Z.Vaišvila. Laiku ar ne laiku? (video) (19)

Zigmas Vaišvilą | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Vaišvilą | Alkas.lt nuotr.

Skelbiame Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos pranešimą perskaitytą 2013 sausio 15 d. spaudos konferencijoje  „Laiku ar ne laiku?“ Seime.

Sausio 13 d. Seime Kovo 11-osios tribūnoje, kalbėdamas apie valstybės perversmo 1990–1991 m. organizavimą ir vykdymą, Sausio 13-osios bylą, paaiškinau ir šios bylos medžiaga pagrindžiau TSRS ir kolaborantų 1990-1991 m. organizuotą ir vykdytą valstybės perversmą, pateikiau iš šios bylos įrodymus, kad TSKP CK Vilniaus aukštoji partinė mokykloje buvo šios veiklos Lietuvoje jungtinis štabas.

Pati Prezidentė D. Grybauskaitė savo sausio 13 d. kalboje teigė, kad „laisvę turime ginti kiekvienas ir kasdien“. Jei Prezidentės kalba buvo nuoširdi, tai klausimas „Laiku ar ne laiku?“ turėtų savaime atpulti. Tad pakalbėkime apie tai, kaip Lietuvos laisvė turi būti ginama šiandien ir kas ją dabar gina, o kas savo neveiklumu ar sąmoningu veikimu siekia mūsų laisvę suvaržyti.

Dalis žiniasklaidos teisingai atkreipė dėmesį į iki šiol Prezidentės nepaaiškintą jos veiklą Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Kitai jos daliai parūpo ne šis Prezidentės kvietimas, o tik 1990 m. liepą D. Grybauskaitei ir kitiems šiame jungtiniamе perversmo štabe TSKP CK lėšomis sumokėtos premijos, ką patvirtino ir LGGRTC direktorė T.B. Burauskaitė. Jei šiai žiniasklaidos daliai tik tiek terūpi, tai gal ją tenkina Rusijos siūlymas palikti šių įvykių Lietuvoje ir Latvijoje tyrimą bendrai Rusijos, Lietuvos ir Latvijos istorikų komisijai?

Kur ir kada apie tai kalbėti, jei ne Laisvės tribūnoje ir ne tada, kai Tiesos laukia visa Lietuva ir Kovo 11-osios salėje susirinkę žuvusiųjų artimieji, Laisvės gynėjai? Ar šia proga reikia tik girtis tariamais pasiekimais ir slėpti nuo Tautos net Sausio 13-osios bylos medžiagą, ar pasakyti skausmingą tiesą? Ar geriau gyventi kiekvieną dieną melu?

Iškart po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių padėti ištirti juos mums pasisiūlė TSRS karininkų organizacija „Ščit“. Dvejojome, ar pasitikėti jais, tačiau sutikome. Rezultatai – stulbinantys. Nustatyti užsakovai ir vykdytojai, M. Burokevičiaus lankymasis Maskvoje sausio 8 d., V. Sakalausko skrydis sausio 12-ąją į Vilnių Laikinosios Vyriausybės formavimui, kariuomenės dalys, pavardės ir kt. 2011-01-13 d. Seime pristatyta šios grupės karininko iš Pskovo divizijos Michailo Pustobajevo knyga „Agresijos kaina“. Autorius atsisakė didžiulių pinigų ir nepardavė Lietuvos priešams Sausio 13-osios Tiesos – knygos autorinių teisių. Jis ją nemokamai atidavė Lietuvos Seimui – mūsų Tautos atstovybei. Majoras M. Pustobajevas atsipirko išmetimu iš tarybinės armijos už „garbingo tarybinio karininko vardo diskreditavimą“. Identiška formuluote už sutrukdymą įvykdyti šio perversmininkų štabo 1990-04-20 d. užduotį TSRS vidaus kariuomenės k/d 5458 užgrobti Lietuvos leidybos įmonę “Spauda” TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu atsargos karininko laipsnis buvo atimtas ir iš Zigmo Vaišvilos.

Michailas apsisprendė ir darė tai, nes turi sąžinę, kuria neprekiavo. Už tai vos nesumokėjo savo galva. Tik tam, kad apginti demokratiją ir padėti Lietuvai išsiaiškinti šią Tiesą. Jis tai darė ir tiriant pučą Maskvoje. Be kažkokio Europos Komisijos finansavimo tarkim projektui „Už demokratijos plėtrą Lietuvoje ir Rusijoje“. Šią knygą pristačius Seime, prašydamas Michailo pasirašyti jo knygoje, aš šio Žmogaus atsiprašiau, nes kaip tuometinis Ministro Pirmininko pavaduotojas neiškart pasitikėjau jo ir jo kolegų ketinimų nuoširdumu. Bet po to, kai Lietuva šių metų Sausio 13-osios minėjimo dieną temato klausimą, kad nevalia tokią dieną apie tai kalbėti Seime, man, lietuviui, gėda pažiūrėti Michailui į akis.

Iškart po 1991-01-08 d. Aukščiausiosios Tarybos nepavykusio šturmo iš Kaune Linksmakalnyje įsikūrusio pasiklausymo centro, vadinto Vakarinė TSRS pasiklausymo ausis, karininkas ukrainietis tiesiai į palamentą man atvežė įrašytų mūsų telefoninių pokalbių, identifikuotų pagal mūsų balsus, įrašus, mokė, kaip to išvengti ar apsunkinti jų darbą. Neprašė nieko. Ir man labai galia, kad šiandien negaliu jam tiesiogiai padėkoti, nes pavardės, atsiprašęs dėl to, nepasisakė.

Klausiu brolius lietuvius – už kiek ir kieno grašius esate pasiryžę šią Tiesą slėpti nuo savęs, savo Tėvo, Motinos? Ar bent suvokiate, kad padedate ne tik kolaborantams, bet ir naujam masiniam antpuoliui prieš Sausio 13-osios Tiesą, kuriuo Rusija pasaulio akyse siekia išsityčioti iš Lietuvos. Norite padėti tiems, kurie siekia išgelbėti Alfa-grupės vadą M. Golovatovą ir kitus nusikaltėlius, leisti Lietuvoje ramiai sau vaikščioti kitiems kolaborantams tik dėl to, kad jie tiesiogiai prie TV bokšto nešaudė ir žmonių patys nežalojo?

Ar bent ryt, Sausio 13-osios aukų laidotuvių dieną, galite kalbėti ir rašyti apie agresijos pasekmes ir aukų prasmę, bet ne apie tai, kad Laisvės tribūnoje negražu ir ne vieta kalbėti apie žiaurią Tiesą, kokia ji bebūtų? Ačiū.

Pateiksiu dar vieną akivaizdžią priežastį, kad savo žodį Kovo 11-osios tribūnoje tariau pačiu laiku ir tinkamoje vietoje. Keletą metų Lietuva toleravo ir leido A. Paleckiui bei jo bendrininkams ne tik tyčiotis iš Lietuvos, žuvusiųjų, jų artimųjų ir Laisvės gynėjų. Nekreipkime dėmesio? Ar nepastebėjote, kiek toli mes pažengėme moralinio nuosmukio keliu ir kokią kainą dėl to jau sumokėjome? Tikrindami mūsų „tolerancijos“ ribas, mus jau įpratino nekreipti dėmesio į tokias „smulkmenas“, kad esame ramūs ir dėl Austrijoje sulaikyto M. Golovatovo paleidimo ir dėl neįvykdytų Austrijos įsipareigojimų. Gebelsas sakė, kad, berods, tūkstantį kartų pasakytas melas vis tiek taps tiesa.

Gelbstint A. Paleckį, VSD prokuratūrai pateikė pažymą, jog nedisponuoja įnformacija apie A. Paleckio ir šios partijos veiklą Rusijos naudai prieš Lietuvą. Tačiau tuo pat metu VSD Seimui teikia viešą savo 2011 m. veiklos ataskaitą, kurioje socialistinio liaudies fronto veiklą vadina pavojinga mūsų valstybei, iliustruoja nuotraukomis. Palengvinome VSD darbą prieš dvejus metus atėmę ir niekam nepriskyrę baudžiamojo persekiojimo dėl nusikaltimų prieš valstybę ir žmoniškumą funkcijas. O prokurorai, akivaizdžiai fiziškai vieni patys nesusidorojantys su krūviu, formaliai atsisako tirti šias veikas net po to, kai teismas jiems pasako, kad, mielieji, jūs neturite teisės to netirti! Kokia apvaizda globoja A. Paleckį Lietuvoje, kad net į Rusijos URM oficialius pareiškimus dėl jo ir bendrininkų veikų, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos mūsų URM nereagavo net vadovaujama buvusio Sąjūdžio savaitraščio „Atgimimas“ korespondento A. Ažubalio?

Tai, kad man bus suteikta teisė kalbėti Sausio 13-ąją Seime, galutinai, ir tai dar abejotinai, sužinojau sausio 10 d. vakare. O kalbą dar reikia ir paruošti. Sausio 11 d. vakare elektroniame pašte perskaičiau A. Paleckio Lietuvai pagarsintą žinią, kad sausio 12 d. 12 val. prie mūsų namo A. Paleckis ir socialistinis liaudies frontas ruošia piketą su šūkiu „Visą tiesą apie sausio 13-ąją“ (pridedu fotonuotrauką).

Tuo metu turėjau būti Seime ruošiant Gynėjų renginiui Kreipimąsi dėl A. Paleckio ir bendrininkų antivalstybinės veiklos, baudžiamojo proceso pataisų dėl ikiteisminio tyrimo funkcijų tiriant nusikaltimus prieš valstybę ir žmoniškumą grąžinimą VSD, socialistinio liaudies fronto veiklos atitikimo Lietuvos įstatymams, dalyvauti šiame renginyje. 11.30 val. man skambina ir prisistato “Komsomolskja pravda” apžvalgininkė Galina Sapožnikova dėl interviu. Šis dienraštis organizuoja M. Golovatovo ir A. Paleckio teletiltus, siekiant perrašyti Sausio 13-ios tiesą, kaip tai darė iškart po įvykių aiškiai persistengęs  Nevzorovas. Pirmasis G. Sapožnikovos klausimas viską atskleidė: “A. Paleckis po pusvalandžio prie jūsų namų organizuoja piketą – gal jums reikalinga pagalba?“ Padėkojau ir atsisakiau: „Kaip nors susitvarkys su jais ir mano žmona“. Su ja išvakarėse buvome dviese pasitarę. G. Sapožnikovai pasiūliau vakare atvykti į Seimą, pabendrauti su susirinkusiais žmonėmis.

Ar kas nors manote, kad tai atsitiktinis sutapimas? Seime G. Sapožnikova neatlyžo, kol nesutikau jai duoti interviu. Tačiau labai ją sunervinau, nes ji akivaizdžiai tikėjosi kitokių atsakymų. Ne tik dėl to, kad bendra Lietuvos ir TSRS prokuratūros apžiūra iškart po įvykių patvirtino, jog nei nuo stogų, nei iš miškelio nebuvo šaudyta, kad TSRS kariškiai patys prisipažino, jog šaudė jie. Ir visiškai viešnia susinervino, kai pasakiau, kad ji prastai vertina KGB profesionalumą surasti bei panaudoti „Mosino“ ir kitus įvairiausius ginklus, kulkas. Pradėjus ruošti planą prieš 14 mėnesių, jiems tai buvo labai paprasta. Paklausiau viešnios, kodėl tikras profesionalas M. Golovatovas, jei jis teisus, bijo prokuratūros apklausos net Maskvoje? Pasirodo, kad viešnia nežinojo, kad ši grupė šturmavo Afganistano Prezidento rūmus. O po mano pasiūlymo į kitą „Komsomolskaja pravda“ teletiltą su M. Golovatovu kviesti ne A. Paleckį, o mane, sutrikusi interviu ji baigė.

Mano žmona Regina, susitiko su protestuotojų dešimtuku, atvykus dviem, mūsų nekviestiems, policijos ekipažams ir vienam automobiliui „civiliokui“ (ilgai dar neišvykusiam po piketo). Spektaklį dvejomis kameromis filmavo civiliai apsirengę ir neprisistatę vyrai. Regina Algirdo paklausė, ar jis supranta, kad be įrodymų teigdamas, jog savus šaudė savi, jis įžeidė ir apšmeižė visus, tą naktį prie TV bokšto ir kitose vietose gynusius valstybę. Ypač tuos, kurie jau nebegali jam atsakyti – Reginos jau mirusį tėvą, patriotą kaip reta, po paros budėjimo greitosios pagalbos vairuotoju viską metusį ir atvykusį su Reginos mama į Vilnių budėti tą naktį prie parlamento; Zigmo mamą, pagal tvarkaraštį Sajūdžio autobusu atvažiavusią prie parlamento būti tą pačią naktį (mano mama apie tai man metų metus net nesakė – tai buvo savaime aišku) ir visus visus kitus, nekalbant jau apie žuvusius. Reginai paklausus, ko jie susirinko čia, Algirdas paaiškino, kad nori žinoti visą tiesą apie visus Sausio 13-osios įvykius. Regina paklausė, kodėl Algirdas nepaklausė to savo tėvo Justo Vinco, Sausio 13-osios naktį buvusio kaip ir Zigmas Aukščiausioje Taryboje. Algirdas pažadėjo kreipimąsi į Zigmą nuvežti į Seimą, tačiau iki šiol Zigmas jo negavo. A. Paleckio bendražygė, pagyvenusi moteris, grįžo ir rusiškai tarė Reginai: „Bet jūs šaunuolė! Teisingai jam pasakėte!”

Aš Algirdo noriu paklausti, ką jis – išsilavinęs studentas – veikė Sausio 13-osios naktį, gyvendamas šalia RTV? Ar tikrai mokėsi graikų kalbos? Gal stovint su kitais Konarskio gatvėje, Algirdai būtum daugiau išsiaiškinęs, nei metų metus studijuodamas romanus.

Neretai susiduriu su paprastais rusais, kurie daug nuoširdesni ir tikresni žmonės, labiau atviri, lyginant su lietuviais, apie Sausio 13-ąją galinčiais elegantiškai paklausti: „Ar laiku ir ar vietoje?“. Iš anksto jau žinančiais, kokio atsakymo jiems reikia, ir svarbiausia, kad greitai, greitai. Svarbu nemąstyti nei pačiam, nei kitam, nei skaitytojui ar žiūrovui. Negavus greito greituko ir pažadėjus atvykti į šią konferenciją, galima ir viešai pameluoti, kad atsisakiau tai komentuoti. Manau, skaitėte mano kalbą. Tad kokią moralinę teisę turite aiškinti skaitytojams iškreiptą jos detalę, nepateikę skaitytojui pačios kalbos? Uždekite ryt namuose žvakutę ir pamastykite apie tai.

Žiūrėkite spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašą:

Iki sausio 21 d. dar galima pasirašyti Laisvės gynėjų kreipimąsi į Seimą, prokuratūrą ir teisingumo ministeriją dėl baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo grąžinti Lietuvai baudžiamojo persekiojimo funkciją, pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio šmeižto, įžeidimo, mirusiųjų paniekinimo ir atviro veikimo prieš mūsų valstybę, šios partijos veiklos atitikimo įstatymams patikrinimo. Pasirašymas:  http://peticijos.lt/visos/71051

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *