Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man!

Ei­ną jie­du par ga­nyk­lą – ra­dę pie­me­nė­lį ban­dą be­ga­nan­tį. Levs klau­siąs uo­do:
– Tas be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Galbūt bus ka­da žmo­gus, bet da­bar da ne…

Ei­ną to­liau – ant ke­lio pa­si­ti­kę se­ną uba­gą. Levs klau­siąs:
– Tas be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Gal jis ir bu­vo ka­da žmo­gus, bet da­bar jau uba­gas…

Be­ei­nant par lau­kus, levs pa­ma­tęs ar­to­jų be­ariant su jau­čiais. Klau­siąs uo­do:
– O tai, o tai ans be­ne žmo­gus?
Uods sa­kąs:
– Ans ar­to­jus.
Levs klau­siąs:
– Tai kurgi koks žmo­gus?

Uo­das sa­kąs:
– O tai, o tai iš miš­ko rai­tas at­jo­ja, antai žmo­gus!
O tas rai­ta­sis bu­vęs ge­rai ap­si­gin­kla­vęs šau­lys. Tuoj levs ant to vir­šum puo­lęs. Šau­lys vie­ną kar­tą iš muš­kie­tos – pokš, ki­tą kar­tą – pokš! Da nega­na: pa­si­grei­bęs ker­ta­mą vėl – čekš, čekš! Le­vas ir at­le­žęs (at­li­gęs). Sa­kąs nu­ei­dams uo­dui:
– Žmo­gus – tai žmo­gus! Kol spjau­dės – spjau­dės, bet kai ėmė lai­žyt, tai ir au­sis nu­lai­že…

Užrašė Matas Slančiauskas iš Kazimiero Tamašausko, apie 19-20a.,  Trumpaičiuose, k., Rudiškių sen., Joniškio r., [J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13]

***

Jei norime išlikti sau žmonėmis turime būti nepėsti ir gebėti pakovoti už išlikimą. Visuomenė be karžygių, be vyčių tėra lengvas grobis visokių plėšrūnų dantims ir nagams.