Pirmą kartą Lietuvoje rengiami žygių vertintojų ir žygių vadovų mokymai (0)

Šiandien darbui pasiruošę kelios dešimtys žygių vertintojų – skautų, kariuomenės savanorių, turistų klubuose dalyvaujančių žygeivių, pedagogų iš visos Lietuvos, tačiau planuojama rengti jų ir daugiau.

„Siekiame suburti žygių vertintojų tinklą, kuris jungtų specialistus, galinčius profesionaliai įvertinti neformaliojo ugdymo kokybę žygio metu: gebėjimus savarankiškai

siekti išsikeltų tikslų, veikti komandoje, be kitų pagalbos įveikti žygio metu kylančius iššūkius”, – sako Žilvinas Mažeikis, „DofE“ kokybės vadovas. Pasak jo, balandžio mėnesį buvo surengti specialūs praktiniai mokymai, kuriuose žygių vertintojai įgijo šiam darbui reikalingų žinių ir įgūdžių.

Žygių vertintojai stebėjo pirmuosius žygius – vertino žygių grupes iš Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos, Vilniaus „Minties“ gimnazijos ir Vilniaus lietuvių namų. Viena žygeivių grupė fiksavo lankytinus objektus Aukštadvario nacionaliniame parke ir ketina išleisti jaunimui skirtą foto albumą, kita grupė kėlėsi tikslą pastebėti 100-ą toje teritorijoje augančių augalų rūšių, trečioji – kūrė filmą apie emocijas, kylančias žygio metu.

„Žygis – ne tik smagi pramoga. Žygio metu jaunuoliai susiduria su savarankiškų sprendimų reikalaujančiomis situacijomis. Tai puiki priemonė jaunuoliams pademonstruoti savarankiškumą, komandinio darbo gebėjimus bei grupėje vykstančių procesų išmanymą, – pasakoja Žilvinas Mažeikis. – Taip pat tai puikus būdas papildyti, įtvirtinti mokykloje įgytas žinias. Apie vietoves, jose vykusius ar su jomis susijusius įvykius mokiniams žymiai įdomiau mokytis keliaujant, negu iš geografijos ar istorijos vadovėlių. Judėjimo greitį, jo pokyčius kylant į kalną ar iriantis prieš srovę, taip pat įdomiau skaičiuoti žygyje, negu matematikos pamokose. Tiesa, daug kas priklauso nuo mokytojų kūrybiškumo, gebėjimų integruoti ugdymosi turinį. Pastebėjau, kad programą „DofE“ įgyvendinantys mokytojai dažniausiai yra drąsūs ir linkę išbandyti naujoves, nebijo rizikuoti“.

Žygio vertintojai dalyvaus tik „DofE“  dalyvaujančių jaunuolių žygiuose, kurie šiek tiek skiriasi nuo įprastų. Žilvinas Mažeikis įvardina šiuos skirtumus:

– Jaunuoliai į žygius leidžiasi vieni, žygių vadovas su grupe neina. Jis iš šalies stebi grupę, kaip jai pavyksta įveikti rizikingus taškus, ir suteikia pagalbą tik tuomet, jei iškyla pavojus dalyvių saugumui.
– Žygiai organizuojami mažoms 4–7 narių grupėms. Jei keliauja daugiau žmonių, atsiranda socialinio dykinėjimo aspektas, kadangi nėra tiek funkcijų / atsakomybių / pareigų, kurias žygio dalyviai galėtų prisiimti. Juk laužui užkurti užtenka 1–2 žmonių, maistui pagaminti 2 žmonių.
– Leidžiantis į žygį, lygiai tiek pat svarbus procesas, kiek ir rezultatas. Neribojame pasiruošimo žygiui laiko  – dalyviai laisvai jam ruošiasi tiek, kiek reikia, kol susiranda vietovės žemėlapius, mokosi naviguoti, susitinka su kartografais, kitais specialistais, kurie padeda jiems pasiekti išsikeltus tikslus, susiplanuoti maršrutą. Nepaisant to, fiksuojame ir galutinį rezultatą – žygis užskaitomas, arba ne.“
– Žygiai vyksta tik akredituotose vietovėse – kruopščiai tikrinamose ir saugiose. Kadangi dalyviai eina vieni, taip bandoma išvengti jų susidūrimo su kitais stovyklautojais. „Mes visiškai nenorime, kad stovyklavietėje prie jų privažiuotų automobilis su trankia muzika ir pradėtų traukti alaus butelius iš bagažinės“, – pasakoja Ž. Mažeikis. – Todėl vietovės, kur vyksta žygiai yra kruopščiai tikrinamos, dalyviai nakvoja privačiose valdose“.