Ši publikacija kartu su manimi į „Saulės arkliukus“ atkeliauja dar iš „Liaudies kultūros“ žurnalo redagavimo laikų. Ėjo 2013-ieji. Buvo ankstyvas pavasaris. Visada nujausdavau, kad į kabineto duris pasibeldžia būtent Keičis Kagi (Keiichi Kagi – taip parašyta jo angliškame pase), o folklorininkai jį vadino tiesiog Keiša. Neapsirikau ir tąkart. Keičis atnešė parodyti nuotraukų, o aš paprašiau peržiūrėti daugiau iš jo archyvo, tad susėdome prie kompiuterio ir pradėjome gilintis. Tai tas tinka, tai anas – netinka… arba „dar nežinau, gal prireiks“, taip ir sukaupdavau kažkokį atsarginį fondą iš visų fotografų, bendradarbiavusių su „Liaudies kultūra“, labai greitai, kai tik 2013 metais pradėjome leisti, – ir su „Saulės arkliukais“.
Staiga – bac! – žiūriu: pluoštas labai keistų ir įdomių nuotraukų! Tas pats pavasaris, balandžio mėnuo, ir sniego dar yra. Pliki medžiai, pilka purvina gatvė. Skurdas, kurio jau buvau įpratus nepastebėti. Buvau prie jo pripratusi, ir staiga tarsi akys atsivėrė: taigi baisus skurdas! Bet visose 18-oje nuotraukų žmonės šypsosi ir kažką sveikina, moja rankomis ir šypsosi! Tyliu ir suku galvą: Vilnius? Na Vilnius. Bet neprisimenu, kad vienoje vietoje vienu metu ką nors pas mus taip nuoširdžiai sveikintų! „Kur čia fotografavai?“ – galų gale klausiu Keičio. – Ir ką jie taip sveikina?“ Keičis tik šypsosi ir nesako. Aš, žinoma, neturiu tokios lakios fantazijos ir neatspėju. Spėkite Jūs.
Dalia Rastenienė
Fotogaleriją žiūrėkite čia:
K. Kagio nuotraukos.
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
