Vilniaus miesto savivaldybė prižiūri 15 miesto laikrodžių. Beveik dešimtmetį menantys laikrodžiai sostinės gatvėse atsirado Gedimino prospekto, Rotušės aikštės rekonstrukcijos metu, naujausias – atnaujinus Bernardinų sodą.
Pasak laikrodžius prižiūrinčius specialistų, laikrodžiai yra automatizuoti – laikrodyje įrengtas mechanizmas, pasibaigus sezonui, vasaros laiką į žiemas pakeičia be specialistų. Taip pat jie yra patvarūs ir per visą jų eksploatavimo laiką nebuvo prireikę esminių taisymų.
Šių laikrodžių dizainą sukūrė italas Dominykas Neri (Domenico Neri), kuris jais taip pat papuošė ir Siciliją. XIX a. dizainą ir naujas technologijas vienijantys laikrodžiai yra Vilniaus mažosios architektūros dalis. Pasirenkant juos buvo atsižvelgtą į planuojamą Gedimino prospekto, Rotušės aikštės ir Bernardinų sodų šviestuvų dizainą. Siekiant išlaikyti Senamiesčio stilistiką atsisakyta modernių elementų.
Būtent Gedimino prospekte ir įrengta daugiausiai šių laikrodžių – devyni, likę – Žygimanto, Didžiosios, Vokiečių, du Aušros vartų gatvėse bei vienas Bernardinų sode.
Laikrodžio dizainas yra apvalios formos, o laiką rodantys skaitmenys – romėniški. Laikrodžiai įrengti ant specialiai tam skirto stovo, kurio aukštis kartu su pačiu laikrodžiu siekia 2,97 m. Laikrodžio dizainas papuoštas smulkiais ornamentais, kurie būdingi XIX a. architektūrai. Šių miesto laikrodžių sudėtyje gausu įvairių metalų, tačiau didžiausią dalį sudaro ketus.
