I.Bieliauskienė. Motinos archetipas ir kompleksas (2)

Ieva Bieliauskienė | asmeninė nuotr.

Ieva Bieliauskienė

Pradžioje norėčiau paprašyti, kad mintimis grįžtumėte į savo vaikystę ir rastumėte ryškiausią prisiminimą, susijusį su savo mama. Koks prisiminimas iškilo? Kokius jausmus jis sužadino – šiltus, malonius, ar, atvirkščiai, skaudžius?

Kai kurie turbūt prisiminėte mamą, ruošiančią vakarienę ir raginančią valgyti, kiti – slaugančią jus sergančius ar guodžiančią skaudžiai užsigavus, o dar kiti – barančią ar priekaištaujančią dėl nesutvarkyto kambario, blogo pažymio ar negebėjimo suprasti, kokia ji pavargusi. Nors gali pasirodyti, kad tai, koks prisiminimas iškilo, lemia tik atsitiktinumas, iš tiesų reikšmingiausių prisiminimų turinys labai susijęs su tuo, kaip jaučiamės kasdieniame savo gyvenime, kiek save mėgstame ar savęs nekenčiame, ir kaip bendraujame su kitais.

Žmonės, kurių vaikystės prisiminimuose mama yra mylinti ir suprantanti, dažniau jaučiasi mylimi, svarbūs, pasitikintys savimi ir geba užmegzti artimus santykius su kitais. Tie žmonės, kurių prisiminimuose mama yra kritikuojanti, baudžianti, nejaučianti ar nepaisanti vaiko poreikių, paprastai savyje mato daug trūkumų, jaučiasi nuolat turintys kažkaip nusipelnyti meilės ir rūpesčio, kurių labai trokšta. Dėl nepasitikėjimo savimi ir kitais jie patiria daug sunkumų ir bendraudami. Tačiau čia stabtelėkime: labai svarbu nepradėti dėl visų savo sunkumų kaltinti savo motinų. Analitinės psichologijos požiūriu, mūsų ankstyvosios vaikystės prisiminimai nėra tikslūs, ir gali būti, kad situacijos, kurią prisiminėte, apskritai nebuvo.

Taip yra todėl, kad mūsų prisiminimai, ypač ankstyvojo gyvenimo laikotarpio, yra stipriai veikiami pasąmonėje esančių vaizdinių – archetipų, kurie mūsų patirčiai suteikia tam tikrą formą. Archetipai – tai per ilgus žmonijos gyvavimo metus susiformavę kolektyviniai vaizdiniai, bendri kiekvienam iš mūsų, padedantys patirti tam tikrus svarbiausius gyvenimo reiškinius. Motiniškumas – vienas iš šių reiškinių, o motinos archetipas laikomas viena svarbiausių žmogiškąją patirtį veikiančių jėgų.

Motinos archetipo vaizdiniai

Kadangi archetipai – pasąmonės dariniai, mūsų sąmonę jie pasiekia per tam tikrus vaizdinius. Motinos vaizdinių gausu įvairiose tyrinėtojams pažįstamose kultūrose – juos įkūnija statulėlės ar piešiniai, kuriuose vaizduojamos moterys stipriai išryškintais plačiais klubais ir didelėmis krūtimis, taip pabrėžiant jų gebėjimą gimdyti ir maitinti, arba kūdikį laikančios ar žindančios motinos vaizdai. Pasak lietuvių kilmės mokslininkės Marijos Gimbutienės, Senosios Europos civilizacijoje vyravo Didžiosios Deivės motinos kultas, o tuo pačiu – ir matriarchalinė visuomenės sistema, kuri laikui bėgant buvo pakeista į patriachalinę. Senovės kultūrose buvo garbinamos deivės motinos – pavyzdžiui, Senojoje Graikijoje tai buvo Gaja ir Demetra, Egipte – Izidė, kurios įkūnijo vaisingumą, maitinimą, Žemės derlingumą. Lietuvių mitologijoje artimiausia deivei motinai yra žemės deivė Žemyna, vadinama visko, kas gyva, motina ir globėja. Deivės motinos visur susijusios su žeme, derliumi, gebėjimu duoti vaisių. Galime prisiminti gerai žinomą graikų mitą apie Demetrą, kuri, Hadui pagrobus jos dukrą Persefonę, ėmė liūdėti, ir todėl žemė nustojo duoti derlių, visa gyvybė ėmė nykti, ir tik sutarus, jog dalį metų Persefonė galės praleisti ne Hado požemių karalystėje, o žemėje, Demetra atsigavo ir žemė vėl tapo derlinga. Šiame mite atsispindi dvi Didžiosios motinos pusės: viena – auginanti, maitinanti, duodanti derlių, kita – siunčianti badą, stygių ir taip žudanti.

Šias dvi puses turi ir motinos archetipas: Erichas Neumannas jas pavadino „Gerąja motina“ ir „Baisiąja motina“. Geroji motina gimdo, maitina, augina, puoselėja, Baisioji – praryja, žudo, stabdo augimą. Mūsų kultūroje apie baisiąją motinos archetipo pusę kalbama retai, ir aiškiau ją mums iliustruoja tolimesnių šalių vaizdiniai, pavyzdžiui, indų Kali ar Balio Rangda. Šios deivės vaizduojamos geriančios kraują, apsikarsčiusios kaukolėmis. Tačiau tai, jog gyvybė ir mirtis, augimas ir nykimas yra to paties gyvybės rato ir archetipo pusės, liudija ir mūsų mitologija: štai gimimą ir visą žmogaus likimą lemianti deivė Laima turi seserį Giltinę, kuri užbaigia žmogaus gyvenimą žemėje.

Krikščionybėje motinos vaizdiniai taip pat labai svarbūs, tačiau čia pabrėžiamas nebe žemiškasis, kūniškasis ir vaisingumo, o dvasinis motiniškumo aspektas. Tai Madona su kūdikiu ant rankų, arba pietos scena – mylinti, pasiaukojanti ir kenčianti motina, laikanti ant kelių jau mirusį Jėzų. Didžioji motina čia pasireiškia tik pozityviąja savo puse, jos šventumas kyla nebe iš gebėjimo gimdyti, maitinti ir dauginti, o jos gebėjimo atsiriboti nuo kūniškumo ir priartėti prie dieviškumo.

Šiuolaikiniuose motiniškumo vaizdiniuose taip pat akcentuojama pozityvioji motinos pusė, kuriant naują „supermamos“ įvaizdį: tai motina, kuri ne tik gimdo, maitina, bet ir moko, lavina savo vaikus, ir visas šias funkcijas atlieka tobulai, dažnai tai sėkmingai derindama ir su profesine savo karjera.

Kokia yra psichologinė visų šių vaizdinių įtaka mūsų psichikai?

Čia galime sugrįžti prie prisiminimų apie motiną. Dalis žmonių, paprašytų atlikti šią užduotį, prisimena dalykus, susijusius su pozityviąja motinos archetipo puse – meilę, rūpestį, supratimą, kita dalis – su negatyviąja jo puse. Psichologine prasme mituose pasirodančios negatyviosios motinos archetipo savybės – prarijimas, maisto atėmimas, naikinimas – tai kito žmogaus psichologinių poreikių nesupratimas ar nepaisymas, jo savybių atmetimas ir kritika, meilės ir švelnumo stoka. Šiuo atveju trūksta „emocinio maisto“, reikalingo sėkmingam asmenybės formavimuisi ir unikalios naujo žmogaus savasties kūrimuisi. Tai, kuri archetipo pusė stipriau pasireikš konkretaus žmogaus psichikoje, priklauso nuo asmeninio jo gyvenimo aplinkybių, pirmiausia – nuo santykio su savo motina ar ją pakeičiančiu asmeniu.

Jei motina yra mylinti, rūpestinga, pakankamai gerai patenkinanti fizinius ir emocinius vaiko poreikius, pasąmonėje aktualizuojasi pozityvusis motinos archetipo polius, suteikiantis jausmą, jog pasaulis yra saugus, pats žmogus – vertas meilės ir dėmesio, o kiti žmonės – patikimi. Tuo atveju, jei motina dėl kokių nors priežasčių negali pakankamai gerai patenkinti vaiko poreikių, neskiria jam pakankamai dėmesio arba yra kritiška, nuvertinanti, vaikas auga jausdamasis nevertingas ir nieko negebantis, pasaulis jam atrodo nesaugus, aplinkiniai – nepatikimi. Taigi archetipas lyg viena ar kita spalva nudažo visą žmogiškąjį patyrimą, apjungdamas asmeninę ir kolektyvinę patirtį.

Tačiau asmeninė patirtis – tai ne tik santykiai su motina ar ją pakeičiančiu žmogumi. Vaiko jausmą apie tai, kiek saugi jo aplinka, patikimi žmonės, veikia ir gyvenimo aplinkybės: pavyzdžiui, karo ar stichinių nelaimių metu arba pavojingoje aplinkoje augantys vaikai, nors ir turintys labai rūpestingas motinas, pasaulį patiria kaip mažiau saugų – šiuo atveju jų saugumo negali užtikrinti jau „Didžioji motina“. Panašiai veikia ir tokie „likimo deivių“ siunčiami išbandymai, kaip sunki vaiko liga, negalia, ar motinos liga – jie taip pat aktyvina negatyvųjį motinos archetipo polių, sukeldami neigiamas psichologines pasekmes, kurių visiškai pašalinti netgi labiausiai mylinčios motinos rūpestis negali. Todėl ir ankstyvuosius savo prisiminimus apie motiną ir kitus mumis besirūpusius žmones turime vertinti atsargiai: tuo metu egzistavusią realybę jie atspindi ne taip tiksliai, kaip mūsų psichinę vidinę, psichinę realybę. Taigi ir mūsų motinos paveikslas tiek mūsų prisimimuose, tiek dabartinėje patirtyje yra stipriai nuspalvintas archetipinių spalvų.

Motinos kompleksas

Kaip jau minėjau, archetipai dėl savo pasąmoninės ir kolektyvinės prigimties mūsų patirčiai prieinami yra ne tiesiogiai, o per vaizdinius. Archetipiniams vaizdiniams susijungus su asmenine mūsų patirtimi, ypač ankstyvojo tarpasmeninio bendravimo patirtimi, susidaro vadinamieji kompleksai. Kompleksai yra jau asmeninės pasąmonės dariniai. Jie susiformuoja tada, kai aplink archetipinę temą susitelkia įvairios su šia tema susijusios iš asmeninės patirties kylančios asociacijos, suteikiančios kompleksui tam tikrą emocinį atspalvį. Pavyzdžiui, motinos archetipas yra kiekvieno žmogaus psichikoje esančio motinos komplekso branduolys, o aplink jį yra susitelkusi įvairi su motiniškumu susijusi konkretaus žmogaus patirtis: santykių su savo motina, močiute ar aukle epizodai, jau minėti aplinkos faktoriai – jos saugumas ar pavojingumas, ir panašiai. Nuo to, kokios emocijos vyrauja šioje patirtyje, priklauso ir su motiniškumu susijusios emocijos – ramybė, pasitikėjimas, džiaugsmas, arba nerimas, liūdesys, gėda ir pan. Kompleksai veikia mūsų pasaulio ir savęs suvokimą, lūkesčius, nuostatas. Jei motinos komplekse vyrauja teigiama patirtis, žmogus lengvai bendrauja, pasitiki savimi ir kitais, tiki savo gebėjimais, turi gerą ryšį su savo savastimi, ir atvirkščiai.

Tačiau nors teigiama ankstyvoji motiniškumo patirtis yra labai svarbi stipraus ego ir gero ryšio su savastimi formavimuisi, per didelė globa jau nebeatlieka teigiamos funkcijos, o tampa individualų vaiko vystymąsi stabdančia jėga. Pernelyg globojanti arba pernelyg ilgai norinti globoti vaiką motina neleidžia jam pačiam bandyti, mokytis, nustatyti savo ribas, pasakyti „ne“, taip neleisdama vystytis savarankiškumui, pasitikėjimui. Motiniška globa tampa nebe auginančia, bet augimą stabdančia jėga – taip gerosios motinos jėgos tampa baisiosios motinos jėgomis.

Čia labai svarbu vėl pabrėžti tai, kad, kalbėdami apie motiną, šiuo atveju ne visada turime galvoje tikrąją konkretaus vaiko motiną: pagrindiniu motinišką funkciją atliekančiu asmeniu gali būti ir močiutė, ir auklė, ir globos namų personalas, ir netgi vyriškos lyties atstovai – tėvas arba senelis, arba keletas šių žmonių vienu metu. Dėl to, kad kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja abiems lytims būdingos savybės, tiek motinos, tiek tėvo funkciją taip pat gali atlikti abiejų lyčių žmonės priklausomai nuo savo asmenybės savybių bei situacijos reikalavimų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių vaikui trūksta motiniškos globos, šią spragą iš dalies gali užpildyti ir gamta – pavyzdžiui, saugumą teikiantis buvimas miške, arba mylimi gyvūnai, su kuriais užmezgamas artimas ryšys.

Negatyvus motinos kompleksas ir jo keitimo galimybės

Didžiosios dalies į psichoterapeutus besikreipiančių žmonių psichikoje dominuoja negatyvus motinos kompleksas. Vienais atvejais jis sukelia savęs vertinimo sutrikimus: abejojama savo vertingumu, jaučiama, kad reikia nuolat stengtis ir įrodinėti savo vertę, gebėjimus; savęs vertinimas labai priklauso nuo aplinkinių žmonių reakcijų – pagyrimai pakelia iki dangaus, kritika sumaišo su žemėmis; sudėtingi santykiai su aplinkiniais, kadangi sunku jais pasitikėti, patikėti nuoširdžiu jų dėmesiu, nors tuo pat metu dėmesio alkis yra labai didelis. Dažnai krintama į depresyvių nuotaikų duobes, nuotaikos nuolat svyruoja. Kitais atvejais žmonės kenčia nuo sunkios depresijos ir nerimo, keliančių norą nebegyventi. Savižudybę, kaip ir savęs žalojimą, galime laikyti kraštutine Baisiosios motinos archetipo išraiška – kančia gyventi pasidaro tokia didelė, kad psichika nori sunaikinti save tam, kad ši kančia būtų nutraukta.

Kalbėdamiesi su tokių sutrikimų turinčiais žmonėmis, dažniausiai aptinkame, jog ankstyvoje vaikystėje dėl vienokių ar kitokių priežasčių jiems trūko motiniško dėmesio, jautrumo jų poreikiams ir individualumui, šiltų jausmų rodymo. Neretai vaikai buvo kritikuojami, nuvertinami, arba iš jų reikalaujama didelių pasiekimų, mainais į kuriuos suteikiamas dėmesys. Tačiau tai neturėtų tapti priežastimi dėl visko kaltinti motinas. Paprastai paaiškėja, jog toks motinų ar jų vaidmenį atliekančių žmonių elgesys susijęs su jų pačių išgyvenamais sunkumais: fizine ar psichine liga, patiriamu smurtu, sunkiomis gyvenimo sąlygomis, ar savo asmenine patirtimi, kur trūko meilės ir rūpesčio. Galima patvirtinti dėsningumą, kad moterims, vaikystėje patyrusioms daugiau saugumo, meilės ir supratimo, daug lengviau pačioms būti rūpestingomis ir jautriomis motinomis, negu to nepatyrusioms. Dažnai nepakankamai geras santykis su motina keliauja iš kartos į kartą, ir tik sąmoningas šių problemų suvokimas ir pasiryžimas keisti padėtį gali padėti nutraukti šią grandinę.

Ką galima daryti, jei likimas lėmė augti nepatiriant pakankamai motiniškos meilės, priėmimo ir rūpesčio? Deja, šio trūkumo iki galo niekas nekompensuos: nors ir kaip, jau būdami suaugę, ilgėtumės besąlygiškos motinos priėmimo ir rūpesčio, net ir pats artimiausias dviejų suaugusių žmonių ryšys nebus toks artimas kaip motinos ir kūdikio. Tokio artimo santykio, kuriame vyrauja besąlygiškas priėmimas, meilė, supratimas, metafora yra Rojus: ten viskas auga, klesti, nėra prievartos ir konflikto. Rojaus ilgesys egzistuoja kiekvieno žmogaus – ir vaiko, ir suaugusiojo psichikoje, ir jis tuo stipresnis, kuo mažiau tokios būsenos teko patirti kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. Ieškodami Rojaus išgyvenimų žmonės gali nuolat ieškoti tobulo mylimojo, su kuriuo galėtų susilieti ir patirti vienybę, bando įvairias dvasines praktikas, suteikiančias susiliejimo su pasauliu jausmą, arba vartoja tokią būseną suteikiančias chemines medžiagas.

Visi šie būdai gali suteikti tik trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau įsimylėjimui praėjus ar baigus veikti narkotikų dozei, užplūsta dar didesnis tuštumos ir liūdesio jausmas. Tačiau padėtis nėra beviltiška, nes į pagalbą gali ateiti mūsų pasąmonės jėgos: kiekvieno, net ir mažiausiai motiniškos meilės patyrusio žmogaus psichikoje, glūdi archetipinis gebėjimas patirti teigiamą motiniškumą, meilę, rūpestį ir saugumą. Šio gebėjimo vedini vieniši vaikai randa paguodą gamtoje, ryšyje su šuniuku ar meno pasaulyje, arba susidraugauja su netoliese gyvenančia senute. Visi šie būdai prieinami bei naudojami ir suaugusiųjų: teigiamą motiniškumo polių patirti galima per bet kurį jautrų, rūpestingą ir saugų, nors ir ne tobulą ryšį su atskiru žmogumi arba kokia nors bendruomene. Daliai žmonių motinos funkciją atlieka bažnyčia – čia randama paguoda, jausmas, kad esi mylimas ir reikalingas. Tai gali būti ir kokiu nors pagrindu susidariusi bendraminčių grupė, kuriai žmogus jaučiasi priklausantis ir kurios rūpestį jaučia.

Saugus ir jautrus ryšys yra ir psichoterapijos pagrindas: jautriai, empatiškai reaguodamas į žmogų, jo nevertindamas ir stengdamasi pamatyti tikrąjai jo savasčiai būdingas savybes, psichoterapeutas tarsi žadina pasąmonėje glūdinčias teigiamo motiniškumo galias. Sėkmingo terapinio proceso metu pasąmonėje vykstančius pokyčius galime pamatyti su sapnų pagalba. Jei dominuojant neigiamam motinos kompleksui, sapnuose dažnai pasirodo raganos ar kitos tamsios, grėsmingos nežmogiškos būtybės, žmogus yra persekiojamas, jam gresia pavojai, pavyzdžiui, įkritimas į gilų plyšį arba įstrigimas susiaurėjusioje laiptų aikštelėje, tai stiprėjant pozityviam archetipo poliui, nerimą pamažu keičia saugumas, sapnų figūros tampa labiau žmogiškos ir prieinamos kontaktui. Tai rodo, jog žmogiškojoje psichikoje slypi didžiulės gydomosios galios, galinčios bent iš dalies kompensuoti asmeninio likimo sukeliamas negandas.

Paskaita, skaityta Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos viešųjų paskaitų cikle 2012 02 23.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija | Žymos: , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. zydu zemaitis:

    prisiminiau kaip viena zinoma Nijole pasake man: ” Andriukai, Tevyne kaip mama – yra kokia yra, bet kitos tokios nera…” ….ar labai panasiai…:D Cia pat iskilo atmintyje didvyriska istorija apie Karaliu Abdurachmana ir tris jo sunus. Isvede karalius tris sunus i kalna, dave po lanka ir strele ir tare: ” saukite mano sunus! Kur nukris strele ten rasite savo isrinktaja!” Vyriausias pasirode toks kvailas, kad nezinojo ka ir kaip reikia sauti. Vidurinysis itempe lanka, ir netycia issove nepakeles – pataike vyriausiajam i uzpakali. O jaunelis pakele lanka, itempe ir persisove sau delna…Cia tiktu musu tevynei ir jos karaliams….:D

  2. Genta:

    Labai geras straipsnis, dėkui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: