V.V. Landsbergis. Skraidymai sapnuose ir ne tik

Filme „Trispalvis“ buvusi partizanų ryšininkė Aleksandra K. pasakoja, kaip mama ją siųsdavusi surinkti nušautų partizanų kraują ir užkasti kur nors po kryžiumi, kad žmogus bent šitaip būtų pagerbtas ir palaidotas.

Būna, kad montuodamas ir garsindamas filmą, susigyveni su jo veikėjais, prisijaukini jų gyvenimo situacijas. Paskui jos ima suktis galvoje, persekioti, netgi sapnuotis. Taip atsitiko ir su perpasakotu epizodu: štai aną naktį sapnavau, kad kažkokioj privačioj klinikoj Bradauskui perpilamas partizano kraujas, surinktas nuo grindinio. Ir netikėtai šis politikas pasikeičia.

Pabudau išpiltas prakaito. Atsiverčiau sapnininką, o ten parašyta: rinkti kraujo lašus nuo žemės – ko nors gailėsitės.

Taip ir buvo: tą pačią dieną sapno personažą rodė per TV, jis kalbėjo Seime.

II

Žiūrėjau TV ir svarsčiau sau – o koks gi kraujas teka mūsų politikų venomis? Ir kodėl jie yra tokie, kokie yra? Pavargę, pagiežingi, be azarto… Nesimato sustyguoto komandinio žaidimo, kur žaistume kaip darni Lietuvos komanda… (Belgijos pavyzdys rodytų, kad įmanomas bendras pozicijos ir opozicijos veikimas, ypač sudėtingose krizinėse situacijose.)

Ir staiga pasidarė aišku, kad paprasčiausiai neturime centro puolėjų, politikoje nėra sabonių, kleizų, dominuoja pertraukų metu prieš kamerą šokančios merginos arba „mikimauzai“ su kaukėmis. O prasidėjus žaidimui, po krepšiu veržiasi visi, kas tik nulaiko kamuolį. Ir tuoj pat bando dėti iš viršaus – „kaip sabonis“. Ir deda. Deda iš paskutiniųjų – kitąsyk nebesuprasdami: kur, dėl ko ir ant ko dedama. Ant Lietuvos, ar ant savęs…

III

Tęsiant analogiją su profesionaliuoju krepšiniu. Kartais, neišsiugdžius savojoj komandoj stipraus puolėjo arba gynėjo, galima jį – pvz., nusipirkti, perpirkti. Kodėl šio metodo nepritaikyti ir mūsų partinėse komandose? Pavyzdžiui, konservatoriai, kada nors supratę, kad jiems žūt būt reikia naujų charizmatiškų lyderių, kad tai – Lietuvos išlikimo klausimas, ima ir nusiperka (įsigyja, sakant) kokį nors Rytį Zemkauską ar Remigijų Šimašių. Trejiems metams, pabūti partijos pirmininku. Svarbu – inteligentiškas, išmintingas ir nepagiežingas, ne sarkastiškas žmogus. Mokantis ir girdėti, ne tik sakyti, aiškinti.

Dar jam reikėtų poros pavaduotojų – vieno tokio paprastiems žmonėms priimtino žmogaus, gal Nomeda Marčėnaitė ar kas nors iš „Paieškos tarnybų“. Netgi iš bėdos – ir iš „Bėdų turgaus“? Dar būtina rasti kokį nors moterų numylėtinį (a‘la lietuvišką Kirkorovą) ir rinkimai būtų laimėti tiesiog nedelsiant.

IV

O dabar rimtėliau: pastaruoju metu nemažai kalbama apie lietuviškąją tapatybę, ieškant jos rėmų ir reziumuojant, kad šis reiškinys nėra kažkokia konstanta, baigtinė formulė, kad jis kinta, keičiantis istorinėms-kultūrinėms aplinkybėms. Tarpukario Lietuvoje lietuvišką tapatybę bandęs apibrėžti J.Girnius akcentavo Vytį ir Rūpintojėlį, kaip esminius mūsų sielos portreto simbolius.

Manytina, kad 2013 metais tie simboliai jau būtų visiškai kitokie. Kokie? Ir kas lemia jų įsitvirtinimą kolektyvinėje sąmonėje (arba pasąmonėje)? Turbūt nulemia naratyvai, dominuojantys (vaizduojami) TV, žiniasklaidoje, literatūroje, kine, teatre. Turbūt jie nėra ir negali būt sąmoningai sugalvojami ar susiplanuojami: juk nepavyko net ir prabangus valdiškas noras apsibrėžt save terminu „Drąsioji Lietuva“. Tiesiog pavadinimas neatitiko turinio ir tiek. „Prisitaikiusi Lietuva“, „Supykusi, įsižeidusi, nebenorinti…“ – būtų kiek tikslesni apibūdinimai, liudijantys pilietinio mąstymo būvį.

V

Susiduriame su paradoksaliu kultūros reiškiniu – esama dviejų dominuojančių naratyvų tipų: provokatyvusis, rodantis tamsiąsias mūsų puses, parodijuojantis jas. Besityčiojantis. Ir kitas – romantiškas, pozityvusis, ieškantis į ką atsiremti. Bandantis užčiuopti, o kas gi vienija gražesniam buvimui? Maždaug tą patį galima pasakyt ir apie kūrėjus, politikus – dominuoja du tipai: gudrūs, net pagiežingi provokatoriai, ir naivūs, kitąsyk veidrodžio kreivumu besipiktiną romantikai. Akivaizdus gudraus romantiko stygius, sakant. O literatūroje tokių visgi esama – R.Granauskas D.Kajokas, A.Marčėnas, L.Degėsis, R.Stankevičius.

VI

Šios mintys lydėjo ir kuriant filmą „Trispalvis“ – kam reikalingas dar vienas kūrinys apie partizanus, miško brolius? Juk tai skaudūs, kruvini reikalai, kuriuos reikėtų kuo greičiau užmiršti ir laimingai pagyventi toliau. Tuoj tie partizanai išmirs, nebeerzins nei tūlų bradauskų, nei kitų paleckiukų…

Bet gal neveltui Ciceronas sakė, kad „Istorija yra gyvenimo mokytoja“, gal norėdami judėti į priekį, turime pasižiūrėt ir atgal. Ir pamatyt tiek gražius, tiek negražius tapatybės vaizdinius, vienų nebenorėdami, o į kitus remdamiesi, idant galėtume šlubuot toliau, kol pasveiksime ir išmoksime vaikščioti normaliai.

VII

Grįžtant prie dviejų naratyvų tipų – reikalingi pasakojimai ir apie žydšaudžius, ir apie nūdienės Lietuvos paribio gyventojus: žudikus, alkoholikus, vaikžudes, iškrypėlius. Bet jei neturėsime jokios atsvaros pasididžiuoti, tai pasišlykštėjimas savim nustelbs kūrimo (savikūros) geismą, liks degraduot arba bėgt iš čia.

Turime netapti vienakiais kiklopais ir žiūrėt abiem akim: ir tada regėsim, kad XX amžiaus istorija leidžia aptikti net ir didžiavyrių, ne tik kombinatorius, minkštastuburius pataikūnus. Basanavičius, Čiurlionis, Vydūnas, Krėvė, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, V.Orvidas, V. Kavolis, Lietuvos partizanai (nesusitepusieji), V.Kernagis, sausio 13-os žmonės ir daugybė kitų – tai kertiniai savimonės akmenys. Jei nepaversime jų masiškesnės kultūros reiškiniu, holivudas ir kiti rusiški filmai mus pavers masišku jų sąmonės šešėliu.

P.S.

Galvojasi, kad populiaraus ir motyvuojančio gyventi lietuviško naratyvo paieškos galėtų (ir turėtų) būt esminis Lietuvos Kultūros Ministerijos uždavinys. Ypač šiame sudėtingame savikūros etape, kai niekinti save išmokom žymiai geriau, nei gerbti, didžiuotis ir pasitikėti.