vilnios slėniai, o tarp jų nutįsta sudėtingiausios skulptūros erozijos išrantytos aukštumos ketera, pasibaigianti dabartiniu Kalnų parku. Keteros pačiame smaigalyje, – toliau tęsia savo vizijos aiškinimą tarsi žynys S. Lasavickas, – nepakartojamai dunkso iš dalies jau žmogaus ranka apibrėžta Lietuvos širdis – tarsi Atėnų akropolis ar Romos kapitolijus – su Aukštutinės pilies griuvėsiais, savo ruožtu supamas kadaise dunksojusių Žemutinės ir Kreivosios pilių ansamblių bei visos amžių išplėtotos Vilniaus urbanistinės struktūros.“
    Tokios S. Lasavicko įžvalgos ir nuorodos mus dar labiau skatino aiškintis, kodėl būtent čia, kodėl šiose vietose įsikūrė tokia nuostabi gyvenvietė, kuri traukia ir įkvepia jau ne vieną kartą kūrybai ir kartais tapdavo net nesantaikos tarp tautų priežastimi, nors Vilniaus dosniai dalijamų dvasinio pobūdžio dovanų turėtų užtekti visiems.”

    Galbūt ir gerb. Kęstučio Katalyno didūs darbai, erdvę mūsų sostapilės atskleist, atpažint bei susigrąžint sau, –
    gyvybei Tautos, padedantys,- irgi padės išvengt paskutiniųjų traukulių “paminklavimosi geismo” anstatu ant
    pilsudsk-lenininio paveldo, išdeginimu apeiginiu jau prieš du dešimtmečius šios erdvės apvalymui pradėto.

    Spręst Jums.
    Su meile, kaip Tautos Giesmėje palydėti esame “iš praeities”.

    • ieškojimai ir svarstymai gerai, laiku ir čia,
      netgi skausmingą europinio gedulo dieną;
      o Lietuvio regračio ir veikiau supratimo-pažinimo
      galimo tikslui, papildua, kad…
      sklando dar viena – vietovardinė žodinė lanko-lunko=lukišky
      darybos “versija” …iš Nerio lanko, lanksto aplenkusio tolimąjį Šventaragio
      slėnio pakraštį, iki jau naujais laikais Vingio (Zakret) užvardytų erdvių vardo
      palikimo
      …sprendimui
      “ar tvarkyti
      ar keikti
      ar gerbti
      ar puošti
      ar baigti”

      Spręskim!

  2. lietuvis:

    taip nieko iš Giedriaus marazmų ir nesupratau, kokios aikštės reikia. Gal gražinti turgų?

    • pirmučiausia būtinas bendro visų ir visam tikslo radimas, sutarimas,
      o tai… šiuolailkiškai išgamtinamai ir įkomPinamai visuomene gali būt
      per keblu; išsyk per keblu…
      bet tinkamai, deramai bei jautriai (ypač visų aukų ir kankinių ženklintai
      aplinkai šiai …įimtai savu gyvu širdžių plakimu), visas įvardytas (ir ne)
      apnašas atbloškus, galima savojo Vilniaus skambesį ir Lukiškių aikšte
      išlaikyt (dar viena žinute klaustukus praplėčiau, žr. aukščiau)

  3. Atmintis:

    Sveikintina Aplinkos ministerijos iniciatyva. Aikštė laiko, erdvės ir mūsų valstybingumo raidos požiūriu yra Lietuvos žemė ir nėra ko menkintis dėl kažkada, vienų ar kitų nederų čia buvusio pasidergimo. Pati gamta padeda apsivalyti. Lietuvišku požiūriu ši vieta tarp Valdovų ir Seimo rūmų žymi Laisvės aušrą – ir Basanavičius čia visai vietoje. 1883 m. pasirodžius pirmajam Aušros numeriui kalbėjo: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“. Tereikia pasikartoti Vydūno iškeltus jo nuopelnus lietuvių tautos atsigavimui, jis – toli žvelgdamas į ateitį ir matydamas auštančią šviesią dieną, intuityviai išvydo tai, kas kitiems ir šiandien dar uždengta. Todėl su Basanavičiaus nuopelnais čia jaučiame ir tvirtiname: Laisvė – yra tai, kas brangiausia.

  4. Nejaugi taip Tauta nusistekeno, kad jau nesiranda išmanančių, kaip deramai tvarkytis su istorine Lietuvos atmintimi, jos įamžinimu. Viskas daroma pasislėpus nuo viešumos…

    • Dronas:

      Su tauta viskas gerai, bet stai visokius neskaidrius reikaliukus, labai patogu tvarkyt po kilimeliu. O pas mus, deja, bet visur kur pinigas, kitaip beveik ir nevyksta.

    • Klodas:

      Yra kaip romane, supratai, jog neturim neperšaunamos liemenės, pažvelgus į veidrodį mūsų paveldėta tik šaulio strėlės zvimbimas, o išgyvenimus panašius į dangų šienauja žaibai, ir nėra jėgų, – nepasipriešinsi. Tada išjungiam šviesą, apsimetam ir suvokiam, jog, gal tik paskutinis vaizdas ims ir prisikels kaip senųjų dievų vardai, bet išsigandus užsimerkiam, įsivaizduojam, jog viskas taip sueina į neapčiuopiamus tolius, jog belieka tik abejonės, gal ta akimirka, kai netikėtai išnyra saulė ir padės neatsiskirti patiems nuo savęs, pasiekti šviesą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: