Atšilus orams gamtoje galima pastebėti labai retus ir nykstančius roplius – balinius vėžlius. Iš vandens telkinių šie patraukia į sausumą, kur deda kiaušinius. Lietuvos gamtos fondas rūpinasi vėžlių bei jų buveinių apsauga ir atkūrimu ir prašo gyventojų pranešti, jei teko matyti šiuos egzotiškus gyvūnus. Tai leis gamtosaugininkams nustatyti naujų jų radimviečių, efektyviau taikyti apsaugos priemones.
Baliniai vėžliai yra labai reta ir daugelyje ES šalių itin saugoma roplių rūšis. Per Lietuvą praeina šiauriausia šių šarvuočių paplitimo riba, todėl bet koks žymesnis aplinkos sąlygų pokytis gali nulemti jų populiacijų išnykimą. Gyvena vėžliai kūdrose, sekliuose ežeruose, durpingose balose. Nors pavienės jų radimvietės žinomos visoje šalies teritorijoje, gausiausiai šie aptinkami pietų Lietuvoje, Lazdijų rajone. Skaičiuojama, kad mūsų šalyje gyvena iki 400 jų individų.
Pasak gamtosaugininkų, balinius vėžlius lengviausia pastebėti, kada šie deda kiaušinius. Kiaušinius vėžlių patelės pradeda dėti maždaug vienu metu, priklausomai nuo oro sąlygų apie gegužės pr. – birželio pab.
„Saulei leidžiantis patelė išlenda iš kūdros ir eina ieškoti kiaušiniams dėti tinkamos vietos. Su pagurkliu tikrina dirvožemio temperatūrą ir suradusi šiltą vietelę užpakalinėmis kojomis ima rausti duobutę. Kartais patelė, kol sudeda kiaušinius, išrausia ne vieną duobutę. Į tinkamai išraustą duobutę vėžlė sudeda apie 12–16 kiaušinių, tada užkasa ją ir sutvirtina specialiu sekretu. Iš kiaušinių vėžliukai išsirita rugsėjį, bet iki pavasario lieka žiemoti žemėje, tuo tarpu suaugę vėžliai žiemoja kūdrų dumble, maždaug nuo spalio iki balandžio mėnesio,“ – pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė.
Balinių vėžlių populiacijos labai pažeidžiamos, nes yra itin mažos ir atskirtos viena nuo kitos. Pagrindinė šių gyvūnų nykimo priežastis yra tinkamų buveinių trūkumas.
„Vėžliai mūsų šalyje nyksta daugiausia dėl apleistų ir netvarkomų žemių. Kiaušinius jie deda reta augmenija apžėlusiuose, smėlėtuose, saulės įšildytuose šlaituose. Nešienaujamose ir neganomose pievose žolės trukdo saulei įšildyti viršutinį dirvos sluoksnį, o šių šaltakraujų gyvūnų kiaušiniams gyvybiškai svarbu gauti pakankamą saulės energijos kiekį. Be to, šlaitai apauga pušų savaiminiais ūgliais arba būna dirbtinai apželdinami mišku ir dėl saulės stokos taip pat tampa visiškai nebetinkami lizdavietėms. Trūkstant tinkamų šlaitų, vėžliai deda kiaušinius kitose saulės įšildomose vietose, pavyzdžiui, užkasa ant žvyrkelių. Taip pat neretai kiaušinių išėjusias dėti pateles gyventojai parsineša namo, kur dėl pasikeitusių sąlygų pastarosios tiesiog neišgyvena,“ – apie vėžlių nykimo priežastis pasakoja Dalia Bastytė.
Anot jos, Lietuvoje gyvenantiems baliniams vėžliams būdinga tamsi kūno spalva, geltonais taškais nutaškuota galva ir kojos. Neretai susilieję taškai ant priekinių kojų sudaro plačius dryžius. Kūną dengia kaulinis šarvas, kurį sudaro du skydai: karapaksas (viršutinis) ir plastronas (apatinis). Patelių kiautas gali užaugti iki 20 cm, o patinų – iki 18 cm ilgio. Pagal plastroną galima nuspėti vėžlio lytį – patinų apatinis skydas šiek tiek įdubęs, patelių – lygus. Patinus dar galima atpažinti iš rausvos rainelės spalvos, pas pateles ji – gelsva arba rusva.
Jei šią vasarą Jums teko matyti balinį vėžlį, Lietuvos gamtos fondas prašo informuoti apie tai gamtosaugos specialistę Dalią Bastytę mob. telefonu 8 663 65616 ar el. paštu dalia.b@glis.lt . Gamtosaugininkus domina, kada ir kuriuo paros metu, kurioje vietoje (kaimo, seniūnijos pavadinimas), kokioje aplinkoje (pvz.: baloje, ežere, pievoje, sausame šlaite, miške ar galbūt kertantis kelią) pastebėtas gyvūnas, taip pat ar matytas vienas, ar keli gyvūnai, ar tarp jų būta mažų vėžliukų.
Lietuvos gamtos fondo informacija
httpv://youtu.be/gy3T7aiWPQ0
