Bendruomenė „Gelbėkit vaikus“ išsakė nuomonę apie situaciją Norvegijoje (16)

save-children-logo-291x300Organizaciją „Gelbėkit vaikus“ ir mane asmeniškai jaudina situacija, kai Norvegijoje gyvenančios šeimos praranda savo vaikus. Pati būdama mama galiu įsivaizduoti, ką reiškia netekti savo vaiko, tačiau siūlau į šią problemą pažvelgti ne vieno konkretaus atvejo kontekste, o įvertinti platesnėje perspektyvoje.

Norvegijoje vaiko teisių apsaugos įstatymas įsigaliojo jau 1953-aisiais ir nuo to laiko šios šalies valdžia skyrė daug darbo, lėšų bei atsakomybės tam, kad užtikrintų realų šio įstatymo veikimą. Taigi, Norvegijoje, besilaikydamos griežto vaiko teisių apsaugos įstatymo, numatančio realius įspėjimus ir bausmes už fizinį ar psichologinį vaiko bei jo asmenybės žalojimą, užaugo jau trys kartos.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ domėjosi lietuvių vaikų situacija Norvegijoje ir žino, kad jokio sąmokslo prieš lietuvių ar apskritai kitataučių šeimas šioje šalyje nėra. Norvegijos valdžia, bene labiausiai nei bet kuri kita, yra suinteresuota, kad vaikai augtų savo šeimose. Pirmiausia, dėl pačių vaikų gerovės, o taip pat dėl to, kad vienos socialinės problemos gimdo kitas socialines problemas, o tai visapusiškai silpnina šalį.

Svarbu žinoti tai, kad Norvegijoje neegzistuoja kūdikių namai ir visi mažamečiai, laikinai netekę tėvų globos, iš karto yra paskiriami į specialiai paruoštas globėjų norvegų šeimas, kuriose vaikai gyvena tol, kol tampa saugu jį grąžinti biologiniams tėvams arba tol, kol, netekus biologinių tėvų, vaikams surandami ilgalaikiai globėjai. Reikia atkreipti dėmesį, kad Norvegijoje, laikinai perkėlus vaiką į globėjų šeimą, psichologai ir socialiniai darbuotojai dirba su biologine vaiko šeima tam, jog kuo greičiau būtų saugu į ją sugrįžti vaikui. Visais atvejais bendraujama ir su tėvais, ir su vaiku. Šiuo metu Norvegijoje į socialinės rizikos grupę įtraukta apie 50 000 vaikų,  o netekusių tėvų globos yra apie 9000. Ši informacija yra svarbi dėl to, kad Lietuvoje neretai manipuliuojama argumentu, jog „skandinavams reikia lietuvių vaikų“, jog „yra skandinavų šeimos, laukiančios, kada greičiau galės „gauti“ vaiką“.  Prieš manipuliuojant bet kokiomis skambiomis frazėmis, organizacija „Gelbėkit vaikus“ skatina pasidomėti, kodėl tėvų globos laikinai netekę vaikai patenka į kitas šeimas, įvertinti tam tikrus šalies socialinės politikos aspektus.

Taip pat nuoširdžiai skatiname visus lietuvius emigrantus, prieš pasirenkant emigracijos šalį, pasidomėti tos šalies įstatymų baze, su ja susipažinti, įsivertinti, ar tikrai sugebės ir norės jų laikytis. Bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis Norvegijos organizacijomis ir jų veiklą traktuojame kaip pavyzdį savo veiklai. Žinome, kad problemų dėl vaikų Norvegijoje iškyla tik tada, kai nusižengiama šalies įstatymams, ginantiems bet kurį vaiką, gyvenantį Norvegijoje: vaikas viešai mušamas, „pametamas“ renginio metu, tėvai vartoja alkoholį vaiko akivaizdoje ir pan. Lietuvoje tokios situacijos galbūt yra laikytinos normaliomis, tačiau Norvegijoje taip nėra, ten visais atvejais ginami ir saugomi vaiko interesai, stengiamasi užkirsti kelią jo psichologiniam ir fiziniam traumavimui. „Paauklėjamasis“ pliaukštelėjimas savo vaikui per užpakalį Skandinavijos šalyse jau laikomas psichologiniu ir fiziniu vaiko traumavimu. Patinka tai ar ne, tačiau, gyvenant Norvegijoje, šalyje, kurioje jau kelios piliečių kartos užaugo be minėto pliaukštelėjimo,  šis veiksmas yra laikomas nusikaltimu.

Na, ir galiausiai, 2013 m. pavasarį  UNICEF paskelbtoje „Vaikų gerovės turtingose šalyse lyginamojoje apžvalgoje“ (vėliausias prieinamas tokios rūšies tyrimas) matyti, kad Skandinavijos šalys vaiko gerovės prasme yra sąrašo viršuje. Materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio ir rizikos, būsto ir aplinkos aspektais vaikų situaciją nagrinėjančiame tyrime Lietuva, deja, jau keletą metų iš eilės lieka paskutinėse pozicijose. Taigi, kiekvienas patys sau atsakykime į klausimą: ar šalyje, besivadovaujančioje iš esmės ydingais vaiko teisių apsaugos įstatymais, galėtų augti vieni iš laimingiausių vaikų pasaulyje?

Apibendrinama organizacijos „Gelbėkit vaikus“ poziciją, noriu pasakyti, jog į atskirų šeimų konkrečius atvejus mums tikrai neužtenka rankų ir jėgų pasigilinti vien dėl to, kad labai rūpinamės ir daug dirbame dėl Lietuvoje likusių vargstančių vaikų, tačiau organizacija „Gelbėkit vaikus“ yra už Lietuvos vaikus, už nemušamus ir psichologiškai netraumuojamus, už mylinčiose tėvų ar globėjų šeimose augančius Lietuvos vaikus. Už laimingus vaikus, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie gyventų.

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , .

16 komentarų

  1. Svirba:

    Cia dabar kokia “rozine” ar “raudona” karstine?

  2. taip:

    SHTAI KOKS SMEGENU SUMINKSHTEJIMAS, SHTAI KA PADARO PINIGAI GAUNAMI IS GEYROPOS.
    DAR “GELBEKIM VAIKUS” PASIVADINO- JUS TURIT BENT KAZKOKIO PADORUMO ISHGAMOS?

  3. Autorei:

    Na, tai paaiškinkite Rasa Dičpetriene, kas čia ne taip. Jau 1953 m. Norvegijoje priimtas įstatymas, apsaugantis vaikus nuo smurto. Jau turėtų matytis kažkokie rezultatai. Bet, pasirodo, šiuo metu 9000 atimtų vaikų ir 50000 stebimų. Ir tai ne kažkokioj prasigėrusioj, degradavusioj šaly, o Norvegijoj. Gal šitas kelias – aklakelis ir žmonės kitaip nesugeba ir nesugebės. Jei jus pačią paklaustų ką renkatės: ar nuo mamos gauti į kailį, kai prisidirbat, ar gyventi pas globėjus. Atsakymas, manau, aiškus, jei jūs ne robotė. Tad kokią uždelsto veikimo bombą ruošia sau norvegai??????

    • Svirba:

      Jus TAMSTA neaiskinkit kaip norvegams TVARKYTIS, ju valstybeje, kaip pati sakote 50m. patirties, norvegai jau patys butu “susitvarke” jaigu NEVEIKTU sistema, GAL PALYGINAM nusikalstamumo rodiklius, Lietuvos ir Norvegijos statistika?
      gyvenat kitoj sali, tai MALONEKIT laikytis tos salies ISTATYMU.

  4. Svirbai:

    Aš ne už vaikų mušimą, bet man visai nesuprantama vaikų apsaugos pasekmė – norvegai pripratinti neprisirišti prie savo vaikų, nesisavinti jų…. O ir kur jūs matote sistemos veikimą, jei vaikai vistiek skriaudžiami, Juk tie 9000 yra vietiniai, o ne iš nusikaltėlių Lietuvos, kaip jūs sakote.

  5. Prisiminimas:

    Ne visai į temą, bet…
    Tai buvo 1961 metais. Gyvenome sukrypusioje trobikėje, kurioje žiemą langai pasidengdavo storu, raštuotu ledo sluoksniu. Pradinė mokykla tiesiausiu keliu (per miškus, pelkes) buvo daugiau kaip už trijų kilometrų. Tuo metu buvau pirmoje klasėje ir mamos brolis, kuris turėjo panašaus amžiaus sūnų, pasikvietė per žiemos atostogas pasisvečiuoti Vilniuje. Atlydėjo mane teta į butą su visais tuometiniais patogumais ir netgi su televizoriumi. Buvau apsuptas dėmesiu ir paslaugomis. Atšventėm Naujus Metus, aplankiau istorines vietas, muziejus, kiną, teatrą, operą, cirką. Pusbrolis supažindino su savo draugais, lankiausi pas juos namuose. Žodžiu pasirūpino manimi kaip galėjo. Atostogų pabaigoje dėdienė paklausė:
    Tai pabodo pas mus?
    Bandžiau neišsiduoti. Sako:
    Matau kaip tapai linksmesnis.
    Pastebėjo teisingai. Tai buvo vienintelės mano atostogos, kurių pabaigos nekantriai laukiau.
    Tiesa, niekada tėvai nebaudė fizinėmis bausmėmis, kuo pats negaliu pasidžiaugti. Neseniai dukra priminė, kad esu ją mušęs vaikystėje ir neteisingai, kas iki šiol jai tebėra skaudu ir ne todėl, kad baudžiau, o todėl, kad ji buvo nekalta.
    Šiandien gailiuosi, bet…..

  6. Geras prisiminimas…
    Jis primena dar vieną faktorių, apie kurį (šitoje problemoje) niekas nekalba. O ką galvoja ir ko nori, tokiose situacijose vaikas??? Ar jo noras nieko nereiškia?

    • Svirba:

      nazinau nuo kiek metu Norvegijoj bet lietuvos pilnametis,subredes pilnai uz save atsakinkas “asmuo” skaitomas 18m.

      • Rimas:

        amorali vaikų apsaugos politika Norvegijoje, neadekvatus požiūris į mažamečių vaikų tėvus,
        juk tėvų teisė ir pareiga prižiūrėti savo vaikus, valstybė turėtų padėti prižiūrėti vaikus, bet neatiminėti, tai juk vaikui didžiausias stresas būti išskirtam nuo tėvų, kurie augina ir auklėja vaikus nuo mažens
        klausimas: kas svarbiau sausi įstatymai ar moralė.?.

        • Svirba:

          neadekvatus požiūris į mažamečių vaikų tėvus …?
          taigi kas kam labiau rupi.
          NORVEGAI rupinasi tais kurie negali savimi pasirupinti (vaikais), o “suauge”… jaigu negali savimi pasirupinti(as nekalbu apie ju vaikus), tai jau ju problema, o ne valstybes, suaugusiems prieinama viskas( ypac NORVEGIJOJE ) ir mokslas ir darbas ir socialines garantijos.

          • Rimas:

            jūs laikote norma atimti mažametį, tarkim lietuvį, iš tėvų ir atiduoti neaišku kam, tiksliau bet kam visam laikui, su teise mažametį pamatyti tik tarkim 4 kartus metuose, vien dėl to, kad vaikas auginamas ne pagal neklystančių norvegų auklėjimo supratimą bei jų nustatytus standartus, galimai esant nepagrįstoms abejonėms dėl vaiko nepriežiūros
            ar nelaikote, kad tai absurdiška ?
            ar ne teisingiau būtų tai šeimai padėti, vietoj to, kad vaiką kaip daiktą paimti ir perduoti visiškai svetimiems žmonėms? tai juk vaikui trauma, t.y. psichologinis smurtas visam gyvenimui

        • Svirba:

          tai kur tada ta “morale” dingsta kai vaikai patiria fizini ar psichologini smurta?

          • Rimas:

            būtent, kur moralė, paimant vaiką ir perduodant visiškai svetimiems vaikui žmonėms, kad vaikas augtų be savo tėvų??
            juk tai psichologinis teroras prieš mažametį,
            kodėl nuo to neapsaugo Lietuvos valstybė savo mažųjų piliečių

  7. Birutė K:

    Norvegų rūpesčio rezultatas-Breivikas, kuris buvo atimtas iš tėvų, “teisingai” išauklėtas. Jo tėvas gailisi, kad nebendravo su vaiku.

  8. Birutė K:

    Autore, ar domėjotės kaip lobstama iš tokios veiklos? Nebūkit juokinga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: