P. Urbšys. Kas, Seimo sprendimu, nusipelnė gyventi geriau? (4)

Povilas Urbšys | asmeninė nuotr.

Seimas, pradėjęs rudens sesiją, visai Lietuvai garsiai paskelbė: atsitiesę po pasaulinio ekonominio sunkmečio, mes jau galime ir privalome padėti Lietuvos žmonėms pajusti ekonomikos augimą.

Deja, stebint Seimo priimamus sprendimus, kyla klausimas: kas tie žmonės?

Dar praėjusiais metais Seimas priėmė įstatymą, kuriuo įpareigojo Vyriausybę iki šių metų gegužės 14 d. paruošti valstybės tarnautojams sumažintų atlyginimų kompensavimo tvarką. Deja, Vyriausybė su ją remiančia dauguma Seime pademonstravo visišką teisinį nihilizmą ir iki nurodytos datos minėtos tvarkos neparuošė. Prasidėjus rudens sesijai, Seimo dauguma įteisino įstatymo nesilaikymą pataisa ir nukėlė kompensavimo tvarkos nustatymą kitiems metams. Jeigu Seimas ir Vyriausybė reikalauja iš valstybės tarnautojų įstatymo laikymosi, bet patys jų atžvilgiu demonstruoja teisinį nihilizmą, kalbėti apie tai, kad valstybės tarnautojas nepažeidinės įstatymų žmogaus atžvilgiu, mes jau nebegalime. Štai tokiu būdu ugdomas valstybės tarnautojų „lojalumas“ valstybei ir jos žmonėms.

Praėjusią savaitę Seime buvo priiminėjamas įstatymo projektas, susijęs su grąžinamos pensijų dalies paveldimumu. Seime kartu su kitais parlamentarais inicijavau įstatymo pataisą, kurioje buvo nurodyta, kad grąžinama pensijos dalis būtų paveldima mirusio pensininko artimųjų. Vyriausybė apskaičiavo, kad pensininkams už neteisėtai sumažintas pensijas turi būti grąžinta 450 mln. Lt. Jeigu ta suma jau yra skirta ir įsipareigota ją išmokėti iki 2015 metų, logiška, kad turi būti grąžinta tai, kas numatyta – nesvarbu, ar žmogus gyvas, ar ne.

Pataisos priešininkai teigia, jog pensija negali būti paveldima. Seimo nariams, kurie kaip Algirdas Sysas galvoja, kad pensija nėra nei stalas, nei butas, jog būtų galima ją paveldėti, belieka priminti – pensininkui paskirtos Valstybinio socialinio draudimo pensijos paveldėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnis. Jame nurodyta, kad pensininkui mirus, to mėnesio pensija išmokama jį palaidojusiems asmenims. Taigi, jau šiame įstatyme fiksuota, kad pensija yra paveldima. Antra, Europos Žmogaus Teisių Teismas pensijas sieja būtent su teise į nuosavybę. Todėl galbūt neatsitiktinai nė viena Europos Sąjungos valstybė nesikėsino į jas. Latvijoje ir Estijoje pensijos, net esant sudėtingai situacijai nebuvo mažinamos. Lietuvoje buvo nueita kitu keliu – ekonominė situacija stabilizuota socialiai pažeidžiamiausios grupės sąskaita. Trečia, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pensija yra nuosavybė, saugoma Konstitucijos, todėl logiška, jog kompensuojama pensijos dalis būtų paveldima.

Pagal statistiką per metus numiršta 28,5 tūkst. pensijų gavėjų. Iš jų – 22 tūkst. senatvės, 6,5 tūkst. – gaunantys invalidumo pensijas. Taigi, per kompensuojamą laikotarpį, kuris apima 2012–2015 metus, grąžinamos pensijos dalies nesulauks apie 85,5 tūkst. žmonių. Kai Seime A. Sysas manęs paklausė, ar aš noriu, kad pensijos didėtų, iš pradžių nesupratau jo klausimo esmės: kaip pensijų didėjimas gali būti siejamas su grąžinimu to, kas buvo iš žmonių atimta. Bet, pasirodo, logika labai paprasta – nesvarbu, kad ekonomika auga, pensijos didės pačių pensininkų sąskaita: kuo daugiau pensininkų išmirs, tuo daugiau atsiras pinigų pensijų didinimui. Šia logika vadovaujantis: geras pensininkas – miręs pensininkas…

Seimo kadencijos pradžioje susiformavusi socialdemokratų, Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ valdančioji dauguma gražiai kabėjo apie socialinį teisingumą. Bet, pasirodo, mūsų politikai žmogų myli širdimi tada, kai yra mažumoje, o atsidūrę valdančioje daugumoje pradeda žmogų mylėti partiniu pusrutuliu. Būtent Darbo partijos, socialdemokratų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei dalies Liberalų sąjūdžio Seimo narių balsais įstatymo pataisa dėl kompensuojamų pensijų dalies paveldimumo buvo atmesta.

Būtent tuomet, kai demonstruojamas atviras teisinis nihilizmas valstybės tarnautojų atžvilgiu ir ciniškumas pensininkų atžvilgiu, Seimo narių daugumos balsais priimamas įstatymas, palankus azartinių lošimų magnatams. Pasirodo, įvedus eurą, šio verslo atstovai gali patirti nuostolių, kadangi lošimų automatai pritaikyti vieno lito monetoms, tad keičiant litą į eurą jiems padidėtų lošimo automatų perprogramavimo sąnaudos. Prisidengiant šia priežastimi dar vasaros pradžioje Seime buvo pasiūlytas projektas į lošimo automatą įmetamą litą prilyginti vienam eurui. Dalis Seimo narių sukilome prieš akivaizdžiai korupcinio įstatymo projekto prastūmimą.

Rudens sesijos pradžioje Seimo narys Petras Gražulis suformulavo siūlymą – vieno lito statomą sumą paversti 0,5 euro. Tokiu būdu azartinių lošimų verslo magnatams 1 litas po euro įvedimo taps 1,72 Lt, o likusiems, nesusijusiems su šiuo verslu, tame tarpe valstybės tarnautojams ir pensininkams, 1 litas bus keičiamas į 30 euro centų.

Už tokį socialinį jautrumą azartinių lošimų verslui Seime balsavo dauguma Socialdemokratų partijos, Darbo partijos bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos narių.

Po tokių sprendimų jau visiškai aišku, kuriems žmonėms Seimo dauguma įsipareigojusi padėti pajusti ekonomikos augimą.