A. Žarskus. Ką šiais laikais reiškia „Neik su velniu obuoliauti“ (16)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Neik su velniu obuoliáuti – liksi be obuolių ir be maišo.

Mūsų tautos išmintis įkūnyta patarlėse. Ką reiškia, ką slepia ši patarlė, jei taikysime ją šiems laikams? Aišku, galimos ir kitos interpretacijos, patarlių išmintis yra daugiabriaunė ir daugiareikšmė. Šįkart pritaikysime ją populiariai ir madingai nūnai temai apie diskusijas. Visur girdime – na, tai sėskime ir padiskutuokime; tik diskusijose randama tiesa ir t.t. Bet čia bus kalbama apie tai, kad diskusijose gali slypėti ir pavojus. Tautos išmintis perspėja – neprasidėk su nelabuoju; nesmalsauk blogio. Ar tai tinka ir šiems laikams, kai diskusijų menas, mokėjimas valdyti liežuvį ir šituo manipuliuoti yra pasiekęs aukštumas, įsiverždamas net į pasąmonės sritį?

Bet apie viską iš eilės. Pirmiausia – ką reiškia obuoliauti? LKŽ sako: „2. prk. draugauti, bičiuliauti: Jei jaunikis su merga mergaujasi, tai prūsų Lietuvoje vadinama „obuoliauti“ LTIII408(Bs). Su ta tai neobuoliáusi! Slm.“. Taigi, pats obuoliavimas yra nieko blogo – tai tiesiog bičiulystės, draugiško bendravimo sinonimas. Tačiau ar tarptautinis „diskutuoti“ yra tas pats kaip „obuoliauti‘? Paklauskime savęs: ar tikrai diskusijos yra tik gerai, ar tikrai diskusijose randama tiesa? O gal jos yra slaptas velnio ginklas, kaip sako minėtoji patarlė?

Pradėkime nuo žodžio kilmės ir jo prasmės suvokimo. TTŽ randame: „diskusija [lot discussio – tyrimas, nagrinėjimas] kurio nors klausimo, problemos viešas aptarimas, svarstymas; ginčas (V. 2013)“. Pastebėkime, šis žodis prasideda priešdėliu dis, reiškiančiu neigimą, priešingumą, atskyrimą, išskirstymą, sutrikimą. Jau vien tai kelia abejonių, ar toks pokalbis, kurį įvardija žodis diskusijos, gali vesti į santarvę.

Lotynų kalbos žodynas nurodo, kad discussio yra kilęs iš veiksmažodžio dis-cutio, o šis iš veiksmažodžio ąuatio. Dis-cutio reiškia: 1) sudaužyti, smulkinti, griauti; 2) išvaikyti, išblaškyti; 3) krikdyti, ardyti, neigti ir tik vėlyva prasmė 4) tyrinėti, svarstyti. O pirminio veiksmažodžio ąuatio prasmės yra tokios: 1) purtyti; 2) sugluminti; 3) siūbuoti; 4) kratyti, jaudinti, kankinti, trikdyti; 5) atpalaiduoti; 6) stumti, vyti; 7) laužyti, sudaužyti; 8) iškratyti, išmesti.

Netikėta išvada – pasirodo, po nekaltu „diskutuoti“ gal būt slypi ne itin pozityvios reikšmės. Kaip matyti iš veiksmažodžių dis-cutio ir ąuatio prasmių, diskusijos, vaizdžiai sakant, yra „vandens drumstimas”. Šiuolaikinėse diskusijose, jų drumstame vandenyje  slypi galimybė išviešinti ir paskleisti daug neleistinų, absurdiškų ar sveikam protui nesuvokiamų dalykų.

Buvo atliktas tyrimas, kaip galima keisti žmogaus požiūrį į tai, kas yra tiesa. Tiriamieji kas dvi savaites buvo prašomi atsakyti, ar jiems pateikti teiginiai teisingi. Eksperimento dalyviams kai kurie teiginiai (tiek teisingi, tiek klaidingi) vėliau būdavo pateikiami pakartotinai. Rezultatai buvo akivaizdūs: jei tiriamasis buvo susidūręs su teiginiu atlikdamas ankstesnių savaičių testus ir net jei jam nuoširdžiai atrodydavo, kad šį teiginį mato pirmą kartą, vis tiek kur kas noriau laikydavo jį teisingu. Ši tendencija buvo pastebima ir tada, kai eksperimentą atliekantis darbuotojas tiriamiesiems pasakydavo, jog teiginys, kurį jie netrukus išgirs, yra klaidingas, – nepaisant to, vien tam tikros idėjos paviešinimo pakako, kad dar vėliau ją išgirdus žmogui ji atrodytų gerokai įtikinamesnė (Eagleman David, Incognito, V., 2014, p. 82).

Pasirodo, kad realusis pasaulis pasireiškia per paslėptą, pasąmoninę (implicitinę) atmintį. Ši smegenų veiklos savybė vadinama tiesos iliuzijos poveikiu, o senoviškai – neik su velniu obuoliauti. Jos esmė ta, kad labiau tikėtina, jog pateiktas diskusijose teiginys jums atrodys labiau teisingas tada,  jei jau būsite jį girdėję, ir visai nesvarbu, ar tas teiginys bus teisingas, ar ne. Taigi, kiek kartu reikia obuoliauti su velniu arba keliose diskusijoje reikia sudalyvauti, kad absurdas atrodytų teisingas?

Amerikiečių sociologas  (Joseph P.Overton) šį klastingą metodą aprašė kaip penkias pakopas, kuriomis palaipsniui yra drumsčiama žmogaus savimonė: 1) nuo nepriimtino iki radikalaus; 2) nuo radikalaus iki priimtino; 3) nuo priimtino iki protingo; 4) nuo protingo iki populiaraus; 5) nuo populiaraus iki politinio (primesto).

Sakant senoviškai, tereikia kelis kartus padraugauti su velniu, o šiuolaikiškai – sudalyvauti keliose diskusijoje, kad nepriimtinas dalykas taptų galimas, priimtinas ar bent toleruotinas.

Tai nereiškia, kad diskutuoti negalima. Ne, apie buitinius dalykus diskutuokite iki užkimimo. Tačiau labai svarbu žinoti, kad yra sakralūs, šventi, nediskutuotini dalykai. Kodėl šventi dalykai yra nediskutuotini? Todėl, kad jie išreiškia pagrindinius, nekintamus dieviškuosius gyvybės ir kosmoso dėsnius. Leistis į diskusijas dėl jų – reiškia juos išniekinti, gal būt net padaryti nuodėmę. Pažeidęs šį dėsnį, lieka „be obuolių ir be maišo“. Jį pamiršusi, sudrumsta civilizacija ar kultūra ima nykti.

Kol nediskutavome apie šeimą, buvo aišku kas yra šeima ir kokia ji gali būti. Pradėjome diskutuoti, atsirado įvairų nuomonių ir tapo nebeaišku. Kol nediskutavome apie lytiškumą, buvo aišku, kas yra lytiškumas, kokia jo paskirtis ir kiek yra lyčių. Pradėjome diskutuoti ir jau nežinome, kiek yra lyčių ir kam jos skirtos. Žinojome kas yra kraujomaiša ar pedofilija, o dabar Europa jau apie tai diskutuoja. Netrukus ir mes prisijungsime. Palengva, be prievartos per diskusijas žlugdantys dalykai tampa norma, ir patarlės nelabasis triumfuoja…

Švari širdis ir sveikas protas žino, kas yra gėris, ir tam žinojimui nereikia jokių diskusijų. Įvelti tokią nekaltą sielą į diskusijas, sudrumsti yra pirmasis ir labai klastingas piktojo siekis.

Vergaujančius kūnui „Palaimintoji giesmė“ (Bhagavadgita) taip aprašo:

Dvejopas yra būtybių gyvenimas pasaulyje, su dieviškumu ir su demoniškumu.

Demoniškieji žmonės nežino, kas darytina ir kas nedarytina; juose nėra nuoširdumo, nei teisaus elgesio, nei tiesos.

Jie sako, pasaulyje nėra tikrumos, nėra jame kokio nors neapčiuopiamo pagrindo, nėra Dievo, viskas čia atsiranda, vienas iš kito, be vieno prado vadovavimo; visa ko priežastis yra noras ir geismas.

Užkietėję šioje nuomonėje, šie sugadintos esmės ir menko supratimo žmonės gimsta geismingiems veiksmams, kuriais griauna gyvenimą kaip piktadariai.

Atsidavę sunkiai patenkinamiems geiduliams, patekę į vylingumą, į pasigyrimą ir į apsvaigimą, savo apsiniaukime įsivelia į niekšiškus siekimus, susisaisto nešvariais ryšiais.

Siekdami neįgyvendinamų tikslų, kurie žmogų tik pražudo, savo užgaidų pomėgį laikydami aukščiausiu siekimu, jie mano, kad tai ir yra gyvenimo viršūnė.

Suvaržyti šimtais lūkesčių pančių, atsidavę geidulingumui ir neapykantai kaip aukščiausiems tikslams, jie stengiasi neteisingai susikaupti lobio, savo užgaidoms patenkinti.

„Štai kas man šiandien teko! O ko geidžiu, dar laimėsiu! Šis lobis jau mano, o kitą taipgi įsigysiu!?

„Šį priešą jau nukoviau, ir kitus įveiksiu lygiu būdu! Aš esu viešpats, aš lobiais mėgautis galiu, aš tobulas, aš galingas, aš laimingas!“

„Aš esu turtingas, garsios giminės! Nėra kas man galėtų prilygti! Aš aukosiu, dovanas dalinsiu, visa-kuo gėrėsiuosi!“ Taip kalba neišmanymo apakintieji.

Įvairių minčių apkvaišinti, įpainioti į nesusipratimų tinklą, atsidavę geidulių tenkinimui, jie griūva į bjaurumo prarają. (XVI, 6-16, Vydūno vertimas).

Tačiau švari širdis ir sveikas protas visada gali pasakyti: šie dalykai yra Dievo ar jo kūrinio – gamtos duoti, todėl jie šventi ir nelygstami. Kai Dievą, religiją ir kitus šventus dalykus paskandiname drumstame diskusijų, netikro obuoliavimo vandenyje – juos nuvertiname, paniekiname, netenkame gyvenimo centro, prarandame ašį.

Be griežto, vienareikšmiško – NE!-  bandantiems mus skandinti drumstuose blogio vandenyse pražūsime, kaip kad žuvo ir griuvo ne viena civilizacija. Toks siekinys atrodo dabar beveik neįtikėtinas, kai dauguma gyvena minios gyvenimu,  o kova – beviltiška.

Bet ar turime kitą išeitį? Ar yra kita alternatyva, nei ištarti kartu su Nukryžiuotuoju „Eik šalin, šėtone!“; ar yra kitas kovos būdas, nei paklusti maksimai „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“? [Mt 16,23-24]

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: