Garbingiausias kultūros ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteiktas 80-etį švenčiančiam R.Budriui (1)

Romualdas Budrys | ldm.lt nuotr.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis garbingiausią kultūros ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteikė 80-etį švenčiančiam Lietuvos muziejininkui, Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui.

„Jūs esate vienas labiausiai nusipelniusių Lietuvos muziejininkų, kurį veda meilė darbui ir kultūrai. Ačiū Jums, stiprybės  ir sveikatos Jūsų darbuose“, – įteikdamas ženklą, sakė kultūros ministras.

Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ jau įteiktas 46 iškiliems kultūros atstovams. Tarp jų Violetai Urmanai, kompozitoriui Broniui Vaidilučiui Kutavičiui,  žurnalistui  Broniui Savukynui, režisieriams Rimui Tuminui, Eimantui Nekrošiui, Oskarui Koršunovui, aktoriui Vytautui Paukštei, prof. Petrui Bingeliui.

Romualdas Budrys gimė 1933 m. liepos 26 d. Radviliškio rajone Vertimų-Vakarų kaime. Baigė Telšių dailės technikumą.

1954–1959 m. studijavo Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kur įgijo menotyrininko specialybę.

Po studijų metus laiko (1959–1960) stažavosi Ermitaže (Sankt Peterburge).
Studijuodamas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute 1958–1959 m. kartu dirbo ir Lietuvos dailės muziejuje (ekskursijų vadovu).

1959–1960 m. (metus laiko po studijų) – to paties muziejaus restauratoriumi, 1960–1979 m. – Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoju mokslui, nuo 1979 m. yra Lietuvos dailės muziejaus direktorius.

1960–2006 m. buvo daugiau kaip 1000 nacionalinių ir tarptautinių dailės ir gintaro parodų ekspozicijų autorius.

Nuo 1960 m. rengia ir įgyvendina Lietuvos dailės muziejaus naujų padalinių ekspozicijų kūrimo programas, tarp jų reikšmingiausi R. Budrio kūrybinės ir organizacinės veiklos etapai:

Palangos gintaro muziejaus sukūrimas:

1963 m. su architektu J. Masalskiu parengė pirmąją gintaro ekspoziciją grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose Palangoje (96 kv. m. parodė 478 eksponatus), kurią išplėtė ir atnaujino 1965 m. (150 kv. m. parodyti 940 gintaro eksponatai). Iškėlus iš rūmų Lietuvos dailininkų kūrybos namus, su konsultantais R. Rimantiene ir V. Katinu 1969 m. atidarė naujai išplėstą, moksliškai pertvarkytą gintaro ekspoziciją (750 kv. m. parodė 3 tūkst. eksponatų). Nuo 1971 m. atnaujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose Palangos gintaro muziejaus rūmuose šalia pastovios ekspozicijos surengė kelias dešimtis gintarą naudojančių dailininkų personalinių parodų. 1992 m. Ispanijoje veikusioje pasaulinėje parodoje „EKSPO – 92“ įrengė gintaro parodą Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljone.

Nuo 1982 m. su geologu V. Katinu vykdė naujos (jau ketvirtosios) Gintaro muziejaus ekspozicijos parengiamuosius darbus, o 1986 m. vasaros pradžioje atidarė naująją Gintaro muziejaus ekspoziciją, kurioje per abu rūmų aukštus buvo parodyta 4,5 tūkst. eksponatų. Ši ekspozicija veikia iki šiol. Gintaras joje pristatomas dviem aspektais – gintaro susidarymas žemės evoliucijoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje. Šioje ekspozicijoje eksponuojamas ir didžiausias muziejuje turimas gintaro gabalas, sveriantis 3524 g.

Restauravimo centro sukūrimas:

Su P. Gudynu nuo 1963 m. ėmė formuoti muziejinių vertybių restauravimo centrą. 1963–1976 buvo sukurtos muziejinių vertybių restauravimo dirbtuvės (popieriaus, tekstilės, tapybos, archeologijos ir kt. restauravimas), 1978 m. muziejinių vertybių restauravimo centras pertvarkytas į Lietuvos dailės muziejaus restauravimo ir konservavimo centrą. 1980 m. jis pavadintas Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centru.

Verkių rūmų ekspozicija:

1976 m. sukūrė Verkių rūmuose istorinių interjerų ekspoziciją, kurioje buvo pristatyta istorinė elitinės kultūros aplinka. Ši ekspozicija buvo pripažinta kaip ypač kokybiškas kultūros palikimo aktualizavimo pavyzdys.

Juodkrantės miniatiūrų muziejus:

1977 m. vadovavo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios restauravimui ir jos pritaikymui miniatiūrų muziejui įkurti, sukūrė šią ekspoziciją (1982).

Vilniaus paveikslų galerijos sukūrimas:

1960 m. ėmė formuoti Vilniaus arkikatedros bazilikos restauravimo programą, kuri iki pat šios šventovės grąžinimo tikintiesiems buvo vykdoma ne tik restauruojant suniokotos aplinkos atstatymą, bet ir atliekant jos tyrimus, įrengiant modernią šildymo, ventiliacijos, apsaugos sistemą, restauruojant vargonus, vykdant archeologinius kasinėjimus ir sukuriant šventovės požemiuose mauzoliejų. Talkino bažnyčiai perimant katedrą ir ją tinkamai paruošiant šiuolaikinėms bažnyčios reikmėms. Organizavo Chodkevičių rūmų restauravimo ir jų pritaikymo Vilniaus paveikslų galerijai (veikia šiuose rūmuose nuo 1994 m.) darbus, sukūrė ir įgyvendino galerijos ekspozicijų programą. Organizavo ir eksponavo Europos Tarybos kultūros kelių programos parodas „Lietuvos baroko dailė“, „Lietuvos vienuolynų dailė“. 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos tarptautinės parodos „Vilniaus klasicizmas“ ekspozicijos autorius.

Taikomosios dailės muziejaus sukūrimas:

Nuo 1985 m. organizavo Senojo arsenalo vakarinio korpuso atstatymo darbus ir šiose patalpose įrengė taikomosios dailės meno ekspoziciją. Nuo 1996 m. Arsenale surengė daug svarbių nacionalinių ir tarptautinių programų parodų – Europos Tarybos kultūros kelių programos parodą „Lietuvos baroko taikomoji dailė“, „Žalgirio mūšis“ (1998), monumentalios Lietuvos tūkstantmečio programos parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ (1999–2003) koncepcijos ir ją įgyvendinusių ekspozicijų autorius.

Parodų rūmų sukūrimas:

Nuo 1997 m. vadovavo Parodų rūmų sukūrimo programai, juose sukūrė daugiau negu 200 parodų ekspozicijų.

Regioninių dailės centrų kūrimas:

Vadovavo Lietuvos dailės muziejaus padalinių – Klaipėdos paveikslų galerijos (1973), Klaipėdos laikrodžių muziejaus (1984), Renavo dvaro rūmų (1987) ir keletos kitų ekspozicijų sukūrimui, konsultavo ir talkino Lietuvos regionų muziejus vertinguose istoriniuose pastatuose sukuriant kultūros paveldo vertybių ekspozicijas.

Radvilų rūmų galerijos kūrimas:

1990 m. Radvilų rūmuose sukūrė pirmąją ekspoziciją, skirtą Radvilų dinastijai. Nuo 1992 m. perimamame Radvilų rūmų ansamblyje sukūrė į Lietuvą parvežtų ir padovanotų įvairių išeivijos institucijų ir privačių asmenų (dr. G. Kazokienės ir kt.) kolekcijų pristatymo parodų ekspozicijas („Australijos ir Okeanijos tautų menas“, „Sugrįžusi išeivijos dailė“ ir kitas.)

Nuo 2002 m. vadovauja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų programą kuriančiai grupei.

Organizavo vertingų meno kolekcijų pervežimą į Lietuvą:

1979–1990 m. kartu su D. Trinkūnu parvežė į Lietuvą 1370 Mykolo Žilinsko Lietuvai dovanotų meno vertybių (paveikslų, istorinių baldų) kolekciją.

1990–2001 m. organizavo vertingiausių išeivijos lietuvių dailininkų personalinių dailės rinkinių ir institucijų sukauptų kolekcijų pervežimą į Lietuvą (M. K. Čiurlionio dailės galerijos kolekcija, P. Domšaičio kolekcija ir pan.) ir jų eksponavimą.

1960–2006 m. parašė daugiau kaip 50 straipsnių dailės meno istorijos, gintaro, atskirų kolekcijų klausimais, sudarė keletą vertingų studijų ir katalogų, albumų (kartu su V. Dolinsku „Vilniaus katedros lobynas“ ir kt.), surengė kelias dešimtis ekspedicijų (gintaro radimvietėse ir kitur.).

R. Budrys nuo 1960 m. – Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narys. Nuo 1990 m. dvi kadencijas vadovavo Lietuvos muziejų asociacijai, 2001 m. vėl buvo išrinktas Lietuvos muziejų asociacijos pirmininku.

R. Budrys – aktyvus daugelio valstybinių komisijų narys.

Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos pirmininkas, daugelio valstybinių komisijų narys.

2003 m. apdovanotas Santarvės fondo ordinu „Pro augenda concordia“, 2006 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija.