V. Vasiliauskas. KGB legiono 25-metis nepriklausomoje Lietuvoje (7)

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Šį antradienį Seime  bus pateiktos įstatymų pataisos, kuriomis  prisipažinusiųjų KGB slaptųjų bendradarbių  įslaptinimo terminas bus pratęstas  neribotam  laikui.   Be abejo, aš balsuosiu  „už“ , nes tai teisinga.  Bet nieku gyvu nesutiksiu, kad būtų visiems laikams įslaptinta (užmiršta)  KGB tema. Tai reikštų paties teisingumo atidėjimą neribotam laikui. KGB forever?

Mažai trūko, kad Lietuvos valstybė būtų nubaudusi prisipažinusius slaptuosius KGB  bendradarbius, sulaužusius verbavimo metu duotą žodį niekad ir niekam neprasitarti apie bendradarbiavimą su šia baisia organizacija.

Dalyvavau tame valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdyje. Nustebino  ryžtingumas ir vienybė, kurią parodė kairiosios pusės politikai, nutarę skelbti visus – ir prisipažinusius, ir neprisipažusius, visiems laikams  užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama. Ypač – prieš rinkimus.

Iki šiol kova su KGB, kagėbistų medžioklė ir  vilkimas už pakarpos į dienos šviesą, kaip ir patriotizmo,  grėsmės iš Rytų temos buvo dešiniųjų privilegija, išsiugdžiusių  net etatinius  ekspertus,  be kurių  komentarų  nacionsalinio saugumo klausimais  Lietuva neišsiverčia nė dienos.

Bet ūmai viskas apsivertė aukštyn kojomis: kairieji pasišovė demasakuoti visus kagėbistus, o dešinieji  sukėlė triukšmą, kad tai sugriaus valstybę.

Vis dėlto laiku buvo susizgribta, kad valstybė šiems prisipažinusiems slaptiesiems bendradarbiams buvo suteikusi garantijas. Ir ne vieną sykį – pirmą kartą 1990 m. net ir po Nepriklausomybės atkūrimo visoje Lietuvoje dar veikiant KGB,  į saugumiečius viešu laišku  kreipėsi Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ragindamas juos nutraukti priešišką  veiklą, o perėjusiems  į  Lietuvos pusę pažadėjo  jiems ir jų šeimos nariams  valstybės prieglobstį.

Tai buvo išmintingas , atsakingas ir humaniškas  valstybės, susilpninęs tuo metu dar nepaprastai galingą KGB.

Vėliau į  šią giliausią okupacijos paliktą tautos  žaizdą kaip tik ir pristigo atsakingo, išmintingo ir  valstybinio požiūrio – nusvėrė partiniai, net  asmeniniai interesai. KGB virto nuožmios  politinės kovos įrankiu, kai  kito akyje pastebimas krislas, o savojoje nematoma vežimo.  Kagėbistus pradėta skirstyti į savus ir svetimus, atseit „mūsiškiai“ geresni. Be to, tokie giliai uodegas įmerkę savi politikai visuomet liks lojalūs  partijos vadams.

Nė viena valstybės antikagėbistinė akcija ir institucija nepasiekė savo tikslo. Pradedant autoritetinga 1991 m Aukščiausiosios  Tarybos vadinamąja Balio Gajausko  komisija KGB veiklai Lietuvoje ištirti (kuri nebaigė savo darbo dėl nutrūkusios Aukščiausiosios Tarybos kadencijos ir  pirmalaikių rinkimų)  ir baigiant 1999 m. priimtu „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų  apsaugos  įstatymu”,  sutrumpintai vadinamu liymu. Ir B.Gajausko komisija, ir Liustracijos įstatymas- dešiniųjų iniciatyvos vaisius.

Kuo prieš  15 metų paskelbta liustracija baigėsi, visi žinome. Prisipažino  viso labo apie  1600  Lietuvos piliečių, daugiausia žilagalvių senolių, kurie prieš mirtį panūdo atsikratyti primestos kupros – tai  dažniausiai buvo dvasiškai  išprievartauti žmonės, jiems liustracija tikrai virto sakraliniu aktu apsivalant nuo nuodėmės, dvasios juodulio.

Tačiau per Lietuvos okupacijos naktį iš viso buvo apie 115-120 tūkstančių įvairaus plauko slaptųjų KGB agentų.  Sąjūdžio laikais, sakoma, jų veikė apie 5 tūkstančiai, nors, mano manymu, jų būta keleriopai daugiau.

Taigi, tie pusantro tūkstančio prisipažinusių senukų yra lašas jūroje – truputį daugiau negu nieko. Neprisipažino tie, kuriems KGB niekad nebuvo kupra, nuodėmė ir dvasios juodulys,  veikiau pašaukimas ar bilietas į asmeninę gerovę, valdžią ir galią.

Kodėl liustracija Lietuvoje žlugo?

Įtikinamą atsakymą radau žymaus lenkų disidento ir sovietologo, brolių Lecho ir Jaroslavo  Kačynskių  komandos nario, vieno liustracijos Lenkijoje vadovų daktaro Ježio Targalskio (Jerzy Targalski) (slapyvardis – Juzefas Darskis  (Józef Darski))   studijoje apie Michailo Gorbačiovo perestroiką ir sovietinės imperijos subyrėjimą: „Natūralu,  jog kiekvienos valdžios elitas siekia išlaikyti  privilegijuotą padėtį ir perduoti ją savo vaikams.  Komunistams,  kurie  siekė  išvengti sistemos subyrėjimo pasekmių, t.y. minėtos padėties praradimo,  galbūt ir visiško marginalizavimo, kilo tik viena problema: kaip išardyti komunizmą, kad pavyktų išsaugoti ligtolines pozicijas. Todėl jie turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu. Reikėjo , kad visuomenė pati juos pasirinktų ir leistų vadovauti. Šiam tikslui buvo skirti liaudies frontai Sovietijoje, o juos steigti pasiųstas agentų tinklas ir mažiau susikompromitavę  valdžios elito atstovai“.

J. Targalskis daro paradoksalią išvadą: „Kuo totalitarizmas liberalesnis, tuo didesnis jo agentų tinklas, nes valdžiai reikia geriau kontroliuoti  laisvių, kurias ji leido visuomenei,  ribas (…). Pradedant perestroiką, agentų tinklą reikėjo ypač  išplėsti, kitaip proceso dinamika nebūtų leidusi kontroliuoti masinių judėjimų. Palyginkime: Lenkijoje 1989 m. veikė ne mažiau kaip  150 tūkstančių agentų, ypač  gausu jų buvo visuomenės nuomonę  formuojančiuose sluoksniuose ir tarp elito: žurnalistų, mokslininkų, aktorių (…). Todėl dėsninga, kad Vidurio Europos valstybėse, turėjusiose silpną opoziciją, liustracija pavyko, tuo metu Lenkijoje, kurioje tiek opozicija, tiek agentų tinklas buvo nepaprastai stiprūs, liustracijos būti negalėjo, nes čia pernelyg pajėgus ir įtakingas agentų lobizmas“.

Jau vien  šios citatos atskleidžia Lietuvoje paplitusią metodologinę klaidą, kurios bemaž du dešimečius neišvengiau ir aš: KGB labiau sieti su kairiuoju politiniu sparnu. Bet ar racionalu KGB  būtų buvę kontroliuoti komunistus, o ne plėtoti ir stiprinti savo agentūrą kunigų, disidentų, tremtinių ir politinių kalinių, emigrantų, nepriklausomų ir laisvai mąstančių žmonių grupėse?

Be to, po Stalino masinių represijų ir valymų partinė nomenklatūra pasimokė ir, norėdama apsisaugoti, po kruvinojo tirono mirties uždraudė KGB verbuoti informatorius iš jos gretų. Štai kodėl kairioji valdančioji koalicija taip entuziastingai buvo užsimojusi išslaptinti slaptųjų KGB bendradarbių sąrašus – ten jų atstovų anaiptol  nebūtų buvę daugiausia.

Kai praėjusią kadenciją valdant Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams pradėjau pernelyg įkyriai smalsauti, kodėl liustracija Lietuvoje tik imituojama, klastingo smūgio sulaukiau iš mielosios dešinės, nors du dešimtmečius jai simpatizavau ir be jokio išskaičiavimo ją rėmiau, kaip redaktorius ir žurnalistas. Būtent dešiniųjų švonderiai, įtariu, to Atgimimo metais  išplėsto agentų tinklo rekrutai,  suorganizavo šmeižto kompaniją  dėl legendinių 1988 m. gegužės mėn. Jaunimo teatro gastrolių Jungtinėse Amerikos valstijose.

Tie švonderiai puikiai nutuokė, kad aš, kaip nomenklatūros narys (buvau Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas) ir Jaunimo teatro  delegacijos vadovas negalėjau būti KGB agentėlis, todėl  sukurpė suktą rezgalą: „dalyvavo KGB priedangos operacijoje prieš būsimą Lietuvos prezidentą V. Adamkų“. Kitaip tariant, nei velnias, nei gegutė, net negali kreiptis į teismą, o prašalaičiui atrodo, kad čia kažkas vis dėlto buvo. Meistriška klastotė, sėjanti nepasitikėjimą, verta KGB.

Bet, pasirodo, Lietuvos Ypatingajame archyve gulėjo ir laukė skaitytojų visa tų neužmirštamų Jaunimo teatro gastrolių JAV KGB sudaryta bylutė – tokia gražutė, su visais agentūriniais pranešimais, kruopščia detalia teatrą Amerikoje lydėjusio ir prižiūrėjusio KGB majoro Prano Sinkevičiaus ataskaita, kurioje nemažai vietos skirta ir mano kukliai personai. Ir  nė vieno išplėšto puslapio.

Kada nors šią KGB bylą derėtų išversti  iš rusų į lietuvių kalbą ir   išleisti atskira knyga jau vien todėl, kad šios pirmos tikros komercinės Jaunimo teatro gastrolės Amerikoje pralaužė  geležinę uždangą dar iki Sąjūdžio. Buvo padaryta tai, kas anuomet atrodė neįanoma.  Šiomis istorinėmis gastrolėmis aš visą gyvenimą didžiuosiuosi, nes jas rengiant kaip įmanydamas padėjau Jaunimo teatrui, jo vadovei šviesaus atminimo Daliai Tamulevičiūtei, režisieriui  Eimuntui Nekrošiui, taip pat  gastrolių šeimininkams amerikiečiams, kuriems  reikėjo didelio užsispyrimo ir kantrybės, įveikiant Maskvos biurokratų kliūtis ir pasipriešinimą.

Bet švonderiai laikinai pasiekė savo:  priverstas gintis, primiršau simuliuojamą liustraciją. Ir tik nūnai, kai baigėsi prisipažinusiųjų KGB slaptųjų bendradarbių 15 metų įslaptinimo terminas ir kilo diskusija dėl jo pratęsimo, paaiškėjo skandalingiausias faktas: „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas“ nėra vykdomas. Tai miręs įstatymas. Įstatymas lavonas.

Simboliška, kad Liustracijos įstatymas, konservatorių paruoštas prieš 15 metų, paskutinį kvapą išleido dar praėjusią kadenciją jų valdymo metu. KGB legionas Lietuvoje galėjo ramiai švęsti  25-metį  kartu su atkurta valstybe.

Kas iš to, kad ,  prisipažinimui buvo duotas 6 mėnesių terminas nuo  įstatymo įsigaliojimo (2000 m sausio 1 d). Kas iš to, kad  konfidencialia informacija nelaikomi duomenys apie tai,  jog su specialiosiomis sovietų tarnybomis slapta bendradarbiavo prezidentas, Seimo ar savivaldybių tarybų nariai, Vyriausybės nariai, teisėjai ir prokurorai, taip pat  asmenys, kandidatuojantys į šias pareigas. Informacija apie tai išslaptinama ir turi būti paskelbta visuomenei.

Pagal  Liustracijos  įstatymą Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės narių, teisėjų  ir  kitų minėtų pareigūnų neprisipažinimas apie slaptą bendradarbiavimą su KGB  reiškia priesaikos sulaužymą, pareigūno vardo pažeminimą. Kokia iš  to nauda? Ar nors vienas neprisipažinęs agentas, tapęs Seimo nariu, ministru  ar teisėju, nutvertas, prarado mandatą ar postą?

Gal šias įstatymo nuostatas būtų įgyvendinusios sutelktos prokurorų ir  specializuotų teisėjų pajėgos, kurios bent būtų išgąsdinusios KGB legioną?  Bet ką galėjo 5 žmonių Liustracijos  komisija, dirbusi visuomeniniais  pagrindais?  Praėjusią  kadenciją Liustracijos visuomeninkų  komisija išsilakstė.

Liustracija Lietuvoje  baigėsi neprasidėjusi, jos jau net imituoti nėra kam,  nors įstatymo niekas neatšaukė, kaip ir jo baigiamosios nuostatos: „Valstybės institucija, atsakinga už šio įstatymo vykdymą, yra Valstybės saugumo departamentas. Šio įstatymo įgyvendinimo parlamentinę kontrolę  vykdo Seimo Nacionalinio  saugumo ir gynybos komitetas“.

Lietuvoje puolama nuo vieno kraštutinumo prie kito. Arba visus išslaptinti be atodairos.  Arba užrakinti KGB archyvus visiems laikams, užmiršti šią temą, kuri tik kiršina  tautą, vis  tiek visos tiesos niekad nesužinosime,  nes dokumentai nepasiekiami, archyvai išvežti arba išgrobstyti. Tegul KGB,  nors ir paskelbta Lietuvoje nusikalstama organizacija, liks abstrakcija ir mokslinių teorinių tyrinėjimų objektas.

Apie tokią poziciją, kuriai Lietuvos politinė klasė patyliukais linkusi sutartinai pritarti, Aleksandras Solženicynas „Gulago archipelage“ rašo: „Tačiau tos pačios rankos, kurios dėjo mums antrankius, dabar taikiai atkiša delnus: „Nereikia… Nereikia kapstytis po praeitį… Kas buvo – pražuvo“. Bet  juk yra ir kita patarlė: „Melo  trumpos kojos“.

Paties A. Solženycino niekas neįleido į Lubenką ar KGB archyvus, tačiau jis sugebėjo pasakyti visą tiesą apie šį prievartos ir melo pasaulį, kurio smagratis ir metafizinis blogio centras buvo KGB. Ir niekada nesiliovė bjaurėtis stukačiais , „seksotais“, slaptosios politinės policijos  skundeivomis,  „popieriniais žmogžudžiais“, žinodamas, kaip šis „dvasios vėžys“, „masinė sielų susna“  nuodija visuomenės gyvenimą,  griauna žmogiškąjį solidarumą ir tarpusavio pasitikėjimą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *