Spalio 28 d. po sunkios ligos mirė garsus rašytojas Romualdas Granauskas.
R. Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. 1958 m. baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. 1968–1970 m. dirbo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose. Taip pat dirbo statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. 1995 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
R. Granauskas išleido virš 20-ties prozos knygų.Garsiausi jo parašyti romanai yra „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011). Plačiai išgarsėję ir klasiką tapę apsakymai ir apysakos: Duonos valgytojai“ (1975), „Jaučio aukojimas“ (1975) „Gyvenimas po klevu“ (1988, pagal šį kūrinį 1988 m. sukurtas ir LTV filmas).
R. Granausko kūryba daug kartų įvertinta apdovanojimais. 1987 m. už apysaką „Gyvenimas po klevu“ rašytojui skirta J. Paukštelio premija; 1995 m. už novelę „Su peteliške ant lūpų“ R. Granauskui skirta A. Vaičiulaičio literatūrinė premija; 2004 m. už romaną „Duburys“ rašytojui skirta G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija; 2008 m. už romaną „Rūkas virš slėnių“ – L. Dovydėno literatūrinė premija.
R. Granauskas taip pat buvo pagerbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija (1999 m.), Nacionaline kultūros ir meno premija (2000 m.) ir apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999 m.). Apie rašytoją sukurtas filmas „Raudonu ant balto“ (2003 m., rež. A. Marcinkevičiūtė).
Užuojautą dėl garsaus rašytojo mirties pareiškė aukščiausi Lietuvos Respublikos vadovai: Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė, Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Pasak Prezidentės, R. Granauskas buvo išskirtinio talento prozininkas, sukūręs savitą rašymo stilių, puoselėjęs lietuviško žodžio tradicijas ir didelį dėmesį skyręs Lietuvai ir jos žmonėms.
Rašytojo knygos, – pasak D. Grybauskaitės, – tai kovojančio ir nepasiduodančio žmogaus istorijos, kuriose liudijami skaudūs, neretai tragiški įvykiai, tačiau juose nėra moralinio pralaimėjimo, nes niekada neišsižadama savo žemės, tapatybės, kalbos.
Papildyta:
Velionis pašarvotas spalio 29 d. 15 val. Šv. Jonų bažnyčioje. Karstas bus išnešamas spalio 30 d. 14 val. Velionio giminaičių ir laidotuvių rengėjai Spalio 30 d., prieš 12 val. kviečia folklorininkus padainuoti žemaitiškų dainų, kurios rašytojui buvo labai brangios. Tad Vilniaus žemaičiai ir kiti folkloro ansamblių žmonės kviečiami ateiti pagerbti rašytojo ir padainuoti „Ėr pajauga žali lėipa“ ir kitų liaudies dainų.
Folklorininkai kviečiami rinktis spalio 30 d. 11.45 šv. Jonų bažnyčioje. Pageidautina, kad visi ateitų pasipuošę tautiniais rūbais.
Tai rašytojas – kūrėjas, pajutęs tautos gelminę sąvastį. Vien ko verta jo apysaka ,,Jaučio aukojimas“, kur aprašyta kaip katalikai žudo baltų žynį. ,,…kai geležis muša į varį, geležis į geležį, geležis – į žmogaus kūną“. Tai iš tiesų toks vaizdų raibulys, kaip žynio molio dubens šukėje nešamo vandens mirgėjimas. Perskaičiau paauglystėje ir nuo šios apysakos prasidėjo mano kelias į lietuvių senąją prigimtinė religiją, pas jos Dievus ir Deives. Tebūnie jums lengvas kelias į Dausas. Ištrauka iš maldos mirusiajam : ,,…Vėlių motinėle, vėlių tėveli, /
Imkit už baltų rankelių, /
Paimkite mielą Romualdą G., /
Pasodinkit į vėlių suolelį, /
Atkelkit vėlių vartelius, /
Žaliavario vartelius, /
Atidarykit vėlių dureles, /
Žaliavario dureles. Tai Mėnulio vartai, /
Tai Žvaigždžių vartai.“…