J.Matuza. Neparašytas laiškas sūnui (10)

efoto.lt, Mildos nuotr.

efoto.lt, Mildos nuotr.

Vis nostalgiškiau stebėti, kaip vienas po kito dingsta orientyrai į tuos laikus, kai buvau jaunas ir gražus. Taip ir norisi sudainuot, kaip tame liūdname vaikystės multike – „kaip gaila, kaip gaila, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis, gražuolis arklys“… Po truputį imu jaustis evoliucijai atitarnavusiu dinozauru. Kai, pvz., prisėdęs savo vaikystės kieme ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėdavau dar kojomis nesiekdamas žemės, išgirstu ne vaikus pro langus garsiai pietauti kviečiančias mamas, o mobiliukų skambučius ir žinučių pypsėjimą mažių kišenėse. Nuobodu. Va mano vaikystės laikais viena močiutė kviesdavo mano draugą namo švilpdama: iš pradžių garsiai per balkoną, su kirčiu ant y, pašaukdavo „Vytuk, Vytuk“, o paskui- taip laibai, gailiai ir tyliai- „Fiu-fiu“. Kartais mes specialiai pasislėpę po balkonu laukdavome to jos „Vytuk, Vytuk, fiu-fiu“. Dabar jau kiekvienas bamblys turi mobilų, o nemobiliuotosios močiutės baigia išnykti.

Kartu su jomis baigia išnykti ir toks šieno kvapas, koks buvo mano dėl totalaus pasiekiamumo trūkumo gerokai laisvesnėje vaikystėje močiutės daržinėje. Niekas netrukdydavo jos skylėtoje pastogėje klausytis laisvo vėjo, o ne į mp3 rėmus uždarytų dainuškų. Praėjusį savaitgalį buvau nuvažiavęs ton vieton, kur kažkada buvo senelių sodyba, kur stovėjo ta daržinė, tvartelis, klėtis, kryžius prie šulinio ir vartelių į močiutės valdas- darželį su bijūnais, svogūnais, braškėmis ir kitais augalėliais. Nebėra ten nieko, tik pieva ir arimas. Bet vis tiek kažką pažįstamo pajutau. Kažkokių beveik prieš pusšimtį metų jaustų jausmų atgarsius. Iš kart prisiminiau vis dar besantį melioracijos griovį, prie kurio močiutė anūkų labai nenorėdavo leisti. Kažkodėl jai ypač nepatiko, kad mes į tą griovį nuo aukšto šlaito sisiodavome. Vis tikino, kad mus už čiurkšlės gali pagauti kažkoks „kanalo velnias“ ir negrįžtamai nusitempti duburin. Tuomet tikėjau viskuo, ką sako suaugę, todėl sisiodavau atsargiai, tik akylai apsižvalgęs, ar nelenda kur iš vandens šlapia gauruota ranka, to tik ir telaukianti, kaip nusitempt mane už sisiuko.

Gerai, kad tai vėliau neperaugo į kokią nors klozetų fobiją. Todėl paskui aš be jokios baimės pjaustydavau senus klozetų dangčius iš presuotų pjuvenų per pusę, kad pasidaryčiau „kliušką“- ledo ritulio lazdą. Anksčiau žiemomis kiekviename kieme iki išnaktų vykdavo azartiški kiemo ar net kiemų ledo ritulio turnyrai. Mat tuomet aikštelės prie namų būdavo beveik tuščios, neužgriozdintos mašinomis, o ir žiemos tuomet būdavo gerokai žiemiškesnės. Žaisdavome ilgai, azartiškai, ir vaikai, ir paaugliai, ir net jau ūsuotis pradėję jaunuoliai sykiu. „Kliuškos“ dažnai lūždavo, todėl tais laikais žiemomis seni klozetų dangčiai buvo didžiulis deficitas.

Deficitas, jei nežinai, buvo visa tai, ko buvo mažai, todėl sunku gauti. Pvz.- polietileniniai maišeliai su paveikslėliais buvo baisus deficitas, nes juos pas mus atveždavo tik iš užsienio. Todėl jei kas atsinešdavo anais laikais į mokyklą knygas susidėjęs į kokį à la kalėdinį  dabartinių prekybininkų  polietileninį maišelį, tai jausdavosi kraupiai iškiliu stiliaga prieš visus tuos, kurie knygas nešiodavosi dermatininiuose portfeliuose. O dar vienu metu buvo užėjusi mada drobiniams krepšeliams su paveikslėliais. Iš manęs net vieną tokį mokyklos direktorius atėmė, motyvuodamas konfiskaciją tuo, jog ant maišelio buvo kažkokio ilgaplaukio dainininko, nesiderinančio su tuometinio teisingo mokinio įvaizdžiu, galva ir dar kažkas „visiškai nemūsiškai“ parašyta. Krepšelis buvo tikrai fainas,- tądien prakeikiau ir tuometinę švietimo sistemą, ir visą pasaulio neteisybę apskritai.

Užtat vakare iš keturkampės baterijos, eglutės lemputės ir lipnios juostos pasidariau žibintuvėlį, sutemus su draugais žaidėme „milicininkus ir plėšikus“. Aš buvau plėšikas, nes ta suknista tarybų valdžia, atiminėjanti maišelius iš vaikų, mane buvo galutinai užknisusi. Tuomet sutemose dažnai žybsėdavo tokie vaikų rankomis pasigaminti žibintukai, iš kurių zigzagų raštų tamsoje matyt ir gimė visi šiuolaikiniai serialai apie policininkus pagyvenusių scenaristų galvose. Dabar nebėra nei tokių raudonais dažais nutepliotų lempučių, nei stačiakampių baterijų. Kas mūsų anūkams bekurs serialus apie geriečius ir blogiečius, nežinia. Tie, kurie vaikystę lauke iškeitė į pasaulį virtualųjį…

Mes nieko nedarydavome virtualiai. Net telefonu su draugais beveik nebendraudavome, nes telefonai anuomet buvo ne visai ryšio priemonė. Didžioji gyventojų dalis kur nors skambindavo iš telefonų-automatų, mėlynų būdelių su diskiniais metaliniais telefono aparatais, kurių būdavo vos ne prie kas antro daugiabučio. Telefoną namuose turėti buvo prabanga ir prestižas. Žmonės registruodavosi į eilę telefonui ir laukdavo jo metų metais.

Kartą su mano geriausiu draugu Gintaru nusprendėme papramogauti kam nors paskambinę. Iš būdelės. Kažkodėl skambinau aš ir, aišku, paskambinau ryškiausiai klasės gražuolei. Bet netikėtai sau pačiam, nei iš šio, nei iš to, ėmiau kalbėti vieno klasės chuligano balsu, nes man, matyt, pasirodė, kad toks pilkas tipelis, kaip aš, yra visiškai neįdomus pirmajai klasės damai, kurios namuose net yra nuosavas telefonas! Man tai gavosi taip įtikinamai, kad Gintaras žiūrėjo į mane iš nuostabos išsižiojęs, o pirmoji gražuolė taip lig šiol ir nežino, kad kalbėjo tuomet ne su klasės kietuoliu, o su šiaip kažkokiu ten manimi. Pamenu po to buvau net šiek tiek persigandęs, jog gausiu sprandan, jei kietuolis sužinos, kad toks nupiepėlis, kaip aš išdrįso apsimetinėti tokiu ereliu, kaip jis.

Tos gražuolės patrauklumas nugrimzdo negrįžtamai istorijon, liko tik vienoje jos man pasirašytoje nuotraukoje, kurios įrašas tebebyloja: „Bus žmogus, kuris padovanos tau visą gyvenimą, o aš tik tiek“. Tuomet gailiai graužiausi dėl to jos „tik tiek“, nors ką su ja būčiau veikęs visą gyvenimą, dabar nė neįsivaizduoju…

Kažkaip nepastebimai užmarštin nugrimzdo ir pats magiškas, nuostabus istorijos fiksavimo procesas, vadinamas foto juostelių ir nuotraukų ryškinimu raudona šviesele apšviestoje užtemdytoje patalpoje. Gal dėl nostalgijos, tačiau man anos nuotraukos, ryškintos mano rankomis, kažkokios daug šiltesnės, nei tos „sintetinės“, „iškeptos“ automato. Dabar jau ir automatuose iš juostų ryškintas nuotraukas baigia išstumti skaitmeninė fotografija, kurioje ryškinimo proceso iš viso nebėra. Viskas gatava, kuo toliau tuo mažiau belieka ką nors išmokti pačiam.

O aš juk, gėda buvo padorioje vyriškoje kompanijoje prisipažinti, ne tik mokėjau pagaminti stakleles juostoms, bet ir tautines juostas austi. Mokėjau susikonstruoti mašinytę iš medinės siūlų „špūlelės“ ir gumelės iš mamos „bigudukų“, pasidaryti „ragatkę“ ar lanką, susimaišyti kuro mikstūrą dvitakčiam lėktuvo modelio varikliukui, išardyti ir surinkti motorinio dviračio variklį, jau nekalbant apie visiškai nebėginio dviračio rato „torpedą“, ryškinti foto juosteles, o iš jų nuotraukas, ne tik juodai baltas, bet ir spalvotas… Net mazgą ant plauko atrišti plikomis rankomis. Kažin, ar kas nors dar tai  prisimena? Užmezgus viengubą paprastą mazgą ant plauko ir užveržus jį lig galo, mazgas pasidaro toks mažytis, kad jį vos begalima įžiūrėti. Kažkodėl iš viso to, su kuo susidūriau per savo amželį, tave išmokiau vienintelio stebuklingo dalyko- atrišti mazgą ant plauko. Tikriausiai todėl, kad tai – nuostabiausia iš viso to, ko per visą gyvenimą išmokau…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: