R. Armaitis.Teroristiniai išpuoliai, visuomenės saugumas, tikrovė ir iliuzijos (1)

Paryžius 2015 11 14 d. | youtube.com stop kadras

Visiems akivaizdu, specialiosios tarnybos nesugeba tinkamai kontroliuoti net nedidelių nelabai profesionaliai parengtų grupuočių, veikiančių kontroliuojamose teritorijose.

Efektyviai kontroliuoti išpuolių vykdytojų praktiškai neįmanoma. Taip pat neįmanoma kontroliuoti laikinai neveikiančių  grupuočių.

Galima ir kažkiek efektyvi yra organizatorių ir užsakovų kontrolė. Saugumo tarnybos turėtų turėti agentūrinius tinklus, informatorius. Tam dar turi būti visapusiškai užtikrinta teroristinių grupuočių tiekimo ir finansavimo kanalų kontrolė. Jei praleista bent viena iš šių grandžių galimų teroristinių išpuolių išvengti sunku.

Teoriškai dar galima kažką užkardinti, sustiprinant saugumo priemones vietose – sekant socialiniuose tinkluose, per video ir audio kontrolę, bet tai labai sudėtinga, nes naujos technologijos dygsta, kaip grybai po lietaus. Be to kiekviena sistema turi savo spragas, kuriomis šnipinėjimo profesionalai gali pasinaudoti. Kartais viską nulemia tiesiog elementariausias žmogiškasis faktorius – tingumas, aplaidumas. Pvz., kontroliuojama kokia nors transporto judėjimo atkarpa, bet teroristai, tai žinodami, gali tą atkarpą apeiti kitais keliais ar keliukais arba pasinaudoti požeminėmis komunikacijomis. Teroristai stengdamiesi atitraukti dėmesį, gali sutelkti jį visai kitur (klaidinantis nežymus išpuolis ar auto įvykis). Stebėjimo operatorius tiesiog gali pražiopsoti kokį nors neeilinį, nenumatytą, nestandartinį įvykį. Sistemų, užtikrinančių 100% saugumą, tiesiog nėra, nors ir būtų sutelktos visos specialios pajėgos ar net kariuomenė su visais rezervais, tai nelabai pagelbės.

Viskas priklauso nuo to,  ar yra planuojamas teroristinis aktas, ar ne? Jei toks užsakymas yra ir jei specialiosios, bei visuomenės saugumą užtikrinančios tarnybos gali gan profesionaliai ir efektyviai veikti, turi pakankamą finansavimą ir nestokoja žmonių ir techninių resursų, tai kontroliuojant užsakovus ir organizatorius, yra 95% galimybė išvengti teroristinių išpuolių. Tačiau ir tų 5% pakanka, kad paralyžiuotų kokį nors didmiestį su visomis saugumą užtikrinančiomis tarnybomis.

Paskutinis išpuolis Paryžiuje parodė, kad net 7-10 nelabai profesionaliai parengti teroristai sugebėjo paralyžiuoti daugiamilijoninį Paryžių su visomis saugumą užtikrinančiomis tarnybomis. O jei tai būtų ne 7-10 teroristų, o 50-100-200 ir tokie išpuoliai įvyktų iškart keliuose didmiesčiuose,  pasirenkant labiausiai lankomas vietas? Ir jeigu tokių išpuolių tikslas tik masinis visų  naikinimas, kaip per paskutinį išpuolį Paryžiuje? O jeigu tokiam išpuoliui bus  pasitelkta laikinai neveikli 500 teroristų grupuotė, manau, tokių teroristinių pajėgų pakaktų užgrobti nedidelį didmiestį. Puikus pavyzdys yra Ukraina, kai Slavinsko su maždaug 110 tūkstančių gyventojų užgrobimui pakako 52 kovotojų, ginkluotų tik automatiniais ginklais, kuriems vadovavo Strelkovas–Girkinas.

Per paskutinius 15 metų Europą užtvindė migrantai, o tarp jų yra ir islamistų radikalų, prijaučiančių ar visiškai palaikančių islamo valstybės ar Al-Qaeda ideologiją, ir nėra jokių garantijų, kad jie nesiims aktyvių teroristinių veiksmų. O kiek žmonių iš to beveik milijono, kurie atvyko į Europą vien per šiuos metus, yra turinčių kovinę patirtį? Faktas tas, kad tarp islamistų, sugrįžusių iš „džihado“, tikrai yra jau pavargusių nuo karo, dar yra tie, kurie yra jau sužaloti ir suluošinti karo. Dar yra taip vadinami „atostogautojai“. Po įvykdytų egzekucijų jie „gauna atostogų“. Galima drąsiai teigti, kad teroristai bandė, bando ir bandys prasmukti į Europą siekdami teroristinių tikslų vykdymo, tai net neginčytina tema, tokie faktai buvo, yra ir bus, jau nekalbant apie agentus, verbuotojus, žvalgybinę agentūrą ir t.t.. Kiek iš tų atvykusių į Europą turi neaktyvių  nelegalių agentų statusą, kada jie ims veikti ir kaip? Juk jie greičiausiai yra be barzdų, nuprausti, apkirpti, aprengti europietiškai ir greičiausiai neblogai kalbantys vietinių kalba,  greičiausiai niekuo neišsiskiria nuo vietinių, nebent tuo, kad jie jau turi šaudymo ir galvų pjaustymų ir kapojimų patirtį. Kada ir kokias jie turės užduotis, europiečiai sužinos, kai jau bus po laiko.

Kvaila buvo manyti, kad destabilizuojant Afriką ir Artimuosius rytus, galima bus išvengti migracijos bangų ir teroristų antplūdžio. Veiksmas visada iššaukia atoveiksmį ir kartais atsitinka taip, kad sukurti nauji monstrai pradeda žudyti savo kūrėjus. O Prancūzija tiesiogiai dalyvavo destabilizuojant padėtį Libijoje, Sirijoje, Irake, atvirai palaikė įvairiausio plauko „nuosaikiuosius“ teroristus – džihadistus.

Bet greičiausiai tie, kas aktyviai seka įvykius, pastebėjo kai kurias neaiškias tendencijas, kurios sukelia tam tikras abejones. Nereikia atmesti galimybės, kad išpuoliai Paryžiuje yra labai subtilaus žaidimo dalis, formuojanti viešąją nuomonę ir siekianti dar labiau įtraukti Prancūziją į artimųjų rytų konfliktą. Kas ta suinteresuotoji pusė? Ar ne tie, kas labiausiai prisidėjo prie emigrantų srautų nukreipimo į Europą?