D. Radzevičius. Žurnalistų žūtis ES – tragedija, o Ukrainoje – tik statistika? Karo efektas (10)

Dainius Radzevičius | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dainius Radzevičius | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Balandžio 19 d. Ukrainoje buvo laidojamas žurnalistas ir rašytojas Olesis Buzina, kurį balandžio 16 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudė du kaukėti banditai. Apie tai pranešė beveik visa Lietuvos žiniasklaida. ESBO atstovė žodžio laisvei Dunja Mijatovič primena Ukrainos valdžiai, kad būtina kuo rimčiau ištirti šį įvykį o kaltininkus nubausti. O ir žurnalistų saugumas yra ne mažiau svarbus ne tik šiuo atveju, bet ir ateityje.

Tačiau jau keletą dienų socialiniuose tinkluose kai kas lygina šį atvejį su Prancūzijos karikatūrų žurnalo darbuotojų žudynėmis ir aukų atminimu bei politikų ir net žurnalistų bendruomenės reakcija.

Ir iš tiesų, vienu atveju baisi tragedija sulaukė masinio Prancūzijos žmonių palaikymo ir net tarptautinės bendruomenės išskirtinės reakcijos – pagerbti aukas masinėse eitynėse Paryžiuje atvyko garsūs Europos politikai. Žurnalistų bendruomenės įvairiose šalyse degino žvakeles, liūdėjo kartu su kolegomis. Lietuvos žurnalistai taip pat solidarizavosi su žuvusiais ir jų artimaisiais, bendraminčiais. Net be Lietuvos žurnalistų sąjungos formalaus raginimo patys kolegos spontaniškai suplanavo gražią atminimo akciją prie Prancūzijos ambasados. Rinkomės su žvakelėmis ir pieštukais.

Tačiau ir iki šių žudynių, ir dabar vis dar žudomi atskiri žurnalistai įvairiuose žemės kampeliuose. Kasmet nors ir ne tokių masinių išpuolių prieš žurnalistus būna šalyse, kur žodžio laisvės yra tiek mažai, jog žurnalistų gyvybė neretai aukojama vien dėl galimybės užduoti nepatogius klausimus ar paviešinti kokį nors valdžios išlaidavimo atvejį. Taip būna Rusijoje, Baltarusijoje, Vidurio Azijos šalyse, Afrikos žemyne. Bet Lietuvoje ir net ES pavienių žurnalistų tragedijos kituos regionuose paprastai sulaukia tik formalių organizacijų atstovų pasmerkimų, pareiškimų, užuojautų ir gal net paramos. Tačiau masinio visuomenių palaikymo nebūna.

Tad kodėl nėra tokios pat didelės reakcijos nužudžius žurnalistą Ukrainoje, jei teroristams nužudžius žurnalistus Prancūzijoje matėme milijonines akcijas? Vienas kolega manęs klausė, kokia mano reakcija dėl Olesio Buzinos žmogžudystės? Parašiau ir FB tinkle, ir ne vienam žodžiu sakiau tą patį, ką ir Dunja Mijatovic​ sako – užuojauta artimiesiems, kolegoms ir bičiuliams žuvusiojo, o kaltininkai turi būti surasti ir nubausti. Bet akivaizdu, kad vieno, net ir žurnalisto, mirtis karo kamuojamoje šalyje sulaukė mažiau dėmesio nei taikioje Prancūzijoje. Kai Ukrainoje per karą su Rusijos remiamais agresoriais jau žuvo tūkstančiai vaikų, moterų, vyrų, senelių, karių ir net ne vienas žurnalistas, dar viena mirtis atrodo baisi kaip ir… Daugelis kitų. Ypač baisu dėl to, kad aukos likimas nulemtas neaiškių jėgų neaiškių tikslų.

Prancūzijos karikatūristų iššaudymas vyko kaip žiaurus trileris, kur aukų ir žudikų likimai net ir viešai buvo labai greitai virtę vieša drama su liūdna pabaiga. Todėl galima tik spėti, jog šiandien išsivysčiusiose ES šalyse (taip pat ir Lietuvoje) suvokimas apie aukas yra toks – jei karo metu kurioje nors šalyje miršta dar vienas žmogus, jis yra tik liūdnos statistikos dalis, o jei žūsta net ir vienas ES pilietis taikos metu – tai yra tragedija. Tik taip galima paaiškinti situacijų skirtumus.

Yra ir dar vienas niuansas. Svarbus. Lietuvoje mažai kam žinomas Olesis Buzina nuolat kritikavo dabartinę Kijevo valdžią ir jo tekstai bei kalbos neretai skambėjo kaip Putino režimo siunčiamo naratyvo dalis. Tai tapo savotiška jo vizite kortele, kuri net ir po žmogžudystės niekur nedingo ir viešuose komentaruose. Savo kritiniais straipsniai jis lygino dabartinę Ukrainos valdžią su Stalino režimu. Todėl net pačioje Ukrainoje dalis žmonių ir net žurnalistų bendruomenės atstovų savo jausmuose pasiklydę – neabejotinas liūdesys dėl tragedijos ir tuo pačiu prieštaringai vertinama žuvusiojo veikla.

Tačiau tuo pačiu turiu vilties, kad kolegos žurnalistai visada bus neabejingi ir solidarūs bet kurioje situacijoje, kai likimas bus negailestingas mūsų pačių kolegoms bet kurioje geografinėje platumoje. Ir nebūtinai tai turi būti žūtis – šiandien likimo smūgiai negailestingai griauna žmonių likimus ir tada, kai jie netenka darbo, yra tampomi po teismus ar gniuždomi valdžios įkurto propagandinio konkurento. Solidarumas yra svarbus ir tuo, jog reaguoti ir padėti vieni kitiems turime patys, nelaukdami kitų reakcijos. Pradėti galime ir turime tik nuo savęs.

dainius.org

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: