Mohandas Gandis | lt.wikipedija.org nuotr.
Rugpjūčio 15 d. Indijos respublika švenčia Nepriklausomybės dieną.
„Jau septintą Nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojanti Indija šiandien yra vienas svarbiausių ekonomikos, politikos ir kultūros centrų pasaulyje. Sveikindama nacionalinės šventės proga tikiuosi, kad mūsų šalys atras vis daugiau bendradarbiavimo galimybių visose srityse, o dvišaliai Lietuvos ir Indijos santykiai nuosekliai stiprės“, – rašoma Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo laiške Indijos prezidentui Pranabui Mukherje bei Indijos piliečiams Nepriklausomybės dienos proga. Prezidentė Indijos vadovui palinkėjo daug sveikatos ir stiprybės, o visiems Indijos gyventojams taikos ir klestėjimo.
Vieninga Indijos istorija kaip tokia neegzistuoja, taip, kaip neegzistuoja vieninga Europos istorija. Tai yra dėl regioninių skirtumų (ypač tarp šiaurinės Indo-Gango lygumos ir kalnais atskirtos pietų Indijos), kadangi nuo seniausių laikų iki pat 1947 m. atskiros Indijos subkontinento tautos bei regionai vystėsi savarankiškai.
Dėl tradicinių institucijų gyvybingumo Indijos istorijai sunku pritaikyti tradicinę eurocentristinę periodizaciją į senovės, viduramžių ir naujųjų laikų periodus. Daugelis istorikų laikosi britų istoriko ir filosofo Džeimso Milio (James Mill) (1773–1836) skirstymo į hindų, musulmonų ir britų periodus, tačiau šią periodizaciją dėl aukščiau minėtųjų priežasčių gana sunku taikyti viso subkontinento mastu.
Britanijos parlamentas 1947 m. liepą priėmė Indijos nepriklausomybės aktą, įsigaliosiantį vidurnaktį 08 14-15: tokiu būdu sudaryta galimybė Indijos nepriklausomybės diena laikyti rugpjūčio 15 d., o Pakistano – rugpjūčio 14 d.
Skubiai sukurtos komisijos užsiėmė sienų demarkacija Pandžabo ir Bengalo provincijose. Paskelbus sienas, daugiau nei 10 mln. hinduistų, musulmonų ir sikhų, gelbėdamiesi nuo pogromų, tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žuvo.
Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją 1950 m. sausio 26 d. Indija buvo paskelbta parlamentine respublika (t. y. formaliai anuliuotas Indijos kaip Indijos dominijos statusas). Konstitucijos 2/3 straipsnių perimti iš 1935 m. Indijos valdymo akto.
Vienas iš ryškiausių judėjimo už Indijos nepriklausomybę lyderių buvo Mohandas Gandis (Mohandās Gãdhī). Susiedamas religiją ir politiką, apeliuodamas į religinius jausmus ir tradicinius simbolius (ahimsa, dharma, satja) bei naudodamas taikaus nebendradarbiavimo (non-violent non-cooperation) taktiką, jis sugebėjo įtraukti į savo kampanijas milijonus žmonių. Jo veikla (1920, 1930 m. masinės kampanijos) suteikė indų nacionalizmui ryškų religinį atspalvį, tuo susilpnindama sekuliarinio nacionalizmo srovę (Dž. Nehru, socialistai) ir dar labiau sustiprindama musulmonų įtarumą. Pastarųjų lyderiai 1930–1933 m. suformulavo reikalavimą sukurti atskirą musulmonų valstybę – Pakistaną.
Britanijos parlamentas 1947 m. liepą priėmė Indijos nepriklausomybės aktą, įsigaliosiantį vidurnaktį 08 14-15: tokiu būdu sudaryta galimybė Indijos nepriklausomybės diena laikyti rugpjūčio 15 d., o Pakistano – rugpjūčio 14 d.
“Indams draugams padedant, studentas Poška priėjo prie tirštai žmonių apgulto Gandžio ir su juo trumpai pasikalbėjo.
– “Žinau Lietuvą. Joje gyvena mums giminingi arijai. Jų kalba senesnė už sanskritą. Lietuviai iš senų laikų turi daug pasakų, dainų. Perduokit Lietuvai mano linkėjimus.” (Vytautas Narvilas “Gangas prasideda Himalajuose”. psl.100).
Lietuvių, ir tuo pačiu sanskrito, kalbos deka, mitų, legendų bei šventųjų raštų pavidalų iki mus daėjo informacija iš seniausios praeities. Taip šventieji raštai “Mahabharata” ir “Ramajana” padėjo įminti indų KALAČAKROS (amžinosios Žemės judėjimo spiralės) paslaptį bei atrasti Trečiąjį ir Ketvirtąjį Žemės judėjimus ir sudaryti šių judėjimų schemą bei grafiką.
Indų vediškos Ugnies apeigos – AGNIHOMA. Ir čia mes giminaičiai tikėjime.
Mūsuose dar esa prasmingas vardas – Ugnius, UGNĖ, galbūt AGNĖ… Tačiau ypač varduose šiandien atsispindi avelėms ir avinams užneštas prohebrainis krikščionėjimas.
———————-
Tai, kad lietuvių protėviai kadaise gyveno Indostane, liudija ir pirmasis sen. indų šaltiniuose minimas dievas PRADŽIAPATIS, kuriam jau per 50 000 metų, ir Saulės dievas AGNIS (UGNIS), kuris Žemės šiauriniame pusrutulyje viešpatavo maždaug nuo 9500-jų iki 8500-jų m.pr.m.e. Saulės dievą Agnį mena Rigveda (Senovės Rytų poezija,”Himnas Agniui” , Vilnius 1991 m.psl. 358).
Trečiasis Žemės ašies fizinis judėjimas liudija, kad d. AGNIO viešpatavimo laikais dabartiniame šiauriniame pusrutulyje buvo tūkstantmetė Vasara ir tokios pat trukmės Diena.
Kas tai buvo per laikotarpis ir koks tuo metu buvo klimatas dabartiniame šiauriniame pusrutulyje, galime spręsti iš mūsų protėvių šaltinio “Faetontas” , kuriame yra aprašomas analogiškas laikmetis pasikartojęs Žemėje po 6000 metų (nuo 3 500-jų iki 2 500-jų m.pr.m.e.).
Šiuos, jau vėlesnio laikotarpio prisiminimus, užrašė Romos poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m.pr.m.e. – 18 m.e.m.) knygoje “Metamorfozės” (Vilnius.1990m. psl.25), būdamas tremtyje Panonijoje (Dunojaus vidurupis, dabar Vengrija).
Kas čia per kliedesiai?
Vabalai, reikalinga skaityti knygas, daugiau domėtis mūsų praeitimi ir “kliedesiai” virs realybė!