Pirmoji kelionė dangaus skliautu: navigacinės žvaigždės

Navigare necesse est
(„Plaukioti – būtina“. Plutarchas, I–II a.)

Astronomijos gimimą sąlygojo dvi būtinybės: archajiškosios žmonių bendruomenės darbams reikėjo kalendoriaus, o jos keliautojams – metodų orientuotis sausumos bei jūrų platybėse. Tad tikėtina, kad žmogus pirmiausia pažino tas žvaigždes, kurios padėdavo jam nustatyti metų sezonų pradžią arba surasti pasaulio šalis. Kad geriau įsidėmėtų, suteikė joms vardus, apipynė legendomis ir mitais. Ir dabar įdomu pažintį su žvaigždėtuoju dangumi pradėti nuo navigacinių žvaigždžių, tarsi pakartojant žmonijos civilizacijos raidos kelią.

Giedrame nakties danguje tarp 2500 žvaigždžių visi lengvai atpažįstame Grįžulo Ratus. Daugelyje šalių šis žvaigždynas tebevadinamas Didžiąja Meška, – prisiminimui to laikmečio, kada toli nuklydusį medžiotoją parvesdavo namo būtent šios žvaigždės. Mat pagal jas labai lengva surasti Šiaurinę Grįžulo rateliuose (a UMi). Ji labai arti šiaurinio dangaus poliaus (arčiau vieno laipsnio), tačiau tik antrojo ryškio, nes nuo Saulės nutolusi apie 780 šviesmečių atstumu. Prosenoviškas žodis „grįžulas“ reikšdavo jaunų žirgų išjodinėjimo ratą. Tikėtina, kad pavadinimas mena tuos laikus, kai lietuvių raiteliai lenktyniaudavo su vėju platybėse tarp Baltijos jūros ir Juodosios jūros. Šiaurinę kryptį nurodo Grįžulo Ratų Merakas ir Dubhė (b ir a UMa); bereikia atstumą tarp šių žvaigždžių mintyse atidėti 4,5 karto. Šis žvaigždynas dar vadinamas Kaušu ar Samčiu; o „koto“ vidurinioji žvaigždė yra dviguba – Micaras ir Alkoras (arabiškai Žirgas ir Raitelis, z ir 80 UMa). Kas išskyrė jas plika akimi kaip atskiras žvaigždes, galėjo tarnauti sultono gvardijoje šauliu. Žvaigždėtame skliaute išties daug arabiškų vardų, nes pirmąjį dangaus gaublį sudarė arabų jūrininkai dar ankstyvaisiais viduramžiais.

Pirmosioms vasaros naktį pasitinkančioms žvaigždėms dabar prigijo įvardijimas „Vasaros trikampis“. Tai ryškiausi trijų konsteliacijų (lot. constellatio — žvaigždžių padėtis) šviesuliai: Vega Lyros žvaigždyne (a Lyr), Altayras Erelyje (a Aql) ir Denebas Gulbėje (a Cyg). Lietuviams tai – Dangaus Svarstyklės. Žiemos danguje vakare pirmiausia dėmesį patraukia kitas trikampis: Betelgeizė iš Oriono žvaigždyno (a Ori), Sirijus – Šuns (a CMa) ir Prokionas – Šunelio (a CMi) žvaigždynuose. Betelgeizės vardas arabiškai reiškia Milžino žastą, – pavadinimas nurodo žvaigždės vietą įsivaizduojamoje žvaigždyno figūroje. Ir daug kitų žvaigždžių pavadinimų yra būtent tokios kilmės. Sirijaus heliakalinė (pirmasis pasirodymas ryto aušroje po praėjimo anapus Saulės) teka Viduržemio jūros regione reikšdavo vasaros karščių sezono pradžią, kada visi žemės ūkio darbai sustodavo. Tą laiką žemdirbiai ir praminė „šuniškomis dienomis“, taigi atostogomis, lotyniškai kanikulomis. Sirijus – šviesiausia dangaus žvaigždė ( 1,46 ryškio; 8,6 šviesmečio atstumu nuo Saulės).

Nuo Grįžulo Ratų nesunku surasti Arktūrą (a Boo) ir Spiką (a Vir), – bereikia mintyse pratęsti „dišlių“. Tai ryškiausios žvaigždės Jaučiaganio ir Mergelės žvaigždynuose. Arktūras graikiškai reiškia meškos saugotoją ar globėją; šio žodžio šaknis taip pat davė vardą Žemės poliarinėms kepurėms – Arktikai ir Antarktidai. Spika yra Mergelės rankoje laikomas javų pėdelis, – šios žvaigždės heliakalinė teka kitados sutapdavo su rugiapjūtės pabaiga. Pagal Spikos ir Saulės tarpusavio padėtį Zodiako piešinyje garsusis mūsų astronomas Martynas Počobutas, pirmą kartą pritaikęs precesinės chronologijos metodą, 1803 metais nustatė apytikslį Denderų šventyklos Egipte pastatymo laiką (Lietuvos dangus, 1993).

Pagal Grįžulo „priekinius ratus“, lygiai kaip Šiaurinės ieškant pagal „galinius“, galima surasti Regulą, ryškiausią Liūto žvaigždyno šviesulį (a Leo). Sulyg šios žvaigždės teka senovės Romoje irgi prasidėdavo tam tikri žemės ūkio darbai, todėl ir šiandien gyvenimą bei darbus „reguliuojame“.

Nuo ryškiosios Betelgeizės žiemą nesunku susirasti Aldebaraną (a Tau). Arabų kalba šis pavadinimas reiškia „sekiotoją“, nes žvaigždė kyla įkandin Plejadžių, lietuviškojo Sietyno, padrikojo žvaigždžių spiečiaus tame pat Tauro žvaigždyne. Atrodo, tarsi Aldebaranas stengtųsi Plejades pasivyti. Latvių tradicijose yra žaidimas, imituojantis Plejadžių ir Auseklio (Aušrinės) konjunkciją. Lietuviai gi pagal Sietyno teką ir laidą nustatydavo laiką žiemkenčių dirvos ruošai ir sėjai.

Lanku apie Betelgeizę išsidėsčiusios ir kitos ryškios žvaigždės. Senovės jūreiviams Dvynių žvaigždyno Kastoras ir Poluksas (a ir b Gem) buvo broliškos meilės, tarpusavio paramos ir pagalbos simbolis.

Kitas labai patogus Šiaurinės paieškų orientyras yra Kasiopėja. Graikų mitologijoje tai – Rytų kraštų valdovė, žvaigždėlapiuose vaizduojama sėdinti soste. Senovės lietuvių vaizduotėje šis žvaigždynas yra Jukštandis, Jojikėlis. Vėliau jam buvo beprigyjąs Marijos Žvaigždžių pavadinimas, platintas per vienuolynų mokyklas. Nes žvaigždžių konfigūracija išties primena raidę „M“. Kryptį į Šiaurinę rodo linija, einanti per Kasiopėjos d ir Andromedos g žvaigždes. Pastaroji, arabišku vardu Alamakas, yra graži trinarė sistema.Į Šiaurinę atveda ir kita linija, gaunama sujungus a ir b Pegaso žvaigždyne (Markabą ir Šeatą). Andromedos ryškiausios žvaigždės (a, b, g, d) bei Vežėjo žvaigždyno Kapela (a Aur) žemaičiuose įvardijamos kaip Kunigas ir Takas į Bažnyčią – Cefėjo žvaigždyną. Kitas lietuviškas Kapelos vardas yra „paukštiškas“ – Tikutis. Gal tai senosios baltų mitologijos aidas, nes šis paukštis, dar vadinamas perkūno oželiu, savo elgesiu ir balsu išpranašauja audrą su perkūnija. Aldebaraną ir Kapelą sujungę tiese, sugrįšime į išeities žvaigždyną – Grįžulo Ratus. Visos pakeliui išvardytosios didžiausio spindesio žvaigždės senovės jūreiviams padėdavo sėkmingai pasiekti gimtąjį krantą. Jos parvedė iš Trojos karo ir gudragalvį Odisėją:

“…bures šviesus Odisėjas pakėlė
Ir atsisėdęs tvirtai įsitvėrė rankom už vairo.
Miegas jam bėgo šalin ir blakstienų vert neskubėjo,
Žvelgiančiam į Plejades, vėluojantį leistis Bootą
Arba į Lokį, kurį dar ir Ratais kai kas pavadina.
Rieda jie vietoj, vis dairos į Orioną
Ir niekados nesileidžia maudytis į Okeaną.
Deivė šviesioji Kalipsė prisakė, jūromis plaukiant,
Jų nepamest iš akių ir žiūrėt, kad liktų po kairei.“

(„Odisėja“,V giesmė; A. Dambrausko vertimas)