R.Povilaitis. Atsuko nugarą, tačiau… (0)

Prievarta Garliavoje 2012 05 17 d.

Prievarta Garliavoje 2012 05 17 d.

Nuo smurto akto Garliavoje praėjo du mėnesiai. Tiek pats šis faktas, tiek po jo sekę įvykiai leidžia padaryti kai kurias išvadas. Tuo labiau, kad grupės Seimo narių ir visuomenės atstovų inicijuota Visuomeninė komisija atliko svarbų darbą ir, surinkusi pakankamai daug medžiagos, konstatavo, kad gegužės 17 dieną buvo įvykdytas prievartinis pasikėsinimas į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką.

Komisija teigia, kad buvo pažeista net dešimt Konstitucijos straipsnių, kelios Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos ir ne mažiau Lietuvos civilinio kodekso straipsnių. Kieno atžvilgiu ir kokie pažeidimai padaryti, jau skelbta ir nesinori kartoti. Bet gal šią komisijos nuomonę galėjo pakeisti policijos nufilmuota, tikriausiai labai svarbi, vaizdo medžiaga? Galime būti tikri, kad jei ji būtų paranki smurto organizatoriams ir vykdytojams, jau seniai ir daug kartų būtų visiems parodyta. O tai, kad nei komisija, nei Seimo nariai jos nematė, gali reikšti tik viena – tai, ką užfiksavo kamera, visai nėra paranku smurto vykdytojams.

O gal Seimo narių į Visuomeninės komisijos posėdį pakviesti pareigūnai ir valstybės tarnautojai (kviesta penkiolika asmenų) galėjo padaryti jai įtaką ir išvados būtų buvę kitos? Naivu taip manyti, juk nė vienas iš kviestųjų į posėdį neatvyko. Pusė iš jų net nesiteikė paaiškinti, kodėl. Turbūt neturėjo, ką pasakyti savo veiksmų pateisinimui. Tad tenka daryti išvadą, kad visa, kas nėra paranku oficialiajai versijai, yra įslaptinama arba nutylima. Visuomenės nuomonė, net jei ją reiškia Seimo nariai, signatarai ar patyrę teisininkai – visi, neperšantys oficialiosios versijos – visiškai ignoruojama, o žmogaus teisės paverstos pajuokos objektu. Matyt, elitu save laikantiems asmenims jos yra tik „prastuomenės teisės”. Negi verta dėl tokių sau kvaršinti galvą?

Visus pažeidimus komisija įvardijo konkrečiai ir savo išvadas su priedais (liudininkų parodymais, foto medžiaga, vaizdo bei garso įrašais) perdavė įspūdingam adresatų sąrašui – Seimo nariams, Prezidentei, vienaip ar kitaip su smurto aktu Garliavoje susijusiems tarnautojams bei pareigūnams. Kaip į tai reaguota? Išskyrus gana dviprasmišką atsakymą iš prezidentūros – niekaip. Bent kol kas. Nors ne – juk reakcija buvo. Tačiau tokia, tarsi nebūtų nei pažeidimus konstatavusios komisijos, nei pačių pažeidimų, o gal ir Garliavoje visai nieko, brėkštant liūdnos atminties gegužės 17-ajai, nebūtų įvykę. Dauguma Seimo narių, svarsčiusių mergaitės globėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, nepanoro susipažinti nei su komisijos turima medžiaga, nei su išvadomis. Ir, žinoma, priėmė N.Venckienei napalankų sprendimą. Tą patį žingsnį į teisinio nihilizmo ir cinizmo aukštumas žengė Seimo narių dauguma – komisijos išvados ir medžiaga ignoruota, teisėjos imunitetas panaikintas.

Peršasi aiški išvada: mūsų valdžios atstovams šiandien reikia ne objektyvių argumentų ir tiesos, bet tik jų poziciją pateisinančių faktų. Jeigu tokių nėra, o liudijimų apie smurtą paneigti neįmanoma, jie tiesiog ignoruojami. O jei ir tai nepadeda, panaudojamos tradicinės nekorektiško manipuliavimo viešąja nuomone technologijos. Pavyzdžiui, gerai įvaldyta laikysena – „man nesvarbu, ką tu sakai, nes kas tu toks, kad tavęs klausyčiausi???”. Šis metodas pedofilijos istorijoje buvo ir tikriausiai dar bus ypač dažnai naudojamas. Visi „oficialiosios versijos” oponentai geriausiu atveju paverčiami primityvia, nemąstančia „minia”, klijuojant emociškai atgrasias etiketes („patvoriniai”, „nukvakę senoliai”), o blogiausiu – vadinami kriminalinio pasaulio padugnėmis, nestabilios psichikos žmonėmis ar net užsienio agentais.

Pedofilijos istorija atskleidė kaip reta šiurpų atotrūkį tarp valdančiojo elito racionalumo ir moralės. Amoralumo ir cinizmo – nors vežimu vežk. Dar daugiau apsukrumo. Kita vertus, gebėjimo mąstyti ir išminties turbūt nėra daug, nes elitas nesugebėjo įvertinti to, kad oponentai nėra begalviai, o mąstantis žmogus tuo pat metu gali būti ir doras. Regis, elitui tai yra nesuvokiamas stebuklas. Liūdna, bet faktas – politinės kultūros prasme mūsų šalies valdančiųjų sluoksnis nuo sovietinių laikų pasikeitė tik kosmetiškai. Jo mentalitetas dažnai ne tik brežnevinis, bet netgi kruglodurovinis, o požiūris į vaikus, moteris ir paprastus piliečius – feodalinis. Nors ir keista, bet regis, kad „masė” į gerąją pusę pasikeitė labiau, nors ji yra labai nevienalytė. Kita vertus, ar galima daug norėti, jei žmonės tiek metų buvo nuosekliai verčiami nemąstančiais vartotojais. Atbukintas nuo dezinformacijos, savarankiškai analizuoti įvykių ir faktų nepratęs žmogus labai parankus elitui. Pasąmonėje suvokdamas, kad pats yra toks pats „patvorinis”, iš baimės būti išjuoktas jis stengiasi atsiriboti nuo tų, kurie ujami. Tokiais elitas gerai moka naudotis.

Liūdna konstatuoti, kad tiek visa pedofilijos istorija, tiek gegužės 17-osios smurtas ir tai, kas vyko po jo, padarė didžiulę žalą Lietuvos valstybei visomis prasmėmis – tiek kaip Tautos Namams, tiek kaip šiuolaikinei, atvirai, brandžiai pilietinei visuomenei. Demagogija, kad neteisėtas grubios jėgos demonstravimas apgynė valstybės tvarką. Jeigu tai ir buvo naudinga kokiai nors valstybei – tai tik ne mūsiškei. Nekyla abejonė, kad atsakomybę už smurtą, visuomenės supriešinimą ir dar didesnį nusivylimą savo šalimi turi prisiimti valdantysis elitas. Jie atsakingi už žmonių prievartavimą: skatinimą tylėti, meluoti, smurtauti prieš bendrapiliečius ar kentėti šią prievartą. Bet neverta tikėtis, kad elitas pajus bent menkiausią gėdą. Regis, jis pasiekė tokį amoralumo lygį, kur veikia vienintelis – savisaugos – instinktas. (Kai kuriems gal ir dar vienas, esminis). Tokio tipo valdantieji keičia savo elgesį (bet ne sąmonę) tik tada, kai bijo. Iš baimės jie galbūt dar ne kartą pažeis žmogaus teises, bet ta baimė gali ir priversti suvokti, kad ne jie yra mūsų valstybės šeimininkai. Šeimininkai – piliečiai. Tik reikia, kad jie tai pasakytų drąsiai ir aiškiai. Laikas atėjo.

Pabaigai norisi prisiminti poeto žodžius: „atsuko nugarą, tačiau jo tikrą veidą pamačiau”. Pamatėme.

Romualdas Povilaitis yra Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, Visuomeninės komisijos 2012 metų gegužės 17-osios smurto aktui Garliavoje ištirti narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *