Istorijos ugnies išlydytas prūsų gintaras (7)

PrūsijaNėra pasaulyje kito krašto, kurio visi vietovardžiai būtų pakeisti per tris dienas, ir dar tokiais agresyviais svetimvardžiais: Sovetsk, Gvardeiskoje, Kaliningrad… Čia žymus stambiausios pasaulyje gintaro kasyklos ir puikūs auksinių smilčių Baltijos jūros paplūdimiai. Tačiau tikrojo istorinio šio krašto, nūnai vadinamo Kaliningrado sritimi, vardo nevalia pamiršti. Tai – Prūsija, tragiško likimo mūsų brolių prūsų tėvynė.

Išliko inkliuzų pavidalu

„Ši iškili Europos tauta, galima sakyti, buvo išnaikinta per tris kartus. Pirmąkart prūsus išvėtė istorijos sūkurys, palaidojęs daugelį senųjų Europos tautų, antrąkart – Kryžiuočių ordinas, mėginęs pavergti prūsus ir negailestingai juos žudęs. O trečiąkart tai, kas iš jų dar buvo likę, nušlavė II pasaulinis karas“, – aiškino  archeologas dr.  Valdemaras Šimėnas, VU docentas, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis  mokslo darbuotojas. Jis – gausių mokslinių straipsnių apie prūsų istoriją, Kaliningrado srities turistinį archeologinį žemėlapį, knygos „Užmirštieji prūsai“ autorius. V.Šimėnas, ne tik skersai ir išilgai išvaikščiojęs, bet ir iškasinėjęs senąją prūsų žemę, apgailestauja kad ši baltų tauta, kadaise aktyviai dalyvavusi Vidurio ir Šiaurės Europos istorijos procesuose, europiečiams dabar beveik nežinoma. Net ir lietuvių sąmonėje ji išlikusi tik atskirų inkliuzų pavidalu. 

Anot dr. V.Šimėno, prūsų žemes tyrinėjantys archeologai patiria ypatingų problemų. „Pirminiai fondai, dokumentacija, literatūra praktiškai yra negrįžtamai prapuolę. Muziejus „Prussia“ Karaliaučiuje 1945 m. buvo visiškai sugriautas, jo fondai sudegė, likučiai buvo išblaškyti po Vokietiją, Lenkiją, Rusiją. Šios medžiagos atkurti nebeįmanoma, taigi baltos dėmės prūsų istorijos tyrinėjimuose ir jų nenuoseklumai, deja, neišvengiami, – pripažino pašnekovas, tačiau pabrėžė, kad kultūrinis prūsų palikimas gerokai turtingesnis ir įdomesnis nei aplinkinių tautų. – Lietuvos mokslininkai, beje, perėmė vokiškąjį Rytprūsių archeologinės mokyklos modelį ir metodikas. Žymus mūsų archeologas Pranas Kulikauskas dar karo metais baigė būtent Karaliaučiaus universitetą.“ 

Čia Gintaro kelio pradžia

Archeologiniu požiūriu prūsų žemė buvo seniausias, centrinis baltų arealas, prekybos gintaru centras. Iš čia Baltijos auksas vadinamuoju Gintaro keliu keliavo į senovės Romą, kur buvo itin vertinamas ir mėgstamas. Būtent dėl gintaro kelio baltų gentys tapo žinomos senovės Europai. Istoriko Tacito minimi „gintarus renkantys aisčiai“ veikiausiai ir buvo Baltijos pajūrio gyventojai prūsai, Europai labiau žinomi negu lietuviai. Prūsai minimi ir VI a. istoriko Jordano veikale „Getica“. Prūsija buvo ir visų kitų baltų tautų kultūrinis slenkstis į Europą, o prūsų pirkliai pirmieji pasinaudodavo europietiškomis naujovėmis, iš jų šias perimdavo ir lietuvių gentys.

Ragainės pilis | valstietis.lt nuotr.

Ragainės pilis | valstietis.lt nuotr.

Anot dr. V.Šimėno, Prūsija išgyveno daug aštrių, neretai tragiškų kultūrinių lūžių. Čia kryžiavosi daugelio tautų interesai, klestėjimo metus keitė sunkūs laikai. Dalį prūsų žemių I– II m. e. amžiuose užėmė iš Vyslos žemupio atsikraustę gotai, vėliau – šiame Baltijos krante įsitvirtinę vikingai. Prūsus ilgai ir negailestingai niokojo Kryžiuočių ordinas. Tačiau didžiausias lūžis įvyko V a., kuris, kaip pabrėžė pašnekovas, nuo IV a. skiriasi kaip diena nuo nakties. „Va, kapinynai stebina turtingumu, puikių sidabro dirbinių gausa. Tai rodo, kad ateivių kultūra susiliejo su vietine. Naujos kultūros židiniai išsibarstę Semboje, Vyslos ir Nemuno žemupiuose iki pat Kauno. Neaišku, iš kur tie karingi ateiviai atsikraustė: iš Baltijos jūros Gotlando ir Elando salų ar iš Dunojaus vidurupio. Tai galėjo būti ir vietiniai kariai aisčiai, dalyvavę Didžiojo tautų kraustymosi žygyje“, – spėjo istorikas, pats išžvalgęs daugybę kapinynų, kuriuos karių kapais vadina ne šiaip sau. Tai be jokių išimčių vien tik vyrų kapavietės: urnos su sudegintais palaikais, balnakilpėmis, geriamaisiais ragais, ietimis, peiliais ir kitais ginklais. O Lietuvos teritorijoje, priešingai, aptikta daug to paties laikotarpio turtingų moterų kapaviečių. Kartu su kariais buvo laidojami žirgai: šis paprotys Nemuno upe atkeliavo iki Lietuvos. Kauno apylinkėse atkasti ištisi žirgų kapinynai.

Vyriška kultūra

Sembos pusiasalyje (dab. Kaliningrado sritis), žymiajame Irzekapinio kapinyne, atkasti vadinamieji irkluotojų kapai. Juose rasti prūsų, Sembos žvejų, vėlgi išimtinai vyrų, palaikai. „Ginkluotėje žymi skandinavų įtaka. Būdinga, kad visi prūsų kapai yra degintiniai, o griautiniai yra iš ankstyvojo laikotarpio. Žemdirbystės ženklų beveik neaptikau: prūsai, matyt, gyveno tik iš prekybos ir karo grobio. Tai liudija ir lemtingoji VII–VIII a. krizė, tokia vargu ar galėtų ištikti žemdirbių tautą. Taigi kaip archeologas galiu patvirtinti mitologo dr. G.Beresnevičiaus spėjimą, kad prūsų kultūra susiformavo didžiojo tautų kraustymosi metu į šią žemę atsikėlusių karingų ateivių kultūros pagrindu“, – apibendrino dr. V.Šimėnas. Net ir reformacijos laikais būta liudijimų apie prūsų žemėse vis dar atliekamas pagoniškas apeigas: 1520 m., karo su Lenkija metu, prūsai ant jūros kranto aukojo juodą jautį ir tuo smarkiai užrūstino vyskupą. Tai aprašyta Prūsijos metraštininko Luko Davido.

Taigi prūsų kultūra  buvo religinė, griežtos hierarchijos, perdėm vyriška. Įdomu, kad puoštis prūsai nemėgo: iš papuošalų kapavietėse dažniausiai randamos segės, kuriomis vyrai susisegdavo drabužį. O gintaro, kuriuo prūsai garsėjo visoje senojoje Europoje, dr. V.Šimėnas stebėjosi beveik neaptikęs. Puoštis gintaru prūsams buvo kažkodėl užginta, arba gintaro dirbiniai išsilydydavo deginant palaikus. Tai tik viena neįmintų paslapčių, kurias mūsų kraujo broliai nusinešė į kapus.

Prūsų istorijos tarpsniai

14 000 m. pr. Kr.   pirmųjų gyventojų, šiaurės elnių medžiotojų, įsikūrimas.

3000–2500 m. pr. Kr. – indoeuropiečių įsiveržimas, baltų tautų formavimasis.

1600 m. pr. Kr. – Žalvario amžiaus pradžia.

I–IV a. – Aukso amžius, prekybos su Roma laikotarpis.

V–VI a. – tautų kraustymasis.

VII–XII a. – vikingų įtakos laikotarpis.

Nuo 997 m. – krikščionių misijų steigimas, Šv. Adalberto nužudymas.

Nuo 1230 m. – Kryžiuočių ordino įsibrovimas, krikščionių misijų steigimas. 

1242–1249, 1270–1274 m. – du didieji prūsų sukilimai prieš kryžiuočius.

1410 m. – Žalgirio mūšis, Kryžiuočių ordino galybės pabaiga.

1525 m. įkurta Prūsijos hercogija.

1870 m. Prūsija tampa Vokietijos imperijos lopšiu.

1945 m. – sovietų armijos įsiveržimas, Kionigsbergo šturmas.

Kategorijos: Istorija, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: