Aistra augalams – šiuolaikinio žolininko kasdienybė

Šiuolaikinam žolininkui pieva yra jo didžiausia aistra, kuria gali domėtis, tyrinėti ir kaskart stebėtis, kaip viename lauke gali augti skirtingi augalai, pasitarnaujantys žmogui ar net jam kenkiantys. Artėjant Žolinėms puiki proga perskaityti interviu su šiuolaikiniu žolininku Pauliumi Kripaičiu apie jo nepaprastą aistrą augalams ir kuriamą internetinę svetainę „zolininkas.lt“.

Kas paskatino sukurti svetainę apie augalus ir jų savybes?

Visada patiko stebėti gamtą, gaudyti vabzdžius ir žalčius prie tvenkinių, tad nusipirkęs fotoaparatą fotografuoti pradėjau pirmiausia gamtą. Kadangi nepirkau pačių prabangiausių objektyvų, prieiti ir fotografuoti gyvūnus nebuvo taip paprasta, nes jie juda, slapstosi. Norint įdomiai juos įamžinti, reikia tai daryti iš toli naudojant įvairius stovus, teleobjektyvus.

Turėdamas gana paprastą įrangą pasirinkau fotografuoti tuos, kurie niekur pabėgti negali – augalus. Jų įvairovė didelė, jie visur aptinkami, tad pamažu pradėjau domėtis tuo ką nufotografavau. Vėliau paaiškėdavo, koks augalas nuodingas arba atvirkščiai – liaudies naudotas gydant. Per kelis metus susikaupė nemažai nuotraukų, kurias norėjosi kažkam parodyti, ne tik pačiam jomis džiaugtis.

Tuo metu ir internete puslapių apie vaistinguosius augalus nebuvo daug, galbūt kokie 3–5. Bet juose pagrindą sudarė tekstinė informacija, mažai buvo fotografijų. Nusprendžiau pats sukurti kažką geresnio. Taip pamažu pradėjau rankioti nuotraukas pirmiesiems straipsniams, skaityti vaistinių augalų žinynus, žymėtis, kas atrodydavo įdomu.

Kokios informacijos žmonės ieško? Kas jiems įdomu?

Manau, nesuklysiu sakydamas, kad lankosi daugiausia negaluojantys arba jų artimieji, kurie ieško kaip pagydyti ligonį naudojant augalus ir liaudies medicinos žinias. Užsuka ir žaliavalgiai ar šiaip gamtos mylėtojai. Dažniausiai svetainėje ieškoma informacijos apie augalus, ką jie daro, kam skirti. Nežinau, ar kas ateina laisvu laiku paskaitinėti, tai nėra naujienų svetainė – tai daugiau žinynas, todėl ir ateinama ieškoti žinių, kai jų iš tikrųjų reikia.

Šį pavasarį visi buvo labai susidomėję garšva ir sula, o rudenį visi atsimena raugintus obuolius, gilių, morkų kavos receptus. Ima daugiau domėtis bruknėmis, spanguolėmis. Kitaip tariant, informacija yra įdomi priklausomai nuo metų laiko.

Ar sudėtinga būti šiuolaikiniu žolininku? Kaip atrodo tokia veikla užsiimančio žmogaus kasdienybė?

Aš savęs nelaikau gydytoju, žiniuoniu ar burtininku. Aš tiesiog daugiau nei vidutinis žmogus domiuosi augalais ir gamta. O smalsiu būti kartais nelengva, nes nori perskaityti daug knygų, pamatyti daug vietų ir išbandyti naujų receptų, tačiau ne visada tam lieka laiko. Iš šio savo hobio pinigų neuždirbu, o uždirbti nelabai ir noriu, nes manau, kad tada viskas bus daroma iš reikalo, per prievartą. Dabar noriu rašau, noriu fotografuoju, noriu miške bastausi.

Kas tave labiausiai žavi užsiimant tokia veikla?

Labiausiai žavi tai, kai jau galvoji, kad pažvelgęs į pievą pažįsti visus augalus visada esi neteisus. Kitais metais toje pačioje vietoje gali sužaliuoti koks nors naujas ir nematytas žolynas, kurio sėklą atnešė gyvūnas, vėjas ar jai atsirado palankios sąlygos sudygti. Dar labai smagu girdėti, kai mano surinkta informacija, nuotraukos kažkam padeda pasijusti geriau ar, tiesiog, pažinti nematytą augalą.

Kada susidomėjai šiuo amatu? Ar tave tuo domėtis paskatino koks nors įvykis, o gal žmogus? Papasakok.

Kad ir kaip tai keistai skambėtų, bet manau, kad labiausiai paskatino fotoaparato įsigijimas ir paprasčiausias smalsumas. Visada buvo įdomu, kieno tas žiedas nuotraukoje arba ant ko nutūpęs drugelis. Esu skaitęs žolininkų interviu, kad dažniausiai tai iš močiutės ar mamos perimti amatai.

Aš taip sakyti negalėčiau, nei močiutės, nei mama nebuvo žolininkės. Tiesa, pas močiutę visada būdavo jonažolių arbatos, o palėpėje džiūdavo kraujažolės ir liepžiedžiai, o mama laisvalaikiu prižiūri didžiulį gėlyną.

Ar yra kokių nors augalų, pasižyminčių teigiamomis ar neigiamomis savybėmis, kurie ypač veikia žmogų? Kokie jie? Kaip jie veikia?

Nėra staiga teigiamai veikiančių augalų, nebent tai būtų daugelio gėlių žiedai. Jie dažnai gana teigiamai veikia moteris. Atnešus puokštę teigiamai paveiksi dažną, o tam tiks net ir pievų gėlės.

Manau, dėl to augalai ir vertinami, kad juose esančios medžiagos teigiamai veikia pamažu. Kalbant apie neigiamas augalų savybes, reikėtų vardinti nuodinguosius augalus. Tokių turime savo pievose ir darželiuose. Sakoma, kad suvalgius žalčialunkio uogų gali iškristi dantys, o prarijus saują uogų galima mirti. Lietuvoje turime plintančius sosnovskio barščius, kurie staigiai gali padengti odą didelėmis vandeningomis pūslėmis, tačiau jie nėra mirtini.

Senuose darželiuose auginama gėlė, kurios sultys seniau naudotos strėlių antgaliams užnuodyti. Kiek pamenu šio augalo sultys veikia širdį ir net mažas jų kiekis gali numarinti, pačio augalo neminėsiu, nemanau, kad tai reikalinga.

Ar yra augalų, kuriuos žmonės augina savo namuose ar soduose, ir kurie nėra naudingi jų sveikatai, bet retas kuris apie tai žino? Kokie tie augalai? Kokį poveikį jie daro?

Taip, tokių yra, auginami net ir labai nuodingi augalai. Jais nusinuodyti atsitiktinai sunkiai įmanoma. Na, nebent populiarėjant žaliavalgystei žmonės pradės valgyti ir darželių gėles.

Pavojingiausi, manau, širdį veikiantys augalai, bet populiaresnius daug kas žino. Verta paminėti, kad pakalnutės gana nuodingos, peržydėjusios sunokina uogas, kurių ragauti nederėtų.

Ar šiuolaikiniam žmogui išmanymas apie augalų savybes praverčia jo modernioje kasdienybėje? Kaip tai pasireiškia?

Labai praverčia, leidžia suprastai, kad už miesto ribų, miškuose, paupiuose galima patiems prisirinkti įvairiausių gėrybių, kurias galima valgyti, jomis gydytis ar paskaninti įprastus patiekalus. O svarbiausia – tai nieko nekainuoja. Gal vien savybių išmanyti nepakanka, reikia nepamiršti pasidomėti ar tokius augalus ir grybus galima šiuo metu rinkti, kokiose vietose tai reikėtų daryti.

Jei šiuolaikinis žmogus užsimano pabūti ne toks jau šiuolaikiškas, tai augalų pažinimas būtinas. Tarkime stovyklaudami kaip tyčia verdate troškinį ant laužo, o prieskonius palikote namie. Žinodami kaip atrodo kadagiai, garšvos, laukinės morkos, dilgynės, gysločiai galite įdomiai praturtinti patiekalą gamtoje. Turime didžiulį arsenalą prieskonių, randamų pievoje, kai kur aptiktume kmynų, česnakūnės, meškinio česnako, barkūno, balandų ar daugelio kitų valgomųjų arba prieskoninių augalų.

Pažindami uogas, galėsite be baimės paragauti net tokių, kurių nei parduotuvėse, nei turguje dažniausiai neįsigysite: girtuoklių, tekšių, katuogių, putinų, šaltalankių. Pažinodami varnauoges, vilkauoges, ievas, kiauliauoges, šunvyšnes galėsite ne tik patys jų vengti, bet ir kitą pamokyti.

Pasidalyk keliais naudingais patarimais, kaip augalai gali pasitarnauti gydant kokias nors ligas, gaminant patiekalą ar naudojant juos buityje?

Jei būnant gamtoje jums netikėtai įgėlė vapsva ar bitė, jums padės gyslotis. Nuskintą švarų lapą dėkite į burną, sukramtykite ir košelę iš burnos tepkite ant įkandimo vietos. Kitas receptas kiek nešiuolaikiškas, nes jo negalima naudoti iš karto.

Reikia mokėti atpažinti siauralapį gaurometį. Augalas mėgsta šviežius kirtimus, pamiškes, pagriovius. Žydi alyviniais žiedais, gana aukštas, nešakotas. Prisiskinkite šio augalo lapų ir sudėję į hermetišką maišelį palaikykite suspaustus lapus labai šiltai apie 3 dienas. Per tą laiką lapai fermentuosis, taps rudai žali ir šiek tiek glitūs, tad neišsigąskite.

Išimkite iš maišelio ir išdžiovinkite. Vėliau užplikykite lapus karštu vandeniu ir gerkite vietoje žaliosios arbatos. Skonis tikrai nenusileidžia arbatai iš parduotuvės. Kas mėgstate eksperimentuoti, galite fermentuoti ir ilgesnį laiką, gausis dar kitoks skonis.