Vilniuje – tautinės Kovo 11-osios eitynės „Tėvynei“ (nuotraukos, video)

Bičiuliai, kas daros?
Grįžau po eitynių prislėgtas. Mes nykstam, išsikvepiam, nuleidžiam rankas.
Pamenu savo pirmas eitynes. 2012m. Koks pakylėjimas, koks organizuotumas, kiek šūkių, kiek pakilių dainų. Visi- kaip vienas. Buvo trumpos tos eitynės, tik per puse prospekto kelio, bet kiek ten buvo veiklos, energijos ir nusiteikimo. Signatarai pagarbiai pakviesti į priekį, nešini Sąjūdžio vėliava, žygiavo garbingai priekinėse eilėse.
2013m- “uždraustos eitynės”. Vėl tik per puse prospekto, tautininkų šūkiai dar skambėjo visi. Žmonių daug. Signatarai , nors jų- vos keli ir jau nebe visi, kurie anksčiau ėjo ( po teisybei- nauji atėjo), pakviečiami burtis kartu šalia nešamos lentelės “Signatarai”.
2014m. Turbūt, ilgiausios eitynės trumpoj jų istorijoj- senamiesčio gatvėm ir prospektu. Žmonių jau tiek daug, kad “atskiedė” eitynių prasmę, sumažėjo šūkių, pusė ėjimo – tyloj kaip per laidotuves, atskiros grupelės dainuoja, šūkalioja, skalambija varpeliais ir jokio bendro organizuotumo. Signatarų- vos keli, jokio dėmesio ir pagarbos jiems iš organizatorių. Kas kur įstojo, ten ir ėjo, ne susitelkę, o palaida bala.
Šiandien. Na, žinot, šokas. Kas yra? Nusivylimas? Išsisėmimas? Nesugebėjimas organizuotis? Žmonių beviltiškai nedaug. Ėjimas dėl ko? Taigi kovo11. Ar ne esmė, kad dalyvautų signatarai? Vienas A.Rudys, sąžiningai kasmet “laiko frontą”, dalyvauja, nors ir jis šiandien be pagarbos “nukištas” į eitynių “uodegą”. Lyg dar k.Uoka šmėstelėjo. Tai kaip ir visi. Ardosi signatarai “dėl Tėvynės”, “dėl vienybės”, kviečia visus pasirašinėt peticijas, o patys dingsta iš akiračio. Ar buvo dar geresnė proga? Ateit ir pakalbėt su žmonėm, pasidalint tiesiai tuo, apie ką raštus nuolat rašinėja neakivaizdžiai. Tai čia taip vienybes ir susitelkimus rodo? Slėpdamiesi nuo žmonių. Patys matot, neremiam vieni kitų, pašnekam kompiutery, o realiai “nusiplaunam’. Tai taip ir su tauta, ponai. Et, tiek to juos- nenori nereikia, nepriversi. Kad ir 12 val- aikštėj minios žmonių, o iš seimo dėžės išlenda vos keli signatarai su žmonėm pasisveikint. Kiti nesirodo, ar bijo ko? Gal tikrai kažkas ne taip? Ar ne čia vieta ir laikas ateit pas žmones atvirom akim ir pabūt visiems kartu? Pasirodo, tipo, eikit jūs ant trijų raidžių, susirinkot durneliai, tai ir būkitės, o mes čia ne prie ko, mes be jūsų švenčių turim ką veikt.
Ek, nuklydau, grįžtu prie eitynių. Jau ne tik kad žmonių nedaug, bet ir susitelkimo jokio. Išskydo šūkiai, per visą prospekto kelią vos keletą kartų kažkur eisenos pradžioj ir gale pavyko nugirst “Lietuva lietuviams”, iki viduriuko jau visai skanduotės neatėjo, o ir tam sulysusiam šaukiniui išvis dingo atsakas “Lietuviai Lietuvai”, ar jau nebeaktuali emigracijos tema? Ar tik aš šituos žodžiuos matau mūsų tautos pražūties esmę? Kur šūkiai ” išsaugok ir apgink savo lietuvybę..”? “Ne rytams, ne vakarams..”? Ir vėl pusė eitynių tylomis arba visiška rėksmų chaosas. Šiemet jau jokių patriotinių – žygių- kovos dainų. Kur “Oj neverk motušėle”, “Balnokim broliai žirgus”, “Vai ko nusižvengei” ir kitos užvedančios Atgimimo dainos? Baisu buvo klausyt kažkokių bebalsių vos ne užstalės dainų rinkinius. Ar ten girti kokie dainavo? Nebegalim net tiek pasiruošt prieš eitynes, kad viskas kaip imanoma sklandžiau skambėtų? Sunku repertuarą surinkt, išdėstyt savo paruoštus žmones tarp kitų dalyvių ir palaikyt organizuotai vieningą ritmą? Ir, susimildami, nu nebijokit tų barabasų kacų, neslopinkit savo pagrindinių šūkių- Lietuva lietuviams. Kasmet jie silpnėja, retėja. Greit pe eitynes kaip per pagrabą eisim. Žinot, nežavi tokia ateitis.