Aktorė Eglė Gabrėnaitė: Naisiai užkurs ir daugiau pavyzdinių židinių (0)

E.Gabrėnaitė | Asmeninio archyvo nuotr.

Naisių vasaros teatras stato spektaklį „Locna laimė.  Žemaitė“. Šis spektaklis taps dovana Lietuvos žmonėms didžiosiose Naisių vasaros teatro gastrolėse pristatant Naisius – mažąją Lietuvos kultūros sostinę. Šio profesionalaus, nekomercinio teatro spektaklius per penketą metų nemokamai žiūrėjo daugiau kaip 200 tūkstančių žiūrovų. Naisių vasaros teatras tris kartus apdovanotas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų renginyje Varėnoje. Didžiosios Naisių vasaros teatro gastrolės prasidės gegužės mėnesį, maršrutas ir datos bus skelbiamos čia  ir čia. O didysis blaivus renginys visai šeimai „Naisių vasara 2015“ vyks liepos 11–12 dienomis.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė dalijasi mintimis apie Naisių vasaros teatrą, Naisių pavyzdį ir kultūrą. Aktorę E. Gabrėnaitę kalbina Živilė Vyštartaitė.

– Esate viena ryškiausių ir labiausiai nusipelniusių Lietuvos aktorių. Kaip pasirinkote aktorės kelią?

– Visą gyvenimą svajojau būti rašytoja. Aktorės kelią pasirinkau visiškai netikėtai, niekada nemėgau kolektyvų, kelionių, pasirodymų, o dabar visa tai turiu daryti. Dievulis atsiunčia į žemę, kad žmogus kažko išmoktų, matyt, mane moko būti kolektyve, mylėti keliones (viešbučius, kurių nekenčiu). Ši profesija labai sunki, dar ir dabar negaliu pasakyti, ar ji labiausiai tinka man.

– Kokia buvo pirmoji pažintis su Naisiais?

– 1991 metais susitikau su Mindaugu Karbauskiu, naisiškiu, vienu pirmųjų savo mokinių, nuo tada artimi ryšiai sieja su jo šeima. Šiuo metu Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui, yra vienas ryškiausių Rusijos režisierių. Mindaugas papasakojo apie brolio, ūkininko, kultūros mecenato Ramūno Karbauskio ketinimus, planuojamus didelius darbus Naisiuose. Prisipažinsiu, mane juokas ėmė, tikrai netikėjau: sakiau tai neįmanoma, kai pamačiau apleistą pastatėlį ir išgirdau, kad čia bus kultūros rūmai, kuriuose veiks profesionalus teatras, pagalvojau: „Nu jo, nieko čia nebus… koks dar teatras?“ O dabar taip ir yra. Šiandieniniai Naisiai – įrodymas, kad viskas, kas daroma su meile, yra įmanoma.

Kai pirmą kartą nuvykau į renginį šeimoms „Naisių vasara“ (beje, jie netoli mano gimtinės – Tytuvėnų), netekau amo, pasijutau taip, jog aš čia visą gyvenimą ir gyvenau. Būdama renginyje stebėjau savo studentų veidus, kaip jie su pasimėgavimu „gėrė“ tą aplinką.
Pasaulio nemažai išmaišiau, per savo gyvenimą mačiau daug ir šventų vietų: Niagaros, Kolumbijos krioklių, teko pabuvoti Korėjoje. Jei paklaustumėte, kur norėčiau gyventi? Yra tik dvi vietos – Islandija (jos gamta – tikras stebuklas) ir, žinoma, Naisiai. Ten jaučiama gerumo dvasia. Gaila, neteko bendrauti su vietiniais gyventojais, tik juos matyti, veidai šviesūs, ir ne tik dėl to, kad ten nėra alkoholio.

Naisiai man kaip atskira sala, kuri labai traukia. Išpuoselėta aplinka, kaip aukščiausio lygio šalyje.

– Kaip vertinate Naisių vasaros teatrą?

– Naisių teatras – fantastiškas, jame dirba labai įdomūs žmonės: puiki režisierė Regina Steponavičiūtė, su kuria vienu metu studijavome Maskvoje. Naisių vasaros teatre vaidina du mano studentai. Su didžiuliu malonumu stebiu, kaip viskas klojasi šiame teatre.

– Ar pakankamas valdžios dėmesys kultūrai?

– Atsainus valdžios požiūris į meną, mane „šiurpina“ teatro reforma. Atsilaikyti kultūros griovimui labai sunku, sunaikinti viską lengva, o taip norisi, kad užaugtų talentinga jaunoji aktorių karta. Sunkiai jaunimas renkasi aktoriaus profesiją, visuomenė materialėja, tačiau tikiu, tai pasikeis, pamažu atsiranda jaunų žmonių, kurie nesistengia vien pasipinigauti, tačiau renkasi, kur jiems vaidinti. Jaunoji karta sako nenorinti nieko daryti, nori daug pinigų uždirbti, bet tikiu, tai pasikeis… Atsiranda ir studentų, kuriems vardinant tokias garsias aktorių pavardes kaip Adomaitis, jie žino tik krepšininką. Internetas, šūsnis informacijos, įvairios priklausomybės, ir ne tik nuo alkoholio, televizija, kuri nieko gero neduoda, tai formuoja šiandieninį jaunimą, visuomenę.

Naisiai – didelis pavyzdys, o tokių pavyzdžių vienareikšmiškai reikia. Pavyzdžiai, kad Naisiuose yra teatras, kad jame filmuojamas serialas, kurį įmanoma žiūrėti. Aš niekada nežiūriu serialų, tačiau „Naisių vasaroje“ dvelkia švara. Norėtųsi tik galvą nulenkti prieš tuos žmones, kurie geba nugalėti kitų bukumą, juk yra daugybė sakančių: „ai, nieko nedarome, čia nieko gero nebus, ai, vis tiek čia visi gers…“ O Naisiuose negeria… Padaryta didžiulė pradžia, Naisiai jau yra, esu tikra, kad ateityje atsiras ir Papilė, Daugai ir kiti kaimeliai… Po truputį atsiras ir daugiau tokių kultūros židinių. Yra dėl ko stengtis, Naisiai pavyzdys – žmonėms to reikia, ir tai yra svarbiausia.