Sekmadienio sakmė. Bylys

Augo bylys* už kluono. Atlėkė žvirbliukas, sako:
– Byly byly, pasupk mane.
– Nesupsiu.
– Aš, – sako, – aisiu par ožkų – tau ožką apgrauž.
– Ožka ožka, aik bylį graužt – bylys manį nesupa.
– Neisiu, – sako.
– Aš, – sako, – aisiu par vilkų – tave vilkas suės.
– Vilke vilke, aik ožką ėst – ožka neina bylio graužt, o bylys manį nesupa.
– Neisiu.
– Aš, – sako, – aisiu par ugnį – tau ugne sudegins.
–Ugne ugne, aik vilko degt – vilkas neina ožką ėst, ožka neina bylio grauž, o bylys manį nesupa.
– Neisiu.
– Aš,- sako, – aisiu par upį – tau upė užlies.
– Upė upė, aik ugnį liet – ugnis neina vilko degt, vilkas neina ožką ėst, ožka neina bylio graužt, o bylys manį nesupa.
– Neisiu.
– Aš, – sako, – aisiu par veršį – tau veršis išgers.
– Verši verši, aik upį gert!

Veršis upį geria, tada upė ugnį laja, ugnis vilkų degina, vilkas ožką ėda, ožka bylį graužia, bylys supasi.

Žvirbliukas:
– Učia čia, ulia lia!

_______________________
*Bylys – bile koks augalas aukštu stiebu.

Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Karolina Sisienė, 59 m., užrašė N.Vėlius. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.

***

Dažnai geidžiame, kad viskas vyktų lengvai be ypatingų pastangų. Kažkas turi pasirūpinti, kad mums būtų gerai, o jei ne – keiksnodami kraunamės lagaminus – čia mūsų nemyli, išvažiuojame…  Šiuolaikiniai gyvenimo patogumai perša lengvą buvimą, lengvą turėjimą. Užsimanei – ir še tau.

Bet sakmė primena, kad Pasaulis suvertas iš priežastinių ryšių gijų, ir norint turėti ko geidžia širdis, reikia begalinės kantrybės ir valios pastangų. Turime ne tik išsijudinti patys, bet ir išjudinti aplinkinius. Ir tik kaip reikiant paplušėję, kad tuos ryšius įtemptumėme, sukelsime vyksmą leidžiantį tikėtis, kad ateis akimirka, kuomet pajusime tobulą Darnos džiugesį.

Kad prabiltų Darna reikia derėtis, derinti, daryti ir darbuotis dar ir dar… Ir tik  tuomet užderės Darna, o tada derės ir daina:
– Učia čia, ulia lia!