V. Kernagis. Daugiau vietos kūrėjams – kas „už“? (5)

Vytautas Kernagis | M. Mikulėno nuotr.

Vytautas Kernagis | M. Mikulėno nuotr.

Kai tenka rinktis – kokios muzikos klausytis, kokią knygą skaityti, tai asmeniškas kiekvieno kultūringo žmogaus reikalas. Tačiau valstybės svertai turėtų būti naudojami tam, kad lietuviška kultūra gyvuotų kuo labiau, kuo matomiau ir profesionaliau.

Jau ne kartą esu pasisakęs apie nacionalinio, Lietuvos kūrėjų, menininkų, šviesuolių kuriamo turinio svarbą mums, kaip tautai, stipriai veikiamai tiek rytų, tiek vakarų kaimynų. Ir diskutuoti šia tema kviesiu dar ne kartą, nes esu įsitikinęs – tai turi būti viena svarbiausių temų šalia krašto apsaugos, ekonominės nepriklausomybės ar švietimo. Jau nekalbant apie kultūrą mūsų vidaus ir užsienio politikos kontekste, kur ji turėtų būti „duona kasdieninė“.

Šiandien norėčiau pašnekėti apie vieną itin svarbų nacionalinio turinio padalinį – muzikos kūrėjus, atlikėjus ir tą pyrago dalį, kurią sudaro muzikos kūriniai bei jų atliekamos dainos. Praktiškai kiekvieną iš mūsų muzika pasiekia kone kas dieną. Vienus vienokia, kitus kitokia. Skonio reikalas. Nesiimsiu vertinti, bet aišku viena, kad visa girdima lietuviška muzika – tai irgi nacionalinis mūsų turinys. Bet ar galime šiai muzikai suteikti daugiau erdvės bei galimybių būti girdimai, o jeigu ji tikrai kokybiška, tai ir klausomai? Visos Europos šalys savo vietiniams kūrėjams tokią erdvę yra ne tik suteikusios, bet ir įtvirtinusios, įteisinusios įstatymais. Matyt, ten jau seniai suprasta, kad prie namo turėti savą daržiuką ir auginti ten savą produktą ne tik verta, bet ir privaloma. Įstatymuose tokio daržiuko plotas vadinamas kvota. Kvotos, įpareigojančios transliuotojus visada palikti erdvės savam, nacionaliniam turiniui. Savo kūrėjams. Kvotos – tai įpareigojimai transliuotojams, kiek procentų vietinės muzikos jie turi groti savam repertuare. Tokie įstatymai leidžia ir skatina vietinius kūrėjus kurti profesionaliau bei gyventi kūrybiškai.

Senosios Europos valstybės tuo pasirūpino dar prieš 30 ar 40 metų. Ten vietiniams kūrėjams suteikiama vos ne puse viso eterio laiko. Paimkim tik keletą pavyzdžių. Prancūzija 40%, Švedija 35 – 50%, Belgija 30%, o Vokietija skiria net iki 50 % transliuotojų eterio savo vietiniam, nacionaliniam turiniui. Kalbant apie kvotų dydžius galime taip toli ir neieškoti – mūsų kaimynai lenkai senokai įsivedė 33%, o kiek tolimesni kaimynai estai – 25% kvotas. Latviai jau yra paruošę įstatymo projektą, kuriame latviškos kultūros turinys užims ne mažiau kaip 30% visos transliuotojų erdvės. Noriu pasakyti, kad apsaugoti savo kultūrinį identitetą yra visiškai normalu ir jokios gėdos čia nėra. Tačiau ar žinote, ką šia tema sako mūsų įstatymai? Ten įtvirtinta, kad transliuotojai turi transliuoti lietuvišką turinį „esant galimybei“.

Esant galimybei? Ar žinote, kas iš tų „galimybių“? Dažniausiai šnipštas. Pasitelkiau šiek tiek statistikos. Populiariausios komercinės radijo stotys lietuviškų kūrinių pateikia nuo 5% iki 11%. Vidutiniškai apie 8%. Žinant Europos statistiką, kyla klausimas – ar mums to pakanka, o gal net ir tų 8% mums yra gerokai per daug? Palyginti su visa transliuojama muzika, šie 8% praktiškai ištirpsta. Esu įsitikinęs – to tikrai nepakanka! Tai tik parodo, kad mes tiesiog vengiame transliuoti savo nacionalinį turinį.

Neseniai šnekėjausi su leidėju, prodiuseriu ir gretutinių teisių asociacijos AGATA tarybos nariu Justu Mamontovu. Pritariu jo išsakytai minčiai, kad „teigiamas poveikis kultūrai ir ekonomikai pasireikštų per vietos kūrėjų motyvavimą kurti gimtąja kalba ir šalies kultūrinio identiteto stiprinimą, o vietos kūrėjams suteiktos platesnės galimybės būti išgirstiems ir galimai daugiau girdimiems, atneštų daugiau pajamų kūrybos industrijai ir kilstelėtų kokybės lygį. Šie J. Mamontovo žodžiai dar labiau sustiprino mano poziciją dėl kitos šio svarbaus klausimo pusės – ekonominės ir didesnio vartojimo naudos.

Kažin, ar visi žinome tai, kad transliuotojai už kiekvieną ištransliuotą kūrinį kūrinio autoriams ir atlikėjams moka tam tikrą atlygį, kuris paskirstomas per asociacijas LATGA ar AGATA. Tarkim, už valandą transliuoto turinio mokama 100 eurų. Vadinasi, 92 eurai keliauja į užsienį, t.y. ne lietuviško turinio kūrėjams bei atlikėjams, ir tik 8 eurai lieka čia, Lietuvoje. Tuo tarpu Estijoje ar Lenkijoje – ši suma nuo 3 iki 4 kartų didesnė. Pabandykime įsivaizduoti, kaip pasikeistų bendras vaizdas įvedus, tarkim 25 % nacionalinio turinio kvotą transliuotojams: visų pirma, mūsų kūrėjų, atlikėjų bei autorių atlygis už viešą jų kūrybos naudojimą padidėtų 2,5 karto. Antra – išgirstume ir atrastume 2,5 karto daugiau Lietuvos kūrėjų, kuriems transliuotojų eteryje anksčiau nebuvo randama vietos. O trečia, ir, matyt, svarbiausia – pakiltų transliuojamos ir klausomos lietuviškos, Lietuvoje sukurtos muzikos kokybė bei pasiūla. Visa tai – didesnis vartojimas, daugiau žmonių koncertuose, didesnis pasitikėjimas kūrėjų akyse, daugiau pinigų šioje rinkoje.

Kodėl iki šiol to nesame padarę? Juk tai nieko nekainuoja, nereikia nė vienos papildomos eilutės valstybės biudžete. O nauda, kaip matome, – išties akivaizdi. Manau, kad galimos tik dvi šio keisto valdžios „neapsižiūrėjimo“ priežastys – arba niekas apie tai nepagalvojo, kuo aš abejoju, arba tiesiog kažkam pritrūko politinės valios kelti tokį ne itin populiarų klausimą, siekiant pakeisti dabartinio įstatymo formuluotę „esant galimybei“.

Tad ką mes galime padaryti, norėdami savo kūrėjams suteikti kuo daugiau motyvacijos kurti, daugiau galimybių būti išgirstiems bei gauti ne tik plojimus, bet ir užtarnautą atlygį už savo darbą? Manau, kad reikia tik ryžto parodyti pagarbą saviems kūrėjams ir baigti „kompleksuoti“ kalbant apie nacionalinį turinį. O sykiu ruošti įstatymo pataisas ir teikti jas Seimui. Tik reikalingas labai vieningas visų tokiai minčiai pritariančių žmonių palaikymas ir parodymas, kad mums rūpi ir saugoti, ir skatinti savo mentą (tai ne policininkas, o S.Daukanto vartotas terminas, reiškiąs „dvasia; sąmonė; protas”), savo nacionalinį turinį. Būkim vieningi, juk mes tai mokame.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Vilnietis:

    CIA TAS KERNAGIS KURIS I TEISMA PADAVE DRASOS KELIA I TEISMA DEL KERNAGIO DAINOS? JEI TAS TAI JIS KVAILYS IR ISHGAMA.

  2. Mintis:

    Tikriems kūrėjams,koks buvo ir yra mūsų širdyseVytautas Kernagis .Bet šiuolaik vadinama kūryba ir tai kas neturi nieko bendro su ja.Kūryba turi gėrio pamatą ir kuria gėrį,turi auklėjamąją vertę.Kas turi griaunamąją galią ardomąją,nutoliusią nuo dvasinio gėrio-nėra kūryba.Ji neturi būti remiama ir skatinama.

  3. Aga:

    Tai vadinama interesu konfliktu. VTEK turi sureaguoti. Kernagiukas ir tėvo muzikos pinigėlių gautų.

  4. Žemyna:

    Prieš rinkimus, paklaustas dėl požiūrio į nelietuviškų pavardžių originalaus įrašo pase atsakė, jog nėra į šį klausimą įsigilinęs. Lyg tai būtų trečiaeilis klausimas. Būtent todėl buvo naujojo vado pakviestas į Seimą?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: