Kuršių nerijos nacionaliniame parke ramus gyvenimas vienai urvinės anties šeimai vos nesibaigė tragedija. Kuršių marių pakrantėje, griaunant apleistą negyvenamą pašiūrę paaiškėjo, kad po paskutiniąja lenta slepiasi perinti urvinė antis. Kruopščiai paslėptame lizde devyni urvinukės kiaušiniai nustebino ir pribloškė žmones, atlikusius pašiūrės ardymo darbus. Vietinis žvejys, norėdamas apsaugoti anties šeimyną, padarė stogelį, tačiau išgąsdinta urvinė antis liko tupėti lauke. Stipraus perėjimo instinkto vedama kruopšti mamas nei akimirkai nesitraukė nuo lizdo.
Žinia apie perinčią ir be namų likusią urvinę antį pasiekė Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratoriją ir į pagalbą urvinukei atskubėjo Jūratė Zarankaitė. Nuskriaustam paukščiui Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojų pagaminta pusiau uždara medinė dėžė tapo laikinais jo namais.
Ypatingai jautri ir iki skausmo džiugi akimirka tapo, kai iš kiaušinių pradėjo ristis urvinės anties jaunikliai, o mama – antis, instinktyviai globodama ir saugodama jauniklius, glaudė juos prie savęs bei savo kūnu šildė. Sustiprėjusius jauniklius urvinė antis išsivedė Kuršių marių link, palikdama savo perėjimo vietą.
Urvinės antys yra vienos iš gražiausių ir rečiausių saugomų vandens paukščių Lietuvoje, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Savo išvaizda urvinės antys ryškiai išsiskiria iš kitų ančių rūšių, puošniu, spalvingu plunksnų apdaru. Lizdams vietą pasirenka su tinkama priedanga – urvuose, plyšiuose, po išvirtusiais medžiais ar kitose saugiose, uždarose vietose.
Laimingai pasibaigusi urvinės anties ir jos mažylių istorija Juodkrantėje galėtų būti pamoka žmogui. Būtina suvokti, kad gamta mūsų visų namai, o neatsargus ar neatsakingas žmogaus elgesys gali tapti tragedija gyvenantiems šalia mūsų.
