Profesija – dailininkas (0)

Gaiva_pav_1_DSC_0732 (2)

„Viskas žinoma“ 2008, medis, kiaušininė tempera, 73×69,5.

Pokalbis apie kūrybą, pasakas ir savo pasaulio sukūrimą bei kūrybos magiją su dailininke GAIVA PAPRASTĄJA.

SIMBOLIŲ KALBA, MITOLOGIJA IR DAILININKĖ KAIP PASAULIO CENTRAS

– Pradedu nuo standartinio klausimo, nuo pradžios – nuo kada Tu pradėjai paišyti? Kaip atradai paišymą?

Aš ne tik paišymą atradau, aš tais laikais ir rūbelius lėlytėms iš skudurėlių siuvau, ir popierines lėles paišiau, dar kai ką, nebeprisimenu taip greitai, – kaip dviejų jaunų ir dirbančių tėvų vaikas, radau labai greitai, kaip patraukti jų dėmesį, užsitarnauti pagyrą… Jiems, žinoma, irgi buvo smagu galėti didžiuotis savo pirmagime – taigi tuoj pat jau Pasakų senelis iš radijo rašė padėką už atsiųstus piešinėlius, televizijos vaikų piešinių konkursas „Mano pasaulis“ buvo bombarduojamas mano darbais – tarp televizijos konkursų laimėtojų buvau du kartus dar dešimties metų nesulaukusi…

Gaiva11

Gaiva Paprastoji parodoje prie savo paveikslo „Pasaulio pasaulis pasaulyje“…

Paskui vėl laureate tapau – liaudiškos kūrybos konkurso „Žiogeliai meistreliai“, būdavo toksai Kaune kas metai, reikėdavo tautinius rūbus skolintis dalyvavimui, kad jų reikia šokėjams ar dainininkams, dar suprantu, bet kodėl piešiantiesiems reikėjo juos vilkėti, tai nežinau… tada vėl televizija – jai piešimo mokytoja mano darbą neatpažįstamai pataisė, kad ekrane ryškiau matytųsi, kai rodys. Tada jau viską piešėm guašu…

O piešti pradėjau tai vandeniniais dažais, darželyje, atsimenu, turėjo turbūt komisija ateiti tautų draugystės ugdymo kontroliuoti, nes mes kokią savaitę prieš tai turėjome kasdien paišyti išdalytas visų penkiolikos respublikų tautiniais rūbais aprengtas lėlių poras. Atėjus tikrinimo momentui, piešiau gruzinus… kad mes, vaikai, ne patys tai sugalvojom, niekam turbūt nebuvo įdomu, padėjo pliusiuką, ir viskas.

Gaiva22

Gaiva Paprastoji su „Žiogelių meistrelių“ medaliu.

Gaiva33

Gaivos Paprastosios vaikystės pataisytas piešinys rodomas per TV.

Man iki šiol labai baisu, kai vaikai suaugusiųjų imami kūrybingumo mokyti – auklėtojos, kurios ten dirbo, parodydavo, kaip iš popieriaus juostelės ratą suklijuoti, tada – kaip kitą ratą, pirmąjį įtraukiant, kad girlianda gautųsi, ir klijuokit iki begalybės, o jos pletkina toliau ir nagus dildosi…

Ar suaugusieji nebeatsimena savęs, ko jie prisigalvodavo, maži būdami? Ar niekada nėra bandę palikti vaikų pačių sau, kad darytų, ką sugalvoja patys? Mano pats seniausias prisiminimas, – kaip aš pirmą dieną buvau nuvesta į Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technikos universitetas) tarnybinį darželį – atsimenu, kiek ten buvo žaislų, knygelių… visi vaikai kažką veikė. Aš, atsimenu, prisijungiau prie tų, kurie per dūminį popierių perpiešinėjo pieštuku iš knygelių gražiausias iliustracijas, man tai nepaprastai patiko. Iš mamos žinau, kad man tada buvo treji metai ir keturi mėnesiai.

Paskui tą darželį greitai uždarė ir man teko eiti į kitą, kur prie mūsų namų buvo, tą, kur tautų draugystę ugdė – iš jo pirmomis sąvaitėmis aš pabėgdavau, kai tik galėdavau, ir sėdėdavau prie namų durų, ant slenksčio, laukdama, kol kas iš tėvų pareis (ir grąžindavo mane vėl atgal į darželį, žinoma, pagrasinę, kad visai savaitei paliks, jei nenustosiu, mat darželis savaitinis buvo, ir kas vakare eidavo namo, tie buvo laikomi laimingais).

Gaiva_pav_2_DSC_0740

„Sapnų jautrumas“, 2008, medis, kiaušininė tempera,69×54,5.

– Tai paišymas Tau yra gyvenimo būdas, Tavo gyvenimas? Ne tik tapai, pieši, bet ir meniškai dekoruotas plyteles degi, pavyzdžiui, marinistiniais motyvais, – su laivais?

Šiaip tai aš visą laiką paišiau, kai tik neskaičiau ir nesiuvau, ir nemezgiau… Nuo pirmos klasės būdavo šešios dailės pamokos per savaitę (vidurinė su sustiprinta menų pakraipa), nuo ketvirtos klasės dar vakarais dailės mokykla triskart per savaitę prisidėjo, ir tai greitai ėmė kelti konfliktines situacijas tarp manęs, kuri geriau piešė nei likusi vidurinės mokyklos klasės dalis, ir vidurinės mokyklos menų mokytojos, kuri mane bandė išlaikyti vis dar tik mokinės vietoje – aš visokias gipsines nosis ir ausis jau buvau piešusi ir tuo didžiavausi…

Vidurinei mokyklai gal labiau esu dėkinga už pažintį su moliu, lipdybą, lipdinių dekoravimo galimybių platumo pažinimą – todėl man ir buvo taip lengva Olandijoje, užsinorėjus, tiesiai iš nieko tapti keramike – ką mažas išmoksi, tas visada sava ir atrodys.

Gaiva_pav_3_image1

„Vasarvydis“, 2014, medis, kiaušininė tempera,72 × 56,5.

Dailės mokykla buvo visai kitas reikalas, joje vaikus mokino taip pat rimtai kaip ir suaugusiuosius. Tiksliau, suteikė galimybę mokytis. Įsivaizduok, dešimties metų ateini į studiją su tokiais pat ratu sustatytais dideliais molbertais, kaip kad yra visose pasaulio dailės studijose visais laikais, prisisegi popierių, išsiimi dažus, pieštukus, teptukus ir susikaupi piešinio sukomponavimui…

Nori plepėti, tai plepi, kas tau ką uždraus, dėstytojas pereina gal kartą, gal du per valandą, pažiūri, pakoreguoja ir vėl išeina – dirbi, studijuoji dėl savęs – kuo anksčiau tai supranti, tuo geriau tau pačiai. Kiti klasėje vyresni metais ar dvejais buvo, tai irgi į naudą išėjo… Ir dėstytojai buvo superiniai – ne dėl to, kad jie labai ką dėstė, bet kad jie patys buvo menininkai, tapytojai – Antanas Martinaitis, Laima Drazdauskaitė, Alfonsas Vilpišauskas… grafiką Edmundas Saladžius dėstė.

Svarbu ne tai, kad jie tada buvo jauni ar nežinomi ir tik dabar yra garsūs – jie patys tada buvo savo jėgų žydėjime – kiekvieną rudenį eidavom į Paveikslų galeriją jų darbų žiūrėti per Dailininkų sąjungos ataskaitines parodas, taigi buvo suvokimas, kad suaugusiųjų pasaulyje dalyvaujame, rimtais dalykais užsiimame.

Rūbų modeliavimo mokinantis, toliau mokėmės ir piešimo – gipsai, gyvas modelis, ir tapybos – dėstė Audronė Petrašiūnaitė, Marija Rastenienė… Pastarosios darbų nedidelę retrospektyvą mačiau vasarą Kaune ir labai apsidžiaugiau – kaip pasveikinimas iš jaunystės pasijuto.

O kiek visokiose praktikose būta, pleneruose – tapyta metai iš metų Pažaislyje, Merkinėje stovyklavome rimtai vienais metais su visa klase, tada jau aliejiniais dažais tapydami (vienas mano kartonas iš to laiko ir į Merkinės kraštotyros muziejų patekęs – ne tiek dėl meninės vertės, kiek tam mūsų plenerui atminti, kad toks įvykis yra buvęs)… Eskizų darydavau daug ir greitai – žmones, judesius, architektūrą, net rūbus iš televizijos šou laidų ar portretus pagal užsakymą…

Tiesa, ne taip seniai teko peržiūrinėti savo piešinių archyvus – neįtikėtina, bet tėvai išsaugojo daugybę darbų iš įvairių mokymosi etapų, tai buvo džiugus siurprizas. Mažiau džiugu buvo pamatyti, kad nepiešiau aš nei vaikystėje, nei jaunystėje taip gerai, kaip pati maniau ir kaip prisiminiau…Vadinasi, ne veltui visi tie mokymaisi buvo, mokėdama negimiau, tai jau tikrai.

Gaiva44

Gaiva piešinių konkurse „Mano pasaulis“.

Gaiva55

Gaiva Paprastoji ir jos pirmasis molbertas (etiudnikas).

Tavo piešinių pasaulyje atsispindi tiek pasakos, tiek moteriškumo ir gyvenimo esencijos kodai. Juose gausu visko. Gali ilgai nagrinėti įvairiausias detales, kurios sudaro visumą. Aš pati matau daugybę semantinių ir simbolinių kodų, tarp jų – ir mitologinį. Viename savo interviu esi sakiusi, kad pasaulyje ir taip daug blogio ir kad visi yra pasiilgę harmonijos, teigiamų dalykų. Kaip Tau pačiai pavyksta atskirti tą gražiąją pasaulio pusę, viską išgryninti? Tu svajoji? O gal rodai mums kelią?

Kad ir ką savo kūryba vaizduotume, kad ir kokiais menais užsiimtume, visi ateinam iš savo vaikystės – iš daugiau juk nėra kur ateiti. O kad tarp pasakos ir gyvenimo yra šitoks gilus griovys, pasakas automatiškai tik vaikams ir suvaikėjusiems suaugusiesiems priskiriantis, tai daugiau racionalios pasaulėžiūros pramanas, kartu su Švietimo amžiumi įsigalėjęs…

Žmogus nuo tada vis labiau savo protą vystė ir vis labiau tolo nuo sielos, intuicijos, gyvenimo magiškumo pojūčio… Ir jeigu ne vyrų pirmiausia toks požiūris, tai jie labiausiai jam atstovauja – labiausiai nuo jo nukentėjo, gal taip geriau pasakyti…

Kalba, žodžiai per tuos porą minėtų šimtmečių pasidarė toks kasdienio, greito vartojimo produktas, kad dažnai jau nebeatitinka esmės to, ką norėta jais išreikšti. Netgi yra tvirtinančiųjų, jog užrašyta tiesa tampa jau melu, žodžių reikšmės užspaudžia tiesos daugiapusiškumą…

Gaiva_pav_4_image2

„Lėlių teatras“, 2014, medis, kiaušininė tempera, 48×77.

Dailei tokie dalykai negresia tiesiogiai, bet ir ji, ne tik literatūra, iš seno geriau vadavosi simboliais – jų daugiapusiškumas atvaizdavimu, panaudojimu nėra pažeidžiamas – seniau žmonės ir geriau žinojo jų reikšmes, ir daugiau jais naudojosi, todėl, tikriausiai, mažiau nesusikalbėjimų būdavo…

Taip, drįsčiau tvirtinti, kad mažiau kalbi, sunkiau kalbą vartojanti visuomenė, ženklų ir simbolių kalba lengviau susišneka… Viduramžių amatininkų iškabos, smuklių reklamos, namų ženklai vietoj numerių, giminių herbai – visuomenė funkcionavo, niekas simbolių neaiškumu nesiskundė.

Svajojimo metas – jaunystė. Dabar yra metas gyventi… tai maždaug toks skirtumas, kad anksčiau kokioje simbolių enciklopedijoje ar sapnininke būčiau nuolat simbolių reikšmių ieškojusi, o dabar man simbolis reiškia tai, kokią aš jam reikšmę suteikiu pati… Ir apskritai, darbus tapau ilgai, man pačiai geriau, jei turinys išlieka įdomus – gaunasi, kad žiūrovą reikėtų vos ne užjausti – jam ir laiko paveikslui pasižiūrėti reikia turėti, ir noro į atvaizdo simbolizmą įsigilinti, sau sukeltas asociacijas, užuominas ir reikšmes išsirankioti…

Gaiva_pav_5_image3

„Drakonas III, pergalės“, 2013–2014, medis, kiaušininė tempera, 45×74,5.

Gal todėl dažnam mano paveikslai sunkiau suprantami pasirodytų, jei nebūtų į pasakas panašūs – nes kaip galima nesuprasti pasakos? Taigi aš vis tiek žiūrovus į vidų įsitraukiu, kad ir reikia jiems perlipti per logikos slenkstį…

O pasaulis, žinoma, yra ir blogas, ir geras, visko yra jo tėkmėje ir to neigti nė nesiruošiu… Teka ir prateka – ir tegu, geriausi linkėjimai… O va ką iš tos tėkmės ištrauki ir paveiksle užfiksuoji, tai jau kaip autorius pasirinkti gali. Ir būtų protinga rinktis, nes kas užfiksuota, taip lengvai to neatfiksuosi.

– Į kokią dailės srovės lentynėlę Tu pati save „įdėtum“? Man asmeniškai Tavo piešiniai neprimena niekieno kito kūrybos. O Tu pati matai kažkokių sąsajų su kitais dailininkais, dailininkėmis?

Mano patirtis sako, kad jei manaisi esanti originali, tai tiesiog per mažai dar išmanai tą sritį ar stilių, ar procesą, nes visada jau kažkas kažką ar kažkaip panašiai darė ar daro… Ir esmė juk ne originalumas, esmė yra padaryti gerai, kad būtų verta į tai žiūrėti.

Gaiva_pav_6_photo 3 (1)

„Namo“, 2010, medis, kiaušininė tempera,37×66,5.

Magiškojo realizmo lentynėlė, jei tokia yra, tai man pritiktų… O profesionalūs darbai nuo nesimokiusio piešti, bet tą polinkį jaučiančio žmogaus, juk tuo ir skiriasi: vaikų piešiniai, jų naivus stilius – tai saviraiška; kai dvidešimt gyvenimo metų dienos nepraėjo, kad pieštuko ar teptuko nebūtum rankoj laikiusi – tai profesionalus užsiėmimas daile…

O kai ir vaizduoji gyvenimą, kokį būtent tavo akys mato, ir turi rankose priemonių pasirinkimą, kaip tai galėtum įgyvendinti, kad savo sumanymą atvaizduotum ir sau pažiūrėti, ir kitam parodyti tinkamai, tada esi dailininkė.

Ir dailininkė esi, koks esi žmogus, – kuo tiki, ką galvoji, kaip gyveni, toks ir tavo menas, ar fotorealizmu, ar magiškuoju realizmu užsiimsi, savęs vis tiek nepaslėpsi, kūryba vis tiek už tave kalbės.

Gaiva_pav_7_photo 4

„Apie save“, 2009, medis, kiaušininė tempera, 74×50.

– Tavo kūriniai labai literatūriniai, siužetiniai. Ar literatūra Tau daro įtakos, ar tiesiog pats mąstymas Tavo literatūrinis, dėl to, kad Tu ir rašai, ne tik paišai?

Kūriniai lieratūriniai atrodo tiktai todėl, kad tokiame amžiuje gyvename, kad norint papasakoti apie pasaulį mums daug vienas po kito į siužetą, vienokį ar kitokį, surašytų žodžių reikia… O jeigu jau vaizdo kalba, tai joje siužetas jau lyg ir netinka, tai daugiau turi būti sustabdytas momentas – atvaizdas – aš manau, kad čia slepiasi fotografijos įtaka tapybai.

Iš tapybos nebesitikima, kad ji pasaulį aprėps, ką nors apie jo virsmą, procesus pasakys – daugiau į detales koncentruojamasi, į iš konteksto iškastų kampų išdidinimą…

Ne taip buvo senesniais laikais – tada, jei iškasdavo iš kur gabalą parodymui, tai ne iš ko mažiau, o iš pačios pasaulio panoramos su visu jos veiksmo sudėtingumu… žanrinė tapyba juk atsirado palyginti neseniai, – portretas, peizažas, natiurmortas, seniau viskas juk į vieną paveikslą tilpdavo, užtenka į viduramžių altorius pažiūrėti, į sienų freskas iš Renesanso…

Gal ir dėl to grįžimo į veiksmo sudėtingumą vaizdavimo mano paveikslai atrodo archajiškesni nei yra, ką žmonės noriai ir pavadina pasakomis?

Nes literatūra daro įtaką žmogui jaunam, nesusigulėjusiam, neapsisprendusiam – jis pasimatuoja ją kaip rūbą, tai vienokį, tai kitokį… O ateina laikas, ir viskas – arba pats rašai, arba gyvenimu užsiimi, literatūra tampa nebe tokia įdomi.

Gaiva66

Gaiva Paprastoji pas liaudies meistrę matuojasi tautinį kostiumą.

Pati dar vis rašau, nes vis dar užsiimu informacijos struktūravimu, grupavimu ir į naudojimui tinkamus junginius atminty jungimu – pavyzdžiui, visada domėjausi ne tik meno istorija, bet ir apskritai istorija, daug apie tai skaičiau, daug ką žinau, bet kultūrotyros studijų pagalbos prireikė, kad viskas gražiai ir galiausiai į savo vietas susidėliotų… Ir dėstytojai netgi supratimo neturėjo, kokį jie naudingą darbą mano pačios galvoje man padeda nuveikti, jie dėstė savo požiūrį į kultūrą, ir tiek – su metais, žmogus, išmoksti mokytis.

O galėtų tai būti padaryta žymiai anksčiau, pradžios mokykloje – išmokytų vaikus, kaip mokytis, ir nebereikėtų daugiau nei tų muštravimų, nei kalimo į galvas ilgus metus to, ko visai neprisireiks. Mane sudomino, kai išgirdau, kad Europoje egzistuoja idėja sutrumpinti privalomo mokslo laiką paauglystėje ir įpareigoti žmones, jau suaugusius, ketvirtą ar penktą gyvenimo dešimtmetį vėl keleriems metams atsisėsti į mokyklos ar universiteto suolą ir pamatyti tiek mokslus, tiek mokymąsi visai kitomis akimis ir pajusti jų prasmę, ko dažnai mokykloje taip ir nepavykę pasiekti.

Kodėl apie tai išsiplėčiau? Ogi todėl, kad normaliai žmogus atvaizduoja į išorę, kad ir kokiu saviraiškos būdu užsiimtų, tik nedidelę dalį to, ką turi viduje – toks yra teisingas santykis, padedantis išlaikyti pusiausvyrą kiekvieno mūsų gyvenime. Ir , jei tavyje turinio bus mažai, tai į išorę neišreikši iš viso nieko.

Žinoma, žmogus pastoviai siekia susikurti sau modelį, paaiškinantį jam pasaulį, savo viduje, savam vidiniam vartojimui – tai nesibaigiantis procesas, ir vis dėlto visi mes turime stengtis jį įvykdyti kuo geriau.

Savo kūryba išreikšti pasaulio dalį sėkmingai gali tada, kai viduje geriau ar prasčiau visą tą pasaulį aprėpi… manaisi aprėpianti, pasitiki, kad aprėpei. Tada kūryba yra harmoninga ir su pasauliu, ir su kūrėju…

O kai žmogaus viduje pasaulio atvaizdas yra fragmentuotas arba apskritai tik kažkokios netvarkingai sumaišytos detalės, tai kūrėjas tiktai tą chaosą ir atspindės, daugiau nieko… fragmentiškumą, pasimetimą, tuštumą… Ir ta pati kūryba jam, kaip žmogui, į naudą neišeis.

– Visada galima atskirti moteriškąją kūrybą nuo vyriškosios. Nors, paskutiniais mokslininkų duomenimis, – neegzistuoja vyriškas ir moteriškas mąstymas nelyg kokia priešprieša. Tiesiog yra du mąstymo tipai, nepriklausantys nuo lyties – vienas analizuoja, sistemina, o kitas yra labiau iracionalus, emocinis. O galbūt viskas priklauso tik nuo to, su kokiu smegenų pusrutuliu dirbame. Ką pati manai apie moteriškąją kūrybą? Viename laiške esi man užsiminusi, kad visos pirminės idėjos, kurios įkvėpė žymius dailininkus vyrus, yra gimusios ir įgyvendintos moterų, o ne vyrų. Man labai patinka moteriškumą teigiantys vaizdiniai – piešiniuose gausu jo atributų – kvepalų buteliukų, porcelianinių puodelių, odinė pirštinaitė, gėlių, pavyzdžiui, pakalnutės ir šalia jų teatro simbolis – kabanti marionetė, tarytum įsibrovusi iš vyriško „Buratino nuotykių“ veikėjo Karabaso Barabaso pasaulio, o gal tai lėlė – tiesiog Čekijos pilietis, primenanti teatrališkąjį gyvenimo aspektą. Laimingos poros vaizdinys yra atsvara šiame pasaulyje. Visi šie simboliai mums signalizuoja tam tikrus gyvenimo kodus. Grįžtu prie kūrėjos moters ir kūrėjo vyro įvaizdžio. Kaip atskirtum vyriškąjį ir moteriškąjį mentalitetą, vyriškąją ir moteriškąją semantiką, filosofinius, pasaulėjautos kodus? Sakoma, kad tradicinę pasaulėjautą, ateinančią iš senų senovės, perduoda moterys. O gal neskirtum iš viso? Ar vis dėlto moterys renkasi gėles, šilką, sukneles, kvepalus, porcelianinius indus, laimingą porą, sūpynes, saulėtas dienas..?

Jeigu jau apie archajiškas ar mitines tradicijas kalbėti imam, tai moteris kūrėja buvo laikoma jau vien dėl to, kad ji savo viduje naują žmogų sukurdavo ir į pasaulį atvesdavo – ji juk gyvenimo kūrėja pati iš savo esmės… Tada būtų galima net spekuliuoti, kad kūrybą, kokią ją žinome dabar, yra sugalvoję vyrai, kad atstatytų pasaulyje pusiausvyrą, ir jų sukurti vaikai yra paveikslai ar eilės, ar muzika… Netgi gal kokia sukurta įmonė ar verslas, įvykdytos reformos, priimti įstatymai, laimėti politiniai mūšiai? Gal todėl moterys viešajame gyvenime taip ilgai ir buvo diskriminuojamos, kad vyrai šitas visas bendražmogiškas saviraiškos galimybes buvo pasiėmę sau, kompensacijai, bijodami būti mažiau svarbūs?

O šiaip tai gaila, kad civilizacija mus taip toli nuviliojo nuo mūsų žmogiškos prigimties – būti kuo esi, gyventi gyvenimą, kokį atėjai gyventi, yra labai sunku, reikia pirma rasti kelią atgal į tą savo esmę…Todėl dauguma žmonių tiesiog renkasi… Mano, kad gali pasirinkti, kuo būti, kaip gyventi ir kad jiems tada seksis ir jie bus laimingi… O ne savo gyvenimą gyvendamas laimingas nebūsi – kiek laimingų žmonių pasaulyje yra? Vienetai. Visi vis dar ieškojimo, nepasitenkinimo judesy.

O kad logika ir racionalumas moterims intuiciją, jausmus ir širdį palikęs kaip jų teritoriją, kaip kažką pasenusio, vos šiokią tokią vertę beturinčio, tai čia apsigauta. Man Josepho Campbello citata labai patinka: Kas galvos sugalvota, yra literatūra, o kas iš širdies ateina, tai jau yra mitai…Literatūros mados eina ir praeina, mitai lieka… Padavimai, pasakos irgi.

– Apskritai sakoma, kad kuriantis žmogus yra laimingas. Man įstrigo į atmintį pasakojimas, kaip Pablo Picasso, turėdamas tris tiubeles dažų, sukūrė savo mėlynąjį ir rožinį periodą, kadangi tik tas dvi ar tris spalvas ir teturėjo. Kokį jausmą Tau suteikia pats paišymas, tapymas, jo procesas?

Jei pasaulis būtų toks, koks turi būti, tai pats gyvenimas būtų kūryba – žmogus kurtų savo dienas – kiekvieną jų vis kaip atskirą, kitokį, originalų kūrinį… kasdienybę austų ant amžinybės metmenų, pats jaustųsi pasaulio audinio dalis, nereikėtų kažką iš jo iškirpti ir eksponuoti, nebūtų žiūrovų kaip tokių, tiktai kūrėjai – dalyviai…

O dabar, tokiame pasaulyje, kokiame gyvename, laimingas tas, kam pavyksta subalansuoti kasdienybę ir amžinumą savo dienose, kieno gyvenime kūryba egzistuoja, bet kuria jis sau, nuo žiūrovų buvimo nepriklausomai, nuo kritikų nuomonės, galeristų ir kuratorių bandymų vairuoti ar kreipti nepriklausomai… Be to, žmonės dažniausiai gyvena į praeitį besiorientuodami, vis ieško jau esamų pavyzdžių, jau įvykusio precedento – žiūri į kokio dailininko retrospektyvą ir matai, kaip gerai pavaizdavo jis savo laiką, jo dvasią! Gerai, bet tai padarė ir istorija – užfiksavo.

O kodėl ateitis likimo valiai paliekama? Kodėl leidžiama jai ateiti, kokia ji tik užsinorės… ar kažkas kitas ją užsakys? Yra juk dailininkų, kurie ateities dvasią vaizdavo, į kurių darbus žiūrint atrodo, kad jie šiandien nutapyti, o ne prieš šimtmetį ar kelis! Tokie menininkai gyvena ne muziejuose, jie iki šiol gyvena žmonių širdyse, nes mylimi, nes iki šiol žmonės jų kreipimąsi girdi, išraišką ne tik supranta, bet ir jaučiasi jos įkvėpti, randa joje ieškotus atsakymus – vėlgi, didaktinė kalba pasensta dar rašalui nenudžiūvus, o simboliai gyvena ir gyvuoja ir iki šiol yra suprantami tiems, kas pasistengia suprasti.

– Kas Tau yra kūryba – gyvenimo būdas, meditacija, galbūt savotiška malda? Ar visą laiką „nešiojiesi“ piešinius su savimi, ar jie staiga atkeliauja? Kokį jausmą Tau suteikia pats paišymas, tapymas, jo procesas?

Paveikslai pas mane ateina dažniausiai netikėtai, atsiranda, bet pasinešioti aš juos tada jau galiu tiek ilgai, kiek reikia, kol pasiruošiu lentą, sukomponuoju joje piešinį… ir tada paleidžiu. Tada jau paveikslas taps toks, koks bus tapomas. Jei labai nuo to, kuris mintyse buvo, skirsis, tai gal bandysiu iš naujo – taip jau yra, kad kai kurie motyvai tęsiasi per kelis paveikslus, kol išsenka… arba yra iki galo atvaizduoti, nežinau. Bet aš stengiuosi savo į pasakas panašiais simbolių atvaizdais kalbėtis su tuo, kas ateina, įkalbėti tai pasisukti gražesne, geresne puse… Kaip Dainius Razauskas sakė: brėži ratą, stoji į vidurį ir esi pasaulio centras… esi vertikalė, iškilusi virš horizontalios pasaulio plokštumos, esi viena, esi kitokia, esi iš tokių, kokių nebūna. Ir tada pieši… tapai, kaip kad audinį austum. Kol paveikslas atgyja ir ima gyventi, judėti…

Kalbėjosi Beatričė RASTENYTĖ

Gaivos Paprastosios parodos:

  • 2013 m. rugpjūčio 8 d. Paroda „Moterys mene: esam“, Kauno miesto muziejus ir Kauno pilis.
  • 2013 m. lapkričio 27 d. Personalinė tapybos paroda „Kitoks pasaulis“, galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas.
  • 2014 m. kovo 22 d. Personalinė tapybos paroda „Kitoks pasaulis“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namo – muziejaus galerija, Vilnius.
  • 2014 m. spalio 1 d. Personalinė paroda „Autoportretai ir dienoraščiai“, Raseinių krašto istorijos muziejus, Raseiniai.
  • Jungtinis menininkų projektas – parodos „Sakrali Žemaitija“, Raseinių krašto istorijos muziejus, Raseiniai, nuo 2014 m. lapkričio 15 d.
  • 2014 m. lapkričio 26 d. Personalinė paroda „Dienoraščiai“, galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas.
  • 2015 m. Paroda „Geriausias metų kūrinys“, Kaunas, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerija.
  • 2015 m. kovo 20 d. Paroda „Autoportretai ir dienoraščiai“, Vlado Šlaito viešoji biblioteka, Ukmergė.

Plačiau apie Gaivą Paprastąją žiūrėkite jos tinklaraštyje www.gaivapaprastoji.lt

Print

Kategorijos: Kultūra, Menas, Profesijos, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *