Mitas ir tautosaka

Habil. dr. Nijolė LAURINKIENĖ

Kas yra mitas? Ar jį galima sieti su tautosaka ir apskritai su žodine liaudies kūryba?

Mitologija ir tautosaka yra tarytum dvi seserys, susikibusios rankomis ir neretai einančios dviese. Bet vis dėlto jos, nors ir siejamos, daugeliu atvejų negali būti tapatinamos. Prieš aiškindamos mito santykio su tradicine kultūra pobūdį, pirmiausia aptarkime, ar pats mitas gali būti laikomas žodinės liaudies kūrybos rūšimi. Kaip žinoma, žodis mitas yra graikų kilmės. Graikiškai mythos – žodis, sakmė, padavimas.  Kadaise žodžiu mythos būdavo vadinami tam tikros tematikos kūriniai: pasakojimai apie pasaulio kilmę, dievus ir žemesnio rango mitinius herojus, jų gyvenimą, žygdarbius. Šios tematikos mitiniai siužetai būdavo įkūnijami įvairiose žodinės kūrybos rūšyse: padavimuose, legendose, dainose, himnuose, plitusiuose žmonėse tradiciniu būdu – iš lūpų į lūpas. Tiesa, mus pasiekę graikų mitai daugiausia jau yra suliteratūrinti, apdoroti individualiai kūrusių autorių. Dėl Homero poemų „Iliados“ bei „Odisėjos“ kaip autorinių ar kaip liaudies kūrinių vertinimo vis dar tebesiginčijama, tačiau žinoma, kad šias poemas kelios kartos platino žodžiu. VI a. pr. Kr. Atėnuose jos buvo užrašytos ir virto literatūros kūriniais (1). Graikų mitų siužetų pagrindu sukurta daugelis antikos rašytojų veikalų. Be minėtųjų „Iliados“ ir „Odisėjos“, šiuo atveju išskirtini: Heziodo „Darbai ir dienos“ bei „Teogonija“, Eschilo tragedijos „Prikaustytas Prometėjas“, „Maldautojos“, Euripido tragedijos „Heraklis“, „Alkestidė“. Remdamiesi šiuose kūriniuose užfiksuotais siužetais, graikų mitų tyrinėtojai tuos siužetus gana laisvai atpasakoja. Šitaip apdoroti mitiniai pasakojimai pateikiami garsaus rusų mokslininko Nikolajaus Kuno parengtame leidinyje „Senovės Graikijos legendos ir mitai“, vengrų tyrinėtojos Imrės Trenčeni-Valdapfeli knygoje „Mitologija“ (2). Tokios publikacijos, be abejo, jau ne pirminis graikų mitų šaltinis.

Kada gimė mitą, jo esmę aiškinančios teorijos? Nuo seno mitas buvo siejamas su religija. Kas paskatino mitą ir religiją kaip savitą tradicinės kultūros reiškinį įtraukti į mokslo plotmę?

XIX–XX a. plečiantis mito sampratai, mitas akivaizdžiai ėmė nebetilpti žodinės liaudies kūrybos rūšies lauke. Filologų indoeuropeistų dėmesį patraukė ne tik antikinė mitologija, bet ir senovės indų, germanų, slavų mitai. Siekta surasti jų bendrumų, siekiančių protautės laikus. Vadinamosios mitologinės mokyklos atstovai (Vilhelmas ir Jakobas Grimmai, Friedrichas Maxas Mülleris, Alfredas Kuhnas, Aleksandras Afanasjevas) religiją ir mitą laikė liaudies kūrybos pirminiu pagrindu. Jų manymu, mitai esą gamtos objektų ir reiškinių poetinis įasmeninimas (3). XIX a. pirmojoje pusėje susiformavusios antropologinės krypties šalininkai į mitą ir religiją pažvelgė evoliucijos teorijos aspektu kaip į vieną pradinių žmonijos intelektinio tobulėjimo etapų. Edwardas Burnettas Tyloras šiame kontekste aiškinosi mito ir religijos kilmę, siedamas ją su animizmu – gamtos sudvasinimu. Šios krypties šalininkų teigimu, mitas ir religija, atspindintys ankstyvą žmogaus raidos stadiją, ilgainiui išnyks kaip atgyvena (4). Jamesas George‘as Frazeris, iš esmės laikydamasis antropologinės krypties nuostatų, pabrėžė glaudų mito santykį su kultu. Skirtingai nei E. B. Tyloras, J. G. Frazeris manė, kad mito radimosi pradžioje jis buvo ypač susijęs su magija ir tai atspindi jo prigimtį (5).

Kas yra religijos ir mito pagrindas, kokia mito funkcija?

Nauja mito samprata buvo pasiūlyta XX a. pradžioje susiformavusios funkcionalizmo krypties atstovų. Vienas jos pradininkų Bronislavas Malinovskis teigė, kad mito prigimtis turėtų būti aiškinamasi pagal jo funkciją kultūros sistemoje. Jo požiūriu, mitas archajinėje visuomenėje atliko socialinę-psichologinę funkciją, pagrįsdamas elgesio taisykles, moralę, apeigas. Mitas padedąs spręsti kritines problemas, susijusias su individo ir visuomenės egzistencija (6). Prancūzų sociologinės krypties pagrindėjas Emilis Durkheimas pabrėžė kolektyvinės psichologijos reikšmę aiškinant religijos prigimtį. Religiją jis siejo su kolektyviniais vaizdiniais, išreiškiančiais socialinę realybę. Šios krypties atstovų manymu, elementarios religijos formos glūdinčios totemizme, tai yra mituose, modeliuojančiuose socialinę-gentinę organizaciją (7). Sigmundas Freudas, psichoanalitinės teorijos kūrėjas, religiją interpretavo kaip pasąmonėje glūdinčių su lytiniu potraukiu susijusių kompleksų raišką. Pagrindinis iš jų esąs Edipo kompleksas. Archajinėje visuomenėje toteminis gyvūnas įsivaizduotas kaip tėvo pakaitalas. Noras nudobti gyvūną totemą aiškintinas kaip su edipiškuoju kompleksu susijęs troškimas nužudyti tėvą, savąjį konkurentą (8).

Kai kurie mitai, ar, tiksliau, jų nuotrupos tūno mūsų pasąmonėje. Apie tai mąstė Carlas Gustavas Jungas, vartojęs archetipo sąvoką. Archetipai, mito vaizdiniai ir yra tai, kas mus vėl priartina prie pirminio laiko?

Taip, kitas psichologinės krypties atstovas Carlas Gustavas Jungas nemažai dėmesio skyrė religijos esmei ir ištakoms atskleisti. Jis pabrėžė ne seksualinių kompleksų, o giliausių psichikos sluoksnių, kurie jo laikomi visos žmonijos kolektyvinės atminties saugykla, reikšmę. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi archetipai – universalūs vaizdiniai, religijų ir mitų pamatas bei pagrindinė sudedamoji dalis (9).

Kaip religijos fenomenologija bei struktūralizmas traktuoja mitą?

Religijos fenomenologijos krypties šalininkai (Gerardas van der Leeuwas, Rudolfas Ottas, Mircea Eliade) religijos esmę įžvelgė specifiniame religiniame išgyvenime. Jie siekė atverti gilų vidinį mitų turinį, susijusį su religiniais reiškiniais (10). Būtent Mircea Eliade teigė, kad religijos branduolys yra iracionalus išgyvenimas, neišreiškiamas žodžiais. Pasak jo, savo būtyje mes patiriame šventybės proveržius, to, kas yra šventa, apsireiškimus. Jie religijotyroje vadinami hierofanija. Kitaip tariant, hierofanija (gr. hieros „šventas“, phainomai „pasirodyti“) yra slėpininga, „visai kito“, tai yra realybės, nepriklausančios mūsų pasauliui, apraiška mus supančiuose daiktuose ar reiškiniuose. Šventybė M. Eliade‘i nėra etinė kategorija, tai – ypatingas religinis potyris. Religijos fenomenologija atsirado kaip reakcija į pozityvistinį religijos traktavimą. Struktūralistai (Claude‘as Lévi-Straussas, Algirdas Julius Greimas, Rolandas Bartas) religiją traktavo kaip visuomenėje egzistuojančių idėjų, vertybių struktūros išraišką. Jie atskleidė mite glūdinčią loginę sistemą, kurios elementai yra tarpusavyje susiję. Mitinė logika operuojanti binarinėmis opozicijomis (kultūra / gamta; savas / svetimas; vyriškas / moteriškas; sausas / drėgnas ir kt.). Struktūralistų manymu, mitinės meditacijos turėjusios harmonizuojančią funkciją, o tai esanti viena iš pagrindinių mito funkcijų (11).

Tad apžvelgtose kryptyse, teorijose mitas buvo įvairiai traktuojamas, vertinant jį tai vienu, tai kitu aspektu. XX a. pirmosios pusės mito tyrinėtojų darbuose vis aiškesnė tendencija laikyti mitą tam tikru mąstymo būdu, tam tikra ideologija ar filosofija.

Taigi kas yra mitinis mąstymas ir kas jam būdinga? Pirmas archetipinis įvykis, vykęs pasaulio centre, – pasaulio sukūrimas. Jis tapo pavyzdžiu, idealiuoju modeliu kuriant mitus?

Mitinis mąstymas ypatingas visų pirma turinio aspektu. Jis atspindi specifinį erdvės, laiko, viso pasaulio bei jame vykstančių reiškinių suvokimą.

Erdvė anų laikų žmogaus buvo suvokiama kaip nevienalytė. Diferencijuota šventa erdvė ir nešventa. Teritorija, kurioje gyvenama, būdavo priešinama nežinomai, svetimai, tai yra nešventai erdvei. Siekiant susiorientuoti erdvėje, reikėdavo pirmiausia rasti joje tam tikrą simbolinį centrą. Centras – tai ta vieta, kur reiškiasi hierofanija. Pirmasis archetipinis įvykis, vykęs pasaulio centre, – pasaulio sukūrimas. Pagal Rigvedą, visata gimsta ir formuojasi iš branduolio, centrinio taško (RV X 149). Dėl to šis simbolinis centras ir atliko tokį reikšmingą vaidmenį. Judėjų tradicinėje kultūroje teigiama, kad kaip embrionas auga iš bambos, taip ir pasaulis Dievo kuriamas nuo jos (12).

O kaip buvo įsivaizduojamas pasaulio centras archajinėse visuomenėse? Tai ne tik pasaulio ašis (stulpas, kalnas, medis), bet ir namai?

 Pasaulio centro ir prie jo esančių objektų samprata parodo tradicinių visuomenių „pasaulio sistemos“ suvokimą. Centre gali būti anga, kuria pereinama iš vienos kosminės zonos į kitą (iš dangaus – į žemę, iš žemės – į požeminį pasaulį). Angą gali atstoti tam tikras vaizdinys, kuris siejasi su axis mundi (pasaulio ašies) idėja (stulpas, kalnas, medis) (13). Priešistorinių laikų žmogus norėjo gyventi kuo arčiau centro, nes manyta šią vietą esant atvirą dievų pasauliui, su kuriuo būdavo susisiekiama atliekant tam tikras apeigas (14). Taip pat norėta, kad namai, esantys centre, vaizduotų imago mundi, t.y. atskleistų pasaulio vaizdinį.

Kokie būdingi pasaulio, kaip integralaus Kosmoso, simboliai archajinės visuomenėse?

Būdingi pasaulio kaip integralaus Kosmoso simboliai archajinėse visuomenėje – apskritimas ir kvadratas. Tokią šių realijų reikšmę liudija mitiniai pasakojimai apie senųjų Europos miestų atsiradimą. Pagal Plutarchą, Roma buvo įkurta apibrėžus apskritimą aplink tam tikrą centrą. Pats centras buvo apvali įduba ir vadinosi mundus‚ pasaulis (15). Šitokia buvo istorinio Romos miesto pradžia. Antra vertus, žinoma kadaise gyvavus tradiciją Romulo miestą vadinti Roma quadrata. Roma vadinta kvadratine dėl to, kad ji dviem pagrindinėmis gatvėmis buvo padalyda į keturias dalis ir turėjo ketverius vartus. Viena iš būdvardžio quadrata reikšmių kadaise ir galėjo būti – padalytas į keturias dalis (16). Gyvenvietės padalijimas į keturis sektorius atitiko visatos padalijimą į keturis horizontus. Pagal įsivaizduojamą pasaulio modelį nuo centro būdavo projektuojami keturi horizontai keturių pasaulio šalių kryptimis (17). Tad pirmykštis Romos miesto vaizdinys asocijavosi su dviem Kosmosą išreiškiančiomis geometrinėmis figūromis – apskritimu ir kvadratu. Būdingas jo pavidalas – kvadratas, apvestas apskritimu. Toks figūrų derinys žinomas ir budizme, tai – mandala (18). Mandalos sampratoje apskritimas ir kvadratas suvokiami kaip idealios par excellence figūros. Manoma, kad budistų adeptas, medituodamas mandalą, vaizduotėje kurdavęs aplink save pasaulį su tam tikru centru viduryje (19). Įdomu tai, kad, C. G. Jungo teigimu, šiuolaikinis žmogus, kuris dažnai nieko nežino apie Rytų kraštų paslaptis, sapnuoja mandalos pavidalo figūras, kai ieško būdo įveikti kankinančius prieštaravimus ir tapti vientisa būtybe (20). Tokie tad esminiai mitinės erdvės suvokimo ypatumai.

Kaip senovės pasaulėžiūroje buvo traktuojamas laikas? Kokia buvo laiko samprata?

Laikas senosios pasaulėžiūros žmogui taip pat buvo nelygiavertis. Būdavę šventojo laiko periodai (šventės) ir pasaulietiškas laikas. Gyvavusi ne tęstinio, o ciklinio laiko samprata (21). Įsivaizduota, kad metai – vienas svarbiausių laiko ciklų, per kiekvieną Naujųjų metų šventę atnaujinami, o paskui vėl pamažu degraduojantys. M. Eliade pabrėžia, jog mituose mes neretai sugrįžtame į pirminį laiką ir tarytum pakartojame Kosmoso pradžią menančius ir jo tvarką atkuriančius veiksmus. Šioje situacijoje būdavo atliekami tai simbolizuojantys ritualai ir rečituojami apie pasaulio pradžią ar tiesiog apie suvienytą Kosmosą, kartais ir netiesiogiai, o perkeltine prasme kalbantys mitinio turinio tekstai.

Tai kas gi buvo būdinga tam sakraliajam laiko periodui, šventės metui, kokie jos ritualai?

Šventės metu būdavo aktualizuojamas pirmasis įvykis – pasaulio sukūrimas, kuris padėdavo atgimti pasauliui, taip pat žmogui, suteikdavo galių jo egzistencijai. Įsivaizduota, kad sugrįžtama prie laiko, koks jis buvo iš pat pradžių in illo tempore (22). In illo tempore dievai demonstruodavo savo galybės apogėjų. Manyta kosmogoniją esant aukščiausia dieviškumo apraiška (23).

Kiekvieni metai yra suvokiami kaip tolimas nuo pirminio provaizdžio? Ar mitas padeda priartėti prie pirminio laiko?

Taip, šis sugrįžimas į pradžią ir tam tikras jos ilgesys ir yra religinis ilgesys. Žmogus siekė būti arčiau Dievo, troško gyventi šviežiame, švariame pasaulyje, tokiame, koks jis buvo sukurtas Kūrėjo. Pradinės tobulybės ilgesys ir paaiškina periodinį sugrįžimą į aną pirmykštį laiką (24). Kadangi mitas atpasakoja šventą pasaulio sukūrimo istoriją ir antgamtinių būtybių žygius, jis tapo pavyzdiniu visų prasmingų žmogaus veiksmų modeliu (25).

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja gal labiau pozityvistinio bei XX a. pradžioje susiformavusio funkcionalizmo (kai buvo teigiama, kad mitas atlieka socialinę-psichologinę funkciją, pagrįsdamas elgesio taisykles, moralę, apeigas) mąstymo modelis. Įprasta manyti, kad mitas yra savotiška istorija, pasakojanti tam tikrus įvykius ir įsivaizdavimus apie proistorę, tačiau tuo dabar nėra absoliučiai tikima ir reikalaujama mokslinio įrodymo. Dažnai yra įsivyravusi nuomonė, kad mitas – tai, kas buvo seniai ir netiesa. Pavyzdžiui, Vakarų civilizacija traktuoja mitą kaip neįrodomą istoriją, nes pasaulis tolsta nuo pirminio vaizdo, tačiau būtent moksliniai atradimai įrodo, kad kai kurie mituose pasakojami dalykai yra absoliuti tiesa, pavyzdžiui, deivės Tėjos motyvas – iš tikrųjų egzistavo tokia planeta, kuri rėžėsi į Žemę, ir iš tos planetos ir Žemės susiformavo Mėnulis, Mėnulyje rasta medžiagų, būdingų Žemei. Mituose deivė Tėja yra vadinama Mėnulio motina. Arba milžinai – dabar archeologų randami milžiniški skeletai, įrodantys, kad egzistavo be galo aukšti žmonės ir didžiuliai gyvūnai. Taip pat ir mokslininkų iškelta hipotezė, kad iš tiesų biblinis tvanas yra istorinis įvykis. Ar yra pasaulyje šalių, kuriose tikima mitu kaip realiu pasauliu?

 Mitas ypatingas tuo, kad jis religinę sąmonę turinčių žmonių buvo laikomas realiu. Tikima, kad mitas nurodo, kas buvo iš tikrųjų. Mitas suvoktas kaip realus ir tuo atžvilgiu, kad darydavęs įtaką žmogaus gyvenimui, buvo susijęs su jo būtimi. Viskas, ką pasakoja mitai, žmogų liesdavę tiesiogiai, tuo tarpu netikros istorijos (tarkim, pasakos), nors kalba apie tam tikrus įvykius pasaulyje, tačiau nedarė žmogaus būviui tiek įtakos, kiek mitai. Mitas žmogui pranešdavęs pirmykštes istorijas, kurios jį „įsteigė“ egzistenciškai (26).

Kadangi mitai laikomi realiomis istorijomis, aktualizuojančiomis pirmykštį įvykį, jie negali būti pasakojami bet kaip, bet kokiomis aplinkybėmis. M. Eliade’s pastebėjimu, mitus galima pasakoti tik ypatingu laiku: dažniausiai rudenį arba žiemą ir būtinai naktį. Turkai-mongolai ir tibetiečiai leidžia deklamuoti epines Gesaro giesmes tik žiemos naktimis. Kai kuriose gentyse mitai negalėjo būti pasakojami moterims ir vaikams, tai yra neinicijuotiesiems (27).

Ar yra mokslininkų, neigiančių tokį būdingą mito bruožą kaip kad etiologiškumas, tai yra siekimas, pasakojant apie pirmykščius laikus, paaiškinti, kaip kas atsirado?

Antropologas B. Malinovskis neigia etiologinį mitologijos pobūdį. Jo požiūriu, mitinis pasakojimas apie pirmykščius laikus dar nereiškia, kad tokiu būdu paaiškinama, kaip kas atsirado. Tie atpasakojami įvykiai atveria, primena šį tą universalesnio, tam tikrą pasaulio esmę. Mitai niekada neaiškina, jie nustato tam tikrą precedentą kaip idealą (28). Tiesa, rusų mokslininkai Eleazaras Meletinskis, Sergejus Tokarevas pripažįsta mito etiologiškumą.

Koks mito ir ritualo santykis?

Mitas glaudžiai siejasi su ritualu. Ritualas tarsi inscenizuoja mitą. Moksliniuose mitų tyrinėjimuose iki dabar keliamas klausimas, kas yra pirminis: mitas ar ritualas. Kažin ar įmanoma atsakyti į šį klausimą ir kažin ar prasminga jį kelti. Mat turimi duomenys neįrodo nė vienos iš šių tendencijų. Esama mitų, susijusių su ritualais, tačiau žinomi ir mitiniai pasakojimai kaip žodiniai tekstai, egzistuojantys be apeigų. Kita vertus, ritualai ar bent jų nuotrupos gali gyvuoti kaip sustabarėję apeiginiai veiksmai ir be žodinio jų pagrindimo, tačiau tai pasitaiko retai. Kai nežinoma ritualo prasmė, jo funkcijos, jis paprastai išnyksta. Tad ryšys su ritualu yra svarbus mito ypatumas. Vis dėlto jis nėra būtinas. Paprastai mitas ir apeigos sudaro tam tikrą vienovę – semantinę ir funkcinę. Šiais požymiais mitas ir ritualas yra vienas kitam artimi. Tai – skirtingos tos pačios mitinės informacijos atskleidimo įkūnijimo formos.

Ar yra mito detalių tautosakoje, kadangi lietuviai tarytum ir neturi mitų?

Laikant mitą tam tikru mąstymo būdu ir tam tikra filosofija, kaip kad buvo pabrėžta, jo reliktų galima rasti nemažoje dalyje lietuvių tautosakos, įvairiose jos rūšyse bei žanruose. Tautosakoje nedaug aptinkama nuosekliai atpasakotų mitinių siužetų. Daugiausia čia užfiksuota mitų nuotrupų. Iš jų ir bandoma atkurti vieną ar kitą mitą.

Ypač akivaizdžiai su mitais yra susiję pasakojamosios tautosakos žanrai. Iš jų minėtinos sakmės. Nors, pagal susiklosčiusią tradiciją, jos skirstomos į etimologines ir mitologines, tačiau toks diferencijavimas yra tik sąlygiškas. Dauguma etiologinių sakmių atskleidžia pasaulio ar pirmųjų žmonių, gyvūnų, augalų sukūrimą, tai yra tam tikrą mūsų dabartinio egzistavimo precedentą. Nemaža dalis tų siužetų turi atitikmenis kitų tautų kūryboje ir laikytini mitinio pobūdžio tekstais. Vadinamosios mitologinės sakmės yra pasakojimai apie lietuvių mitines būtybes: Perkūną, velnią, aitvarą, kauką, laumę ir laimę, vilkolakius, raganas, burtininkus, vaiduoklius. Tad šių sakmių ryšys su mitu neabejotinas. Mito reliktų išliko ir padavimuose, pasakose, ypač stebuklinėse. Pastarosiose dažnas yra daugelio tautų pasakose paplitęs mitinės kilmės siužetas apie herojaus kovą su destruktyvia gyvatės ar panašaus pavidalo būtybe (AT 300, AT 300 A). Pasakų ryšį su mitu liudija jų būdingieji personažai (slibinas, velnias, gyvatė, žaltys, ragana, laumė, laimė), taip pat įvairios herojų metamorfozės, virtimai gyvūnais, augalais, kelionės į kitas pasaulio sferas – dangų, požemį, stebuklingi daiktai ir nepaprasti pagalbininkai, specifinė erdvė (kurios reikšmingi komponentai: kalnas, medis, marios, miškas, raistas, kryžkelė). Iš tiesų pagrįstai pasakos laikomos degradavusiu mitu (29).

O kaip atsiskleidžia mito reliktai dainose ir smulkiojoje tautosakoje?

Mito reliktai dainose geriausiai atsiskleidžia erdvės bei laiko sampratoje. Erdvės pagrindiniai komponentai: kalnas, vandens telkinys, laukas, ypač jo vidurys. Iš jų kuriami tam tikri dainoms būdingi vaizdai. Viena raiškiausių dainų mitologemų – medis, pasižymintis savita semantine struktūra. Kalendorinės dainos susijusios su ypatingais metų ciklo periodais – šventėmis. Psichologiniu požiūriu, šventės poreikis buvo susijęs su žmogaus būties tėkme, kurią periodiškai būtina sustabdyti, išeiti iš gniuždančios monotonijos ir pakylėti dvasiškai. Tai turi ryšį ir su metų cikle besikeičiančia gamta ir žemdirbystės bei pastoraliniais reikalais, jų nuolatiniu aktualizavimu, atnaujinimu besisukant metų ratui. Kai kurios kalendorinės šventės ir jų metu dainuotos joms skirtos dainos sugrąžindavusios mus į „tobuląjį“ mitinį laiką, tai yra į pasaulėkūrą, kurios nuotrupų aptinkama daugelio tautų dainose, ypač žyminčiose metų sankirtą. Vestuvinės dainos bei raudos išskirtinos tuo, kad jos turi ryšį su kritiniais žmogaus gyvenimo momentais, kada harmonizuojanti mito reikšmė buvo itin svarbi. Darbo dainos atskleidžia žemdirbio darbus, nuo kurių priklausė jų būtis. M. Eliade’s teigimu, kiekvienas reikšmingas žmogaus darbas, kūrimo aktas simboliškai atkartodavo pavyzdinį – archetipinį kūrimo modelį – pasaulio sukūrimą (30). Galbūt ir mūsų darbo dainos siejosi su tokio pobūdžio mitiniu pasaulėvaizdžiu.

Smulkiojoje tautosakoje taip pat išsaugota įdomios mitinės informacijos. Patarlėse, priežodžiuose, mįslėse, keiksmuose minimos lietuvių mitinės būtybės. Kartais visas smulkiosios tautosakos tekstas yra mitinio turinio, perteikia mitinį pasaulėvaizdį. Iš smulkiosios tautosakos rūšių išskirtini būtų užkalbėjimai, dar menkai mūsų tyrinėti ir išlaikę aiškią mitinę semantiką. Šių kūrinių prasmė ir funkcija galėtų būti atskleista nuodugniai ir detaliai išanalizavus jų mitinį klodą.

Kartais kyla klausimas, kaip palyginti nesenuose tautosakos kūriniuose galėjo išlikti mitinių vaizdinių?

Neretai manoma, kad mitinių vaizdinių kilmė siejasi su gilia archaika. Iš tiesų daugelis mitologemų yra senosios, dar ikikrikščioniškosios pasaulėžiūros padarinys. Tačiau pažymėtina, kad mitiniai vaizdiniai ypač gyvybingi. Tradicinėje kultūroje jie gali keliauti iš kartos į kartą. Mitinių figūrų prasmė neretai ir pamirštama. Tačiau lieka tradicija, tarkim, dainą pradėti gamtos, ypač tam tikro medžio vaizdu. Arba ant prieverpstės išraižomi saulės, paukščių ženklai. Tad mitologinės mokyklos atstovų XIX a. pirmojoje pusėje iškelta idėja apie tautosakos, jos kilmės ryšį su mitais nėra be pagrindo. Pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija sustiprėjo lietuvių tautosakos tyrinėjimuose. Manytume, kad ji turi perspektyvų. Svarbu, kad į tai būtų žiūrima atsakingai, o mitinių reliktų tautosakoje analizė būtų atliekama kvalifikuotai.

Mitologija yra mūsų dvasinės kultūros dalis, parodanti mūsų savitumą. Kaip mes graikų ir romėnų neįsivaizduojame be jų mitų, lygiai taip ir baltus mes giliau pažįstame per mūsų mitologiją. Tad mitai ir folkloras padeda giliau suvokti mūsų baltiškąją prigimtį – kas mes esame. O tai yra būtina, siekiant sąmoningos, pamatinėmis dvasinėmis vertybėmis paremtos būties.

Kalbėjosi Beatričė RASTENYTĖ

Literatūra:

1. Kunas, N. Senovės Graikijos legendos ir mitai. Kaunas, 1988, p. 5.
2. Kunas, N. Min. veik.; Trenčenis-Valdapfelis, Imrė. Mitologija. Vilnius, 1972.
3. Grimm, Jakob. Deutsche Mythologie. Gütersloh, 1835; Мюллер, M. Сравнительнaя мифология. Летописи русской литературы и древности, t. 5. Москва, 1963; Мюллер, М. Наука о языке, вып. 1–2. Воронеж, 1868–1870; Kuhn, A. Entwicklungsstufen der Mythenbildung. Berlin, 1873; Афанасьев, А. Н. Поетические воззрения славян на природу, 1–3. Москва, 1865–1869.
4. Tylor, Edward Burnet. Primitive Culture. London, 1871.
5. Frazer, James. Golden Bough, vol. 1–12. 3ed. London, 1907–1915.
6. Malinowski, Bronislav. Myth in Primitive Psychology. London, 1926.
7. Durkheim, Emil. Les formes elementaires de la vie reliqieuse. Paris, 1912.
8. Фреуд, Зигмунд. Тотем и табу. Москва, 1923.
9. Jung, Carl Gustav.Von den Wureln des Buwuβtseins. Zürich, 1954.
10. Leeuw, Gerardus van der. Phänomenologie der Religion. Tübingen, 1933; Otto, Rudolf. Das Heilige. Über das Irrationale in der Idle des Göttichen und sein Verhältnis zum Rationalen. München, 1932; Eliade, Mircea. Le mythe de l‘eternael retour. Paris, 1949; Eliade, Mircea. Images et symboles: Essays sur le symbolisme magico-religieux. Paris, 1951.
11. Lévi-Strauss, Clod. La pensée sausvage. Paris, 1951.
12. Элиаде, Мирча. Священное и мирскоe. Москва, 1994, p. 23.
13. Ten pat, p. 31.
14. Ten pat, p. 35.
15. Юнг, Карл Густав. Душа и миф: шесть архетипов. Киев, 1996, p. 23.
16. Min. veik., p. 24.
17. Элиаде, М. Min. veik., p. 48.
18. Юнг, Карл Густав. Ten pat, p. 24.
19. Min. veik., p. 26.
20. Юнг, Карл Густав. Ten pat, p. 24.
21. Элиаде, М. Min. veik., p. 48.
22. Ten pat, p. 49.
23. Ten pat, p. 55.
24. Ten pat, p. 61.
25. Eliade, Mircea. Mitų struktūra. Iš: Metai, 1995, nr. 4, p. 130.
26. Ten pat, p. 133–134.
27. Ten pat, p. 133.
28. Cit. iš: Юнг, Карл Густав. Min. veik., p. 17.
29. Greimas, Algirdas Julius. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius, Chicago, 1990, p. 20–21.
30. Eliade, Mircea. Strukture et fonction du mythe cosmogonique. Sources orientales, t. 1. Paris, 1959.