Sovijus | ldkistorija.lt pieš.
Recenzija Artūro Dubonio straipsniui „Ar Sovijaus mitas – senovės lietuvių religijos ištakos?“ (www.ldkistorija.lt)
Tai, kas parašyta Artūro Dubonio straipsnyje „Ar Sovijaus mitas – senovės lietuvių religijos ištakos?“, yra paprasčiausiai netiesa. Jei Dubonis atidžiau įsiskaitytų į Iljos Lemeškino neseniai atliktą fundamentalų tekstologinį 4 išlikusių šio Malalos kronikos tekstų nuorašų tyrimą, kurį nurodo prie literatūros (jame pateikiami ir naujas pažodinis bei literatūrinis Sovijaus mito vertimai), jis pamatytų, kad Lemeškinas netgi daro prielaidą šio sen. rusų kalba parašyto teksto autorių buvus lietuvį… Be to, kai kurie tekste pateikiami mitiniai duomenys patikimai patvirtinami kitų nepriklausomų šaltinių. Netiesa ir griežtas Dubonio teiginys, esą patį Sovijaus vardą, „tikrinį daiktavardį, taip pat sukūrė rusų knygius, iš Amartolo kronikosklaidingai perrašęs ar savaip supratęs bendrinį, reiškiantį nelabąjį, velnią biesą“. Šis teiginys remiasi tik Iljos Lemeškino prielaida, beje, labai atsargia. O toji prielaida kyla iš frazės Sovij be čelovek „Sovijus buvo žmogus“ pirmųjų dviejų žodžių sukeitimo vietomis, gaunant frazę be Sovij čelovek, kuri, sujungus pirmuosius žožius į vieną, pavirsta besovij čelovek „bieso (velniškas) žmogus“. Daugiau apie tai ir apie tokios argumentacijos svirumą žr. ČIA.
O jei taip, tai klausimas visai kitas: kodėl profesionalus istorikas, beje, parašęs labai įdomią (nors ir kiek suveltą) knygą apie leičių institutą senojoje Lietuvoje, įsitveria tokios labai svirios, esmiškai lengvabūdiškos prielaidos kaip galutinės tiesos ir dargi pateikia ją apibendrintą suvis kategorišku jau savo paties sakiniu. Tikrasis klausimas čia yra ne apie Sovijų, o apie Dubonį: kodėl istorikas taip nori, kad Sovijaus mitas būtų fikcija? Galėčiau dėl to pasamprotauti apie perdėm liguistą konjunktūrą, pastaraisiais metais įsigalėjusią tarp mūsų istorikų, apie visišką nesiskaitymą su pastarųjų poros amžių pasaulinės kultūrinės antropologijos bei religijotyros tyrimais (ar jų neišmanymą) ir t.t., bet tuo užsiimti tiesiog nuobodu ir, regis, beprasmiška.
Pasakysiu tik, kad rimtas tyrinėtojas nebegali tikėti ir remtis šiuolaikiniais lietuvių istorikais, nes jie nebėra nešališki ir atviri tiesai, o tai reiškia – jie nebėra profesionalūs. Dažnu atveju tai tiesiog dvasios vargšai, apsėsti nevisavertiškumo ir mėginantys kompensuoti jį tautiniu mazochizmu, visur kur ieškodami savo tautos menkumo įrodymų ir stengdamiesi žūtbūt „sugriauti“ bet kokius jos dvasinės kultūros „mitus“. Tačiau tikrojo menkumo reikia ieškoti ne Lietuvos istorijoje, o daug arčiau – veidrodyje. Jei tik ten po tokio susinaikinimo dar kažkas gali matytis.
Su gilia atjauta ir apmaudu
Dainius Razauskas
Kituose šaltiniuose tie patys dievų vardai, lietuvių pasakose žinoma seka apie nakvynes kambariuose ir prastą miegą, tokių sakmių veikėjai paprastai turi vardus; ir dar, žinokit, istoriniuose šaltiniuose ne taip retai pasitaiko faktų.
O kaip susišviečia aptariamam filadelfijui: “Manoma, kad Chronografo Sovijaus mitas – verstinis kūrinys, giminingas arabų legendoms ir kilęs Rytuose.”
Siūlau aptarti dar vieną mokslinę hipotezę: “Manoma, kad arabų legendos – verstiniai kūriniai, giminingi Sovijaus mitui ir kilę vakaruose.”
🙂
o vardas Sovijus ar negalėtų būti kildinamas nuo “susivokęs” (t.y. “nušvitęs”)? tai derėtų su Vydūno išplėtota “Sau Žmogus” sąvoka. aišku laikotarpiai ne tie, etimologija ne ta, autorių nė lygint neišeina, bet pasaulėvoka labai panaši.
Perskaičiau kitą Artūro Dubonio straipsnį. Labai įdomus ir gaivus:
.
Kažkiek nuramino (-:
Nesuprantu, kodėl neišlieka komentare e-adresas, mėginau nurodyti po dvitaškio… Dar kartą pamėginsiu:
; http://viduramziu.istorija.net/socium/dubonis2002.htm.
Kokia nyki paskutinė pastraipa 🙁
Vadinasi rimti tyrinėtojai yra tik tokie, kurių nuomonė sutampa su Razausko, ir kurie užmerks akis prieš istoriniuf faktus, jei jie pasirodys ne tokie didingi Lietuvos atžvilgiu.
Pefrazuojant posakį: nesvarbu, ar 9% ar 90% priimtina — tiesa nėra demokratija.
Aišku, visa čia paminėta „tyrimų“ „metodologija“, tai jau atskiras klausimas 😉
Teisingos pastabos. Apskritai “ldkistorija.lt” atrodo kaip kažkoks nesusipratimas. Pirmiausiai struktūra – visi straipsniai kiekvieną kartą permaišomi, jeigu norėtum rasti kurį nors konkretų, tai praktiškai neįmanoma (arba žmogus turi būti naršymo profesionalas.
Kita problema – pusės straipsnių pabaigos “nukąstos”. Čia jau tikrai programuotojas gėda.
Na, o dėl turinio, tai turinys toks, kokio buvo galima tikėtis. Yra neblogų straipsnių, bet didžioji dalis yra maždaug “Nėra katės – nėra civilizacijos” lygio – norėta pasakyti kažką provokuojančio, bet rezultatas apgailėtinas. Be to, privelta aibė faktologinių klaidų. Žodžiu, svetainė – nei penki, nei devyni. Bulvarinis skaitalas ir tiek.
Pritariu. Panašų komentarą norėjau rašyti. Jei svetainės sumanytojai turi savigarbos ir pagarbos skaitytojams, jiems derėtų pertvarkyti svetainę taip, kad ji būtų patogi lankytojams. Betgi lieka sąlyga – jei.
Užkariautojai visada istoriją rašo iš savo taško: ką suranda gero, jiems priimtino, pasisavina, net įžymius asmenis priskiria sau (Jogaila, Kopernikas, A.Mickevičius, Č.Milošas ir kt.) visa kita naikina, tik tokiu būdu jie galėjo įdiegti atneštą kultūrą, o vėliau asimiliuoti TAUTAS, GENTIS. Apie 1262 m. chronografą skaitykite:
http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6950-algimantas-bucys-kaip-vadinsime-1262-metu-chronografa-lietuvisku-ar-judejisku-zydisku?catid=718%3A2012-m-nr-05-06-geguze-birzelis
Algimantas Bučys yra tuo nuostabus, kad remdamasis archyvais ir vienuolių hagiografijomis, lietuvių literatūros pradžią nukėlė į Mindaugo laikus, nes iki jo, ji buvo laikoma nuo Gedimino laiškų. Mieli lietuviai, švieskitės ir mažiau pjaukitės – visiems bus tik geriau. Ugdykite savigarbą-būkite airiais, jų rašytojų Džoiso, Šou ir kt. niekas pasaulyje nelaiko anglų rašytojais, nors ir kūrė anglų kalba. Jie yra airių rašytojai.
Manau, kad tokie jovalai žiniasklaidoje su mokslo žiniomis, ypač – socialinių, yra daromi tyčia. Siekiant: 1) didesnės lankytojų, skaitytojų auditorijos, nuo kurios, akivaizdu, priklauso verslo pajamos; 2) įstumti tradicinį žinojimą į durniaus vietą, nes tradicinių vertybių, nuoseklų žinojimą turintį žmogų globalizuoti neįmanoma. Taigi, pirmiausiai yra būtina žinių pasaulyje sukelti chaosus. Juolab, kad taip: jovalų kėlimu – vienu šūviu šaunami du zuikiai.
Beje, dėsninga, kad pasaulio istorijoje būna periodai, kai griovimo darbais, tokia politika galima daugiau uždirbti.
Būtent, mes ir gyvename tokiu periodu.
Tad griaukim, griaukim – kol dar yra ką, kol dar yra tam paklausa. Kuo šventesnį dalyką griauname, tuo daugiau už tai gauname…
Gal, ir Dubonis pasuko tokio uždarbiavimo keliu.
Mito pristatymas visuomenei būtų buvęs etiškesnis, jei nuomonė, jog sakmė apie Sovijų – originalus žodinis lietuvių (baltų) mitas, vienas seniausių baltų mitologijos ir religijos šaltinių, būtų pateikta pagrindiniame tekste. O hipotezė, kad jis galėtų būti pritaikyta arabų legenda, būtų pateikta kaip įdomybė.
Dabar išėjo tikrai negražiai, kai įdomybių skyrelyje pateikiami nuo XIX a. vidurio Sovijaus mito tikrumą tvirtinę solidūs moksliniai tyrimai.
Tinkamai sudėliojus tekstą, tikrai buvo galima išvengti mitologų įdirbio nuvertinimo ir viešo nusiskundimo.
Visa problema gali būti tame, kad Dubonis yra iš tradicinių istorikų, kurie istorijos ieško tik kitų tautų palikime, tuo pačiu neįvertindami baltiškosios kultūros pirmumo prieš visus kitus.
Na kas cia toks rase jokiu argumentu nieko tik koikakze svaiciojimai:)O reiktu prisiminti ko vertas vienas zmogus kuris ieskojo trojos, o kiti laike ta miesta mitiniu. Zmogu minde maise su purvais ir juokesi. Kol pagaliau jis slapta atliko kasinejimus ir valio miestas tikrai yra!!! O cia tik laiko klausimas kada viskas paaiskes, na nesakau kad ten viskas tiesa, bet tai yra geriau nei nieko tik tyciojimasis is 7 metu darbo.Kaip teigia autorius paistalu?!
apie kryptį į kurią tautiniai (etno) ‘mokslininkai’ (pagaliau) turėtų kreipti dėmesį – https://www.youtube.com/watch?v=eHg4y7gAHKI
Kas čia yra įsigilinęs – ar vardas Sovijus nėra nuo rusiško (slaviško) žodžio Sova (сова) – pelėda, kaip išminties simbolio?
Kadangi rašė senąja slavų kalba, tai ir pavadinimą tokios kilmės, suprantamos ta kalba skaitantiems, ir užrašė?
Baltai gyveno taip, kaip galvojo, todėl jų galvojimas buvo ūkiškesnis, tikroviškesnis. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sovijaus vardu ne tik žmogus, bet ir tos pačios šaknies žodžiu Sovika vadinosi baltų bei ugrofinų tautos.
Manau, kad sakinys Sovij be čelovek verstinas “Sovijus (ar)ba žmogus”. Taigi Sovijus reiškia žmogus. Prūsiškai žmogus yra “smoy”. Keitimas v/m jokia fonetinė kalbos mokslo problema. Taigi yra galimas ir Sovijus/Somijus, o pagal analogiją ir Sovika/Somika. Čia o<uo kaip ir žodyje žmogus<žmuo. Taip prieiname, kad Sovijus<Somijus< Suomijus, Sovika<Somika<Suomika arba prie ugrofinų vardo, kuriuo ir šiandien vadiname Suomiją.
Be to, čia jungtinas ir lotyniškas Somogytia kaip Žemaitijos vardas, kuris lietuviškai skambėtų Žmogytija. Taip pat yra akivaizdus ryšys su dzūkų žodžiu somytis "ramintis", taigi ir su Romuva. Juolab, kad Sovijus ir ieško pomirtinės ramybės.
Ši žodžių semantika byloja, kad Sovijaus mito baltiškumas ne fikcija, o akivaizdus faktas.
Labai gerai ir vertingas paaiškinimas. Bet Sovijus perprantamas daug papraščiau šis žodis skaidomas С + о + виы, kur -S- yra pirmas luomas, -o- antras luoma, o vii yra astrologinis zodiakas. lyvis
Toks skaidymas man atrodo mechaninis, dirbtinas. Be to, kaip tokiu atveju išreikštas etniškumas, kuris yra pirmesnis ir šventesnis požymis už luomus, ir apskritai kokia tokio konstravimo prasmė.
Šitame įvardijime Sovijus yra virsmo veiksmas ir tik taip perpratant skaidant galima suprasti Sovijaus mitą. Tekste toliau ir yra nuosekliai tai pasakojama. lyvis
Taip, tai yra virsmas – konkrečiai laidojimo apeigų, mirusįjį sudeginant, įvedimas tarp baltų ir ugrofinų. Tačiau akivaidu, kad tuo metu žmonės kalbėjo ne raidėmis, o žodžiais. Jeigu laikytume, kad tai yra pimosios žodžių raidės, tai tada kokie yra patys tie žodžiai, ką jie reiškę ir kokios kalbos buvo.
Pagal tave ugro-finai ir baltai tai bendra šeimai ir kad visokie indoeuropiečiai vėlesnis mokslininkų išmįslas.
Taipogi nesuprantamas tavo etniškumas iškelta aukščiau visko. Gal vistik tą žodį reikėtų vartoti lietuviškai tada būtų lengviau suprasti ką norėjai pasakyti. Mokslininkai suka galvas niekaip negali atsakyti iš kur lietuviai atkeliavo i šias žemes. Reiškia vietiniai papročiai nevisada yra esminis dalykas.
Čia ne kalbėjimas raidėmis, o žodžio Sovijus prasmės aiškinimas per luominius dėsnius, o ne įvairiausi lietuvinimai Šovijus ir t t kurie taip ir nieko nepasako. lyvis
Kažkokios aistros, toliau nėra prasmės…
Saulės vilna:
“Ši žodžių semantika byloja, kad Sovijaus mito baltiškumas ne fikcija, o akivaizdus faktas.” – SEMANTIKA, MITO, FIKCIJA, FAKTAS 🙁
“Baltai gyveno…, vadinosi baltų bei ugrofinų tautos…” – miglotai suvoki to meto visuomenę. Žmonės ne žolė, ir jie savęs ‘nesivadino’ tautomis – čia tavo ‘mokslo’ išradimas 🙂
Žodis tauta yra dar indoeuropiečių bendrystės laikotarpio. Jį turi lietuviai, latviai, turėjo ir prūsai. Tai kur čia tos miglos. Jeigu žodis yra senas, tai yra senas ir juo įvardijamas objektas. Taigi baltai tautomis vadinosi seniai. Kitas dalykas, kad kito žodžio tauta turinys. Kitaip galvoti neišeina.
Žodis “vadinosi” yra pavartotas “turėjo vardą” prasme. Manau, kad tokia jo prasmė yra galima.
“Manau, kad tokia jo prasmė yra galima.” – čia panašu į tiesą.
Vadinosi = turėjo vardą (= buvo vadinami?)
Jau kyla klausimai, o kas juos taip vadino ir iš kur tai yra žinoma, ar patys save taip vadino..?
Gal nebjaurok lietuvių kalbos svetimžodžiais.., prašau.
Aišku, kad žodžiu “žmogus” save vadino baltai, nes tai lietuviškas žodis, o kad Žmogumi (Sovika) buvo vadinami baltai ir ugrofinai rašoma Sovijaus mite. Taigi galima daryti prielaidą, kad tie, kurie laidojosi susidegindami, baltų buvo vadinami žmonėmis, kad tai bendrumas, vienodumas gali būti radęsis pagal tas pačias mirusiojo sudeginimo apeigas.
Dėl svetimžodžių tai tyliu…
Saulės vilna:
“…save vadino baltai…”,
“Kitas dalykas, kad kito žodžio tauta turinys.”
“Žodis tauta yra dar indoeuropiečių bendrystės laikotarpio. Jį turi lietuviai, latviai, turėjo ir prūsai. Tai kur čia tos miglos.”
Nežinau ko verti išvedžiojimai apie ‘Soviką’, jei suveliamas protėvių visuomenės suvokimas, jei šie išvedžiojimai neįmanomi be svetimžodžių pagalbos. Labai patogu vartoti sąvokas ‘baltai’, ‘ugrofinai’, ‘dzūkai’ – augo kaip žolė.
Rašyk, kaip supranti, Sovijaus laikų visuomenės sandarą. Rašyk visuomenės kitimo priežastis iki šių laikų. Rašyk trumpai. Man tavo minčių nereikia. Visuomenės suvokimas reikalingas, jei norime išsaugoti mūsų tautą. Jei neišsaugosime tautos, tai ir tie išvedžiojimai neturi prasmės.
Kažkokios aistros, tad nėra prasmės…
Labi pritariu minčiai apie šiuolaikinius istorikus ir besikapstančius istorijoje, pvz. Savukynas visaip menkina Lietuvos įvaizdį, jo laidoje pateikiama nemažai, švelniai tariant, juodinančių interpretacijų, o greičiau, sąmoningo klastojimo. šie žodžiai per garsūs tiems niekingiems komentarams apibūdinti, ir aš būsiu žiauresnė, tokį elgesį priskirdama vien priklausymu tiems, kurie nenorėjo Lietuvos nepriklausomybės, faktiškai jos priešams.
Citata: “rimtas tyrinėtojas nebegali tikėti ir remtis šiuolaikiniais lietuvių istorikais, nes jie nebėra nešališki ir atviri tiesai, o tai reiškia – jie nebėra profesionalūs”.
Gal nereikėtų to perkelti ant visų, kada kas tai iš jų nuklysta į dirvonus?
Tuo labiau,kad A.Dubonio versija, būk Lietuvos pavadinimas kilo nuo leičių, yra niekuo neparemtas išmįslas:
1. žodis leitis yra latvizmas;
2. senovės karių tikras pavadinimas buvo liečiai (lietus –> lietis –> lieta –> Lietuva);
3. Lietuvos pavadinimas yra kilęs nuo žodžio lietus (tai patvirtino, pvz. J. Jablonskis);
4. karinės palydos kario pavadinimas, panašus į lietį, yra žinomas jau senų senovėje ir kitose indoeuropiečių kalbose (pvz. vokiečių žemaičių leide, leite žr. S. Karaliūną http://www.moscovia1.narod.ru/mokslas/2007_1_Karaliunas_LietuvosVardas.htm ), dėl ko mūsų kalba, kaip pirminės palikuonė, negalėjo paveldėti žodžio iš vėliau atsiradusių, o atsitiko, greičiausiai, atvirkščiai – anie iš mūsų kalbos perėmė tą žodį (ten pat – senovės fryzų LId, senovės švedų LIth ir t.t.).