Iškarpa iš parodos plakato
70 metų jubiliejų kitą savaitę minėsianti tapytoja Gražina Vitartaitė „Arkos“ galerijoje atidarė jos darbų paroda, kuriuose menininkė įprasmina sustojusį laiką.
„Sustojęs laikas, tai poetiškas požiūris į tikrovę, praeitį ir dabartį, leidžiantis žiūrovui patirti tapybinių bei muzikinių dermių vienybę ir jos improvizaciją. Manau, kad tokia raiška turi prasmę – veda į savęs pažinimą, kai paveikslo vidinis pasaulis patraukia žiūrovą, tarsi priverčia stabtelėti apmąstymams prieš visagalį laiką.
Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija. Pirmiausia tai jausmas, kuris atrandamas akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi. Mėgstu natiurmortą, peizažą, kuriems impulsą suteikia būtent gamta. Ji traukia paslaptimi ir grožiu – tiek detalėmis, tiek visuma ir harmonija.
Kūrybiniame procese atsiranda daug improvizacijos, ir daug kas paliekama žiūrovui. Bet koks neišgyventas, netikras jausmas – aiškiai matomas, ir čia negali būti melo. Žiūrovas-teisėjas“, – kalba parodos autorė.
„Gražina Vitartaitė išsiskiria iš kitų mūsų tapytojų pirmiausia tuo, kad jai gamta yra svarbiausias įkvėpimo šaltinis. Ir tai netrukdo dailininkei laisvai improvizuoti, kurti įtaigius moderniškus fantastinius vaizdus, derinti tradiciją su konceptualiu nūdienos mąstymu. Meistriška kelių sluoksnių tapyba, kartais panaudojant ir lesiruotes, subtilus ir turtingas koloritas, jausmų trapumas, nepaprastai jautriai perteikta permaininga pajūrio gamtos bei erdvės nuotaika ir kerintis smėlio baltumas, netrukdo jai išreikšti sukurtose kompozicijose platų visatos pojūtį ir savitą filosofinį pasaulio matymą“, – sako dr. doc. Nijolė Tumėnienė.
„Gražinos Vitartaitės kūryboje abstrahuotų formų muzikalumas subtiliai siejasi su čiurlioniškojo mastymo linija – pasaulis išreiškiamas apibendrintai, kompoziciniai ženklai įgauna metaforinių reikšmių, suskamba romantizmo ir lyrikos harmonija.
Pažymėtina, jog Lietuvos ir pasaulio meno kūrėjai bei tyrėjai kūrybinėje veikloje ir raštuose lyrizmą išskyrė kaip esminį lietuvių tautos meno bruožą, o aukščiausioms lietuvių meno savybėmis laikė santūrumą, kilnumą, taurumą.
Tai šimtmečiais susiklosčiusių estetikos vertybių teigimo menas, padedantis ir kūrėjui, ir jo meno suvokėjui jausmais ir protu išgyventi ir ugdyti pasaulio harmonijos esmę.
Dailininkės kūryba atstovauja lietuviškai tapybos mokyklai, tęsiančiai Ars tradicijas, kuomet absorbuojami modernieji pasaulio kultūros reiškiniai ir išsaugomos savitos lietuviškos jausenos, o nuoseklūs ieškojimai ir pasiekimai suklosto ryškų ir savitą dailininkės tapybos stilių“, – sako Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kazimierėnas.
Gražina Vitartaitė gimė 1942 m. spalio 3 d. Panevėžio rajono Krekenavos miestelyje. 1966 m. ji baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1967 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 1971-1989 m. ji – Vilniaus dailės instituto tapybos katedros vyriausioji dėstytoja, docentė, katedros vedėja. Dailininkė yra surengusi apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji – aktyvi kolektyvinių parodų dalyvė. 1984 metais Gražinai Vitartaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas. Menininkė gyvena Vilniuje.
Paroda atidaryta rugsėjo 26 – spalio 13 dienomis.
Parašykite komentarą