J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (IV)

VIDAUS AGENTAS-SMOGIKAS  KUROK

Agentai, kurie veikė mūsų panemuniuose:

Nematantis, Peršas, Lapas, Mudryj, Žimas, Vanda, Fortūna, Gardinas, Vėtra, Vitkus, Upriamyj, Kurok, Chitryj, Vilno, Motas, Junoša, Smelyj, Chmuryj, Malka, Žena, Bijūnas, Žvirblis, Jonas, Liūtas, Gaidys, Grodno, Perletas, Janina, Lies, Cement, Paišelis, Brat, Gibas, Bedniak, Andrejev, Lipa, Budras, Liesnik, Beržas, Tikras, Laikrodis, Šepylo, Mikas, Arnoldas, Rozeta, Pistolet…. Iš viso – 46. Gal būta ir daugiau.

Tai tik tiek aptikau tų, kurie rašė raportus, pranešinėjo žodžiu – „šnipšteliaudavo“, „dirbo“ būrio viduje ir patys dalyvavo žudant. Kas jie – nustatyti labai sunku, reikia gerai pažinot žmones, kad iš jų poelgių ar tam tikrų savybių, profesinių faktų galėtum spėti, kas jis. Kai ką pavyko surasti – paminėtos konkrečios pavardės, bet daugumos nustatyti neįmanoma. Kai kurie iš jų pasislėpė, nenorėdami įdavinėti kitų, kai kurie pranešinėjo nereikšmingus dalykus. Pastarieji irgi sulaukdavo atpildo – juos gal patogiau likviduoti negu paleisti diskredituoti NKVD. Gal net nereikia jų vardų. Tautos atminčiai nėra taip svarbu konkretus vardas. Šiuo atveju svarbiausia veiksmas – išdavystė. Ir, žinoma, pamoka ateičiai. Bet vėlgi – agentas agentui nelygu. Vieni iš tikro talkino NKVD, kiti tik epizodiškai kai ką pranešdavo arba nepasakydavo nieko naujo.  Bet gal ir to pakakdavo, kad kitas žmogus būtų pasmerktas. Ilgainiui tokie agentai kažkokiu būdu vis dėlto save nuramino įtikėdami, kad čia nieko baisaus, rusai vis tiek tai būtų padarę ir be jų pagalbos. Kiti gal dar tebegyvena su graužatimi. Treti kūrė išgalvotas istorijas slėpdami savo ryšius ar išdavystes ir net jų vaikai šiandien tas istorijas pasakoja kaip tikras.

Veikė toks įsakymas:

Čerez rodstvenikov ukazanych banditov provesti mieroprijatija po vyvodu ich iz bandy, a v slučaje otkaza  –skompromitirovat ich pered banditami s celju likvidacii samimi že banditami (8). [Pasitelkus minėtų banditų giminaičius įvykdyti priemones siekiant išvesti juos iš bandos, o jiems atsisakius – sukompromituoti prieš banditus taip, kad patys banditai juos ir likviduotų].

S cielju kompromitacii Liepa-Ptakauskas proviediena agenturno-operativnaja kombinacija (9). [Liepai-Ptakauskui sukompromituoti buvo surengta agentūrinė-operatyvinė kombinacija.]
Buvo neva pamesti leitenanto Guščino dokumentai, tarp jų buvo ir raštelis, kad Liepa išdavė partizanus, kurie rasti nužudyti bunkeryje.

„Pamestų“ NKVD dokumentų taktika buvo taikoma dažnai ir, kol partizanai jos neperprato, veikė gana efektyviai. Be to, tokia kompromitacija buvo ir idealus būdas paslėpti vidinių agentų-smogikų pačiuose partizanų būriuose įvykdytas žmogžudystes.
Sukompromituoti – tai kokiu nors būdu paskleisti tarp partizanų žinią, kad tas ar anas yra užverbuotas, kažką įdavė. To pakanka, kad nepasitikėjimo sėkla suvešėtų, žmogus jau pasmerktas, niekas dabar jau nepatikrins, tiesa tai ar melas. Čia ir slypi nepaprasta vidaus agento galia – manipuliavimas žmonių lemtim. Juk dažnai toks agentas buvo labai patikimas partizanas, autoritetas, gal net vadas. Agentų voratinklis tarp partizanų taip išsikerojo, kad galiausiai 1952–1953 m.  tikrieji partizanai beveik ištirpo agentų gausybėje. Išdavystė triumfavo. Bet pavieniai idealistai  kovojo ir  toliau.

Gabesniems vidaus agentams galima buvo padėti kilti „partizaninės karjeros laiptais“ir išaiškinti vis aukštesnio lygio vadovybę, ryšius ir buveines. Taip galima veikti keletą metų (10).

Toliau pavyzdys:

V rezultate sistematičeskoj raboty s rodstvienikami 29 avgusta 1946 g. javilsia s povinoj bandit Vaikšnoras Alfonsas  (11). [Po sistemingo darbo su giminėmis 1946 m. rugpjūčio 29 d. pasidavė banditas Vaikšnoras Alfonsas.] (Čia tas pats žiaurusis Bečelė iš Buteliznos, partizanas Uola).

Visi tokie pasidavusieji būdavo verbuojami –  kompromituojant, šantažuojant, grasinant. Jiems nelikdavo nieko kito, tik sutikti vykdyti nurodymus, priešingu atveju būtų likviduoti jų artimieji.

1946 m. vasarą majoras Guselnikovas, regzdamas klastą, areštavo buvusį partizaną ir užverbavo slapyvardžiu Kurok. Jis 1944 m. buvo įstojęs į partizanus, o 1946 m. pasidavė. „Jis gerai žino Ąžuolo partizanus, todėl jam nesunku agentu-smogiku įsiskverbti į būrį“, – samprotauja enkavedistas.

Sobrat komprmaterialy v cieliach rešenija voprosa o nich vozmožnoj verbovke dlia razrabotki bandy. (12) Naibolee cienym agentom javliajetsa agent Kurok, zavojevavšyj dovierije u banditov i informirujuščyj nas o položeniji v bande. (13) [Surinkti kompromituojančią medžiagą, kad būtų galima juos užverbuoti ir išaiškinti gaują.
Naudingiausias agentas yra Kurok, išsikovojęs banditų pasitikėjimą ir informuojantis mus apie padėtį gaujoje].

Beje, Kurok rusiškai „gaidukas“ – jį paspaudus ginklas iššauna. Turint tokį „Gaiduką“ būryje labai palengvėja klastingų planų vykdymas. Pagal agentų verbavimo taisykles suteikti agentui vardą, atspindintį jo funkcijas, nėra gerai. Tačiau  kombinacijų autoriai tiesiog mėgavosi savo nežabojama sadistų išmone ir „bezpriedielu“ (savivale), buvo visiškai tikri, kad niekam niekada nešaus į galvą atskleisti tiesą. O Kurok – labai taiklus ir sąmoningas vardas. Tiesiog neatsispirta pagundai, nors ir prasilenkta su verbavimo principais.

KLASTOS MECHANIZMAS VEIKIA

Ką gi aš šiandien pasakyčiau savo kaimo gerai bičiulei ar bičiuliui, jei paminėčiau, kad jos motina ar jo tėvas įdavė… Užkraučiau ant jų pečių iki gyvenimo pabaigos graužaties, netikrumo, gal net neapykantos naštą. Kam visa tai. Pakanka žinot, kad išdavystės varnai skraidė virš mūsų galvų ir skraidys.

Per daug baisios realybės ir nė lašelio idiliško kaimo vaizdų. Tai vis dėlto jau ne lyrika, o epas, kurį mūsų lietuviška sąmonė nelabai noriai priima.

Bandysiu pateikti Uoslių istoriją tokią, kokia ji atsiskleidžia iš KGB archyvų. Pirmiausia užkliūvam už Antano Uoslio iš Jakūbiškio kaimo prie Merkinės bylos. 1946 m. pabaigoje jo sodyboje aptiktas Dainavos partizanų apygardos štabo archyvas. Po to, kai Vilniuje buvo suimtas Daktaras – Kulikauskas.

PLP (Pietų Lietuvos partizanai) vadas Kazimieraitis štabą perkėlė į Jakūbiškių kaimą pas Antaną Uoslį. Čia Kazimieraitis parašė pirmąjį PLP štabo įsakymą, skelbiantį šios organizacijos įkūrimą. Tipografiją 1946 m. perkėlė į Pūščios mišką (14).

Ta tipografija – mūsų apylinkėse, 300 m. nuo Buteliznos į šiaurę, užmaskuota po kelmu.
Antanas Uoslys iš Gerdašių (g. 1904 m.) palaikė artimus ryšius su savo gimtuoju kaimu. Tardomi jiedu su aštuoniolikamečiu sūnumi Juozu nieko neišdavė, buvo ištremti į Sibirą, iš ten tėvas jau negrįžo, numirė džiova, o sūnus   grįžo be kojų…

Mes buvom mažos mergaitės, kai pas mus slapstėsi partizanai. Bet jie jau buvo pagyvenę vyrai. Prisimenu mus apsikabina ir sako: – Ir mūs tokie maži vaikai…- Partizanas Daktaras žadėjo mums batukus parvežti, bet matote, kaip išėjo. Jis išdavė partizanus, – kalba išlikusi gyva Uoslytė.

Tai pirmas ženklas, kad NKVD turėjo atkreipti dėmesį į Gerdašių Uoslius. Juolab kad vienas iš Uoslių – Jonas (partizanas Viksva ar Smilga) buvo jau seniai ieškomas. Partizanų sąrašuose figūravo Juozas ir Ignas Uosliai. Žentas Stasys įkliuvo parūpinęs netikrą pasą kunigui Pranui Šukiui, kad šis svetima pavarde pabėgtų į Zarasų rajoną. Turėdami užtektinai medžiagos šantažui, enkavedistai užverbavo Kostą Uoslį, reikalaudami teikti informaciją apie partizanus. Tačiau, matyt, tos informacijos nebuvo teikiama arba ji visai nereikšminga. Todėl partizanams per agentus perduodamos NKVD žinutės, kad Kostas Uoslys yra užverbuotas ir Uoslius  reikia likviduoti. Buvo tik 1947- ieji, metai, kai partizanai dar griežtai laikėsi savo teisės kodekso. Juolab kad ištremtieji Merkinės Uosliai buvo patikimi ir gerbiami visos Dzūkijos partizanų vadovybės – Vanago, Dzūko, Kazimieraičio.  Tikriausiai norėta pašalinti visus Uoslius, tačiau, nors ir atkakliai ieškotas (net Vilniuje), nebuvo surastas Jonas – matyt, labai  reikalingas. Bečelė – partizanas Alfonsas Vaikšnoras- Uola,  1949 m. vasario–kovo mėn. išdavęs visus iki vieno Pūščios partizanus, dalyvavo žudyme ir jam tenka didžiausia kaltė. Beje, didelė tikimybė, kad anksčiau minėtas agentas Kurok yra jis, nes po jo suėmimo Kurok niekur nebeminimas. Bet apie tai dar kalbėsime vėliau.

Kaip matome, Gerdašių žmonės turi pakankamai pagrindo kaltinti partizanus nekaltų žmonių žudymu. Nužudyta ir sudeginta per vieną naktį 17 žmonių – faktas vertintinas kaip vietinio mastelio genocidas. NKVD pasiekė keletą tikslų – likvidavo pasipriešinimui prijaučiančius, nuteikė žmones prieš partizanus, „įrodė“ jų žiaurumą (juk žudomi vaikai, moterys), įvarė visiems baimės, šantažu galutinai pririšo žudikus prie savęs.

Toliau jau sekė Juožukai, Varnelės, Banadai Lipliūnuose. Jokio karo lauko teismo nei Uosliams, nei kitiems čia nebuvo, kaip nebuvo ir priežasties – tiesiog žiaurus susidorojimas su civiliais vyrais, moterimis, vaikais, nei ką nors išdavusiais, nei pardavusiais, nei į kolchozą įstojusiais. Sovietams tiesiog reikėjo partizanų žiaurumo faktų, nes kitaip kaimiečių neatbaidysi nuo jų rėmimo. Tik taip įmanoma pakeisti žmonių mąstymą – akivaizdžiais faktais. Be patikimos agentų sistemos tai būtų buvę neįmanoma.

KRAUPUS SUMANYMAS PASITEISINO

Kaip minėjau, suimtasis partizanas Uola išdavė praktiškai viską. Jis buvo suimtas 1949 m. vasario pabaigoje. Jis taip pat papasakojo, kad Aleksandrų Leopoldas daug padėjo partizanams, ypač aprūpindamas produktais ir parduodamas partizanų pristatytus gyvulius gudams už Nemuno. O NKVD buvo užverbavusi Leopoldą, jis buvo jų agentas. Bet informacijos beveik neteikė, dar blogiau – ir toliau palaikė ryšius su partizanais. Jį nebuvo sunku šantažuoti ir kompromituoti.

NKVD jau 1949 m. balandžio pradžioje nusprendė įvykdyti kruviną operaciją, nes Aleksandrus laikė bandosposobnikami – t. y. partizanų rėmėjais. Ir tai reikėjo padaryti greitai, kol dar veikė Uolos išduoti, bet nelikviduoti partizanai, kad būtų ką apkaltinti. Tarp jų buvo patikimų, jau anksčiau žudynėse pasižymėjusių agentų iš Diržų ir Lipliūnų kaimų. Tai ir buvo padaryta 1949 m. balandžio 30 dieną. Aleksandrų žudynės jau buvo paskutinis lašas, kad žmonės galutinai pasmerktų partizanus ir NKVD galėtų visiškai ramiai pašalinti didžiąją jų dalį, paliekant, dėl viso pikto, tik pavienes ir nelabai organizuotas grupeles.

Ataskaitiniame raporte rašoma:

V 20.00 30 aprelia 1949 bandgrupoj iz bandy Vytenis ubita semja bandosposobnika Augustinavičiusa Leopolda (15). [1949 m. balandžio 30 d. 20.00 „Vytenio“ bandos banditai nužudė banditų pagalbininko Leopoldo Augustinavičiaus šeimą].

Atkreipkite dėmesį į laiką: kas ten nebuvo, negalėjo žinoti tikslios žudynių valandos – 20.00). Tas laikas, matyt, buvo tiksliai užfiksuotas operacijos plane, todėl ataskaitoje ir buvo būtina pažymėti, kad užduotis įvykdyta laiku. Juk na každųjų operativno-voiskovųjų operacijų dolžen byt plan (16) [kiekviena operatyvinė-karinė operacija turi turėti planą]. Be to, raporte NKVD aiškiai nurodo, kuo laiko Aleksandrus –  bandosposobnikami. Dar buvo būtina suvaryti visus kaimiečius, kad žmonės pamatytų visą žudynių žiaurumą, kad užsidegtų rūstybe. Tik kažkodėl stribai „nerado“ bunkerio po Aleksandrų kluonu. Juo vėliau naudosis ir 1952 m. žus paskutiniai partizanai.

Agentų atliktas kruvinas darbas lieka už šydo Visiškai slaptai – apie tai težino tik itin siauras pačių enkavedistų ratas, tik tiesioginiai vykdytojai, o stribai ir visa kita sovietinė administracija net nenutuokia. Kaip, beje, ir diduma visuomenės (jei ne visa) iki šiol. Ir patys agentai nežino vienas kito „misijos”, todėl dalyvaudami kito agento inicijuotose žudynėse jas suvokia kaip partizaninės kovos formą. Tada jau visiškas chaosas galvose – neaišku, kas su kuo ir kas prieš ką. Viską užvaldo kerštas, neapykanta ir neviltis. Taip partizanas Genys iš Mizarų, dalyvavęs Varnelių žudynėse Lipliūnuose, galų gale nužudo savo tėvą ir seserį, o jį patį nušauna partizanai (praneša agentas Arnoldas).

Po žudynių, visai suprantama, likę gyvi šeimos nariai ir giminaičiai tikrai nebuvo partizaninio judėjimo šalininkai. Todėl drąsiai buvo pasitelktas į pagalbą NKVD informatorius Bronius Augustinavičius, Aleksandro sūnus, dirbęs siuvėju Vilniuje (tikėtina, kad tai agentas Jonas). Būdamas įsitikinęs, kad jo šeimą išžudė partizanai, jis visai nuoširdžiai stengėsi prisidėti prie partizaninio pasipriešinimo likvidavimo Dzūkijoje. Vilniuje tuo metu jau gyveno daug žmonių iš Gerdašių, o siuvėjas juk reikalingas žmogus visiems, todėl pas Bronių ateidavo daug kas, jį užjausdavo dėl šeimos tragedijos, išsipasakodavo savo vargus, o jis užduodavo saugumiečių suformuluotus klausimus, kurie padėjo nustatyti atskirų žmonių ryšius su kovotojais. Taip NKVD išaiškino Birutės Rėkienės (Malvinos Birutės) kontaktus su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kitais partizanų lyderiais. O ją kompromituoti buvo lengva – vyras dirbo Finansų ministerijoje.
Bronius Augustinavičius palaikė ryšius ir su kitais gerdašiečiais – Levute (vyras buvo partizanas), Šimaitiene (žuvo buvę partizanais jos vyras, sūnus ir žentas), Vincaliu, Grigelio Antanu (dalyvavo Leipalingio gimnazistų rezistencijoje), Dūdzo Jonu (priklausė slaptai gimnazistų kuopelei). Nieko neįtardami šie žmonės per Bronių pateko į NKVD voratinklį. (17)

Kalbėjau su Ramute Augustinavičiūte, gyvenančia Vilniuje – ji iki šiol gyvena su baisia neapykanta visiems Lietuvos partizanams. Jos vaikai taip pat. Ir daug kitų žmonių tebegalvoja panašiai. Ir tai suprantama.

NKVD klastos šleifas tebesitęsia – vis dar nesusimąstoma, kodėl Gerdašiuose buvo išžudyti patriotiškiausi ir partizanams labiausiai nusipelnę žmonės.

PRIEMONIŲ PLANAS

Iš tikrųjų tuomet vyko toks marionečių teatras, kad žmogaus protas ir dabar negali to suvokti kaip realybės, ką jau kalbėti apie to meto kaimiečius. Vakariečiai, beje, tuo irgi sunkiai gali patikėti. Pateiksiu pavyzdį iš to teatro – aš jį aptikau visai neseniai, buvau girdėjęs apie panašius dalykus, bet nebuvau tikras, ar mūsų krašte irgi buvo režisuojami tokie „spektakliai”. Pasirodo, buvo, ir labai dažnai. Tada jau gali patikėti ir tuo, kad pačiuose partizanų būriuose  agentus (t. y. užverbuotus partizanus) už virvučių tampė klastinga NKVD ranka.

1947 rugsėjo mėn., dalyvaujant pačiam Aleksejui Sokolovui, Lazdijų rajone buvo parengtas planas partizaniniam judėjimui atskleisti (Plan mieroprijatij po vskrytiju bandopodpolja) [Banditų pogrindžio atskleidimo planas] (18). Tam buvo pasitelktas ir specialusis smogikų būrys. Tai gal jau ne pirmas atvejis, bet aš tik dabar tokį aptikau.

Liepos (Ptakausko) būrio sunaikinimas prasidėjo pirmiausia suėmus artimus partizanų bendradarbius – būrio vado seserį Ptakauskaitę, ryšininkus Juozą Navicką, Ivanauską, Muzikevičių. Jie visi iš Mizarų, Diržų, Dulgininkų kaimų. Po pradinio tardymo jie buvo neva vežami į Marijampolės kalėjimą, tačiau pakeliui enkavedistus „užpuolė“ ginkluoti „partizanai“  (persirengę partizanais smogikai)  ir juos „išvadavo“. Suimtuosius tada jau apklausė neva Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai (vadas  Vampyras). Jie apsidžiaugę viską išpasakojo, o tada, sugrąžinus į Lazdijų NKVD, buvo užverbuoti. Visa tai yra užprotokoluota rusų ir lietuvių kalbomis, po protokolais pasirašė suimtieji. (19)
Ptakauskaitė užverbuota slapyvardžiu  Sestra. Susitikimų su agentais slaptažodis: „Ar sesuo namie?“ Be to, Ptakauskaitė  išvardijo daugumą būrio partizanų, taip pat papasakojo, kad būryje drausmė pašlijusi, daugelis geria ir ji norėtų, kad ją „išvadavę“ partizanai pakalbėtų su vadu ir sutvarkytų pašlijusią drausmę. Fiktyvusis partizanas  Girėnas per seserį susirišo su Liepa. Netrukus vadas buvo nušautas.

Juozas Navickas iš Diržų kaimo (partizano Šerno tėvas) atskleidė daug pavardžių ir NKVD suėmė 19 jo paminėtų rezervinio partizanų būrio „Žaibas“ narių. Jis bendradarbiavo smogikų būriui  „Nykštukas“ užmezgant kontaktus su Liepos būriu. Jau kaip agentas Pistolet sekė partizanus tris brolius Treigius ir net jų motiną Mariją.

Šaltinis būdamas Gerdašių bažnyčioje girdėjo, kaip Treigių motina Marija moteriai kalbėjo: gegužės 12 d. rusų azijatai nušovė jos sūnų Motiejų. Ji eis į Leipalingį, kur turi pažįstamą, ir sužinos apie rusų kariuomenę (20).

Užverbuotieji buvo išpasakoję tiek daug, kad jau neturėjo kelio atgal.

Pasak V.Zubkovos  (Rusijos istorikė, parašiusi gana objektyvią knygą „Pribaltika i Kreml“), načinaja s 1947 g. taktika borby s dviženijem soprotivlenija mieniajetsa –
1. razloženije otriadov iz vnutri,
2. uničtoženije socialnoj opory.
Sozdajutsia operatyvnyje otriady, legendirovanyje pod partizan, verbovka, vniedrenije v otriady agentov, organizacija sieti informatorov (21).

[Pradedant 1947 m. kovos su pasipriešinimo judėjimu taktika keičiasi –
1.    būrių ardymas iš vidaus,
2.    socialinio pagrindo sunaikinimas.
Kuriami operatyviniai būriai, apsimetantys partizanais, verbavimas, agentų įsiskverbimas į būrių vidų, informatorių tinklo organizavimas.]

AR ŠVEDAS PAJĖGUS VISA TAI SUPRASTI?

Panašius dalykus atskleidė ir J. Ohmano filmukas  „Smogikai“. Ten tiesiai šviesiai apie tai kalbama. Bet man didesnį įspūdį padarė patys protokolai – pageltę, sunkiai įskaitomi popieriai, kuriuose slypi tikroji Gerdašių tragedijos tiesa. Filme kalbama abstrakčiai, o čia konkretūs žmonės ir konkreti vieta – mielieji mūsų panemuniai.

Labai retas vakarietis gali suprasti partizaninio karo esmę. Juolab šiais laikais, kai terorizmas nesulaikomai skverbiasi net į visai taikių šalių viešąjį gyvenimą. Žūsta šimtai niekuo dėtų žmonių – kas tai galėtų pateisinti, nublanksta visos tautinio, religinio, socialinio išsivadavimo idėjos, jeigu jos skinasi kelią tokiu būdu. Bet, matyt, kad kito kelio teroristai nemato – pasaulyje tvyro totalaus nesusikalbėjimo, stipriųjų diktato atmosfera. Gražios idėjos dažnai yra visiškai bejėgės prieš finansinę, ekonominę, karinę, politinę galią. Ir tada suveikia įvaryto į kampą žvėrelio sindromas: jis iš gynybos pereina į puolimą – rodos, visai beviltišką, bet vienintelį, kaip jam atrodo,  kovos už išlikimą būdą.  Neišvengiami dalykai, jie buvo ir bus, kol pasaulis egzistuoja – iš pradžių nesusikalbėjimas, paskui karas, žmonių kančios, praregėjimai, taika, paskui vėl viskas iš pradžių. Uždaras ratas, kuriame lyg voverės striksime mes.

Keistas man atrodo kokio nors švedo noras suprasti tai, kas vyko po karo pas mus. Gal tai ieškojimas atsakymo į visus dabar kankinančią dilemą, ar tautinio išsivadavimo kova iš viso yra pateisinama, kai valstybių sienos jau visuotinai pripažintos ir bet kokios naujos valstybėlės atsiradimas neišvengiamai gresia karu ir aukomis. Gal tai romantikos, egzotikos ieškojimas, kaip kad Baironą kadaise paviliojo Graikija. Nežinau, ar aš sugebėčiau suprasti, ką man kalbėtų koks nors Afganistano talibas apie savo išgyvenimus žiūrint į vakariečių pastangas įvesti savo tvarką ir kultūrą jo šalyje. Nors gal ir suprasčiau, nes pasipriešinimo dvasia mus gaubė ištisą pusamžį. O ką apie pasipriešinimą gali suprasti švedas ar koks nors britas? Ką jau kalbėti apie rusus (turiu omeny imperialistiškai mąstančius, toli gražu ne visus), daugelis jų iš viso į mažas tautas žiūri kaip į nevykėles, kurios be jų pagalbos neišsiverčia. Jie net savo agresyvumą pateisina kažkokiu mesianiškumu. Nepaisant to rusas man joks priešas.

Bet grįžkime į Pūščią.

KOMBINACIJOS

Tęsdamas prieš tai narpliotą temą, paminėsiu, kad yra smulki Liepos būrio likvidavimo schema, žemėlapis, kuriame pažymėti visi aplinkiniai kaimai, mūšių vietos. Operacija baigėsi pagrindinių partizanų Liepos ir Kadugio (Juozo Treigio) likvidavimu 1947 12 14. Bet po Liepos buvo Nevėžis, po Nevėžio Barzdukas…

Mūsų krašto ginkluoto pasipriešinimo kovotojų agentūrinė byla turėjo pavadinimą „Brodiačije“ (Valkataujantys). Tai 7 storos knygos. Peržvelgiau jas jau du kartus. Mintyse kol kas tik štrichai, tik sumaištis, sunku susieti didumą faktų į vientisą paveikslą. Kai kurie jų pribloškia ir sunku atsitokėti – juk daugelį žmonių esu matęs ar pažinojęs. Dabar prieš mane veriasi paslaptingoji tų žmonių gyvenimo pusė, kurios jie tikriausiai visai nenorėtų atskleisti. Jaučiuosi, švelniai tariant, nejaukiai.

Įdomus faktas: enkavedistai partizanus aprūpindavo net medikamentais. Pavyzdžiui, partizanas Rūta (arba agentas Šepylo) nuolat tiekdavo vaistus ir tvarsliavą, jam duodamus NKVD. (Dano soglasije na snabženije medikamentami banditov – Duotas sutikimas tiekti banditams medikamentus). (22) Toks agentas, aišku, turėjo būti gerbiamas partizanų ir juo buvo galima pasitikėti. Dabar jau aišku, kad tai buvo Veisiejų vaistininkė Ubagurskienė. Ji prisidėjo ir nuodijant partizanus nuodingais preparatais.

Dlia snabženija banditov podgotovit riad silnodeistvujuščich preparatov i v čisle drugich medikamentov snabžatj bandgruppu Vitenis. Čerez agenta Šepilo podgotovitj snotvornyj preparat deistvujuščij na organizm čelovieka v tečeniji sutok. Poslie čievo razrabotatj kombinaciju s ispolzovanijem etovo preparata agentu Cement (23).

[Banditų aprūpinimui paruošti keletą stipriai veikiančių preparatų ir kartu su kitais medikamentais juos tiekti Vytenio banditams. Per agentą Šepylo paruošti migdomąjį preparatą, veikiantį visą parą. Vėliau per agentą Cement surengti kombinaciją, panaudojant šį preparatą].

Partizanų pasitikėjimą agentais NKVD užtikrindavo ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, Barzduko būryje buvo toks partizanas Stipruolis. Iš pradžių buvo užverbuotas jo tėvas, o paskui bandyta verbuoti ir jį patį kaip vidinį agentą būryje. Tačiau Stipruolis, matyt, buvo stipresnis už saugumiečius ir tęsė partizaninę kovą. Jiems neliko nieko, kaip imtis dar vienos kombinacijos ir buvo neva pamestas MGB dokumentas: Čtoby upročnitj položenije Stipruolis (agent Tikras) pered banditami, inscenirovano po dogovorenosti s nim vyselenije otca, gdie otcu sozdany opredelionyje uslovija. [Stipruolio (agentas Tikras) padėčiai būryje sustiprinti su juo susitarus inscenizuotas jo tėvo ištrėmimas, ten tėvui sudarytos tam tikros gyvenimo sąlygos] (24).

Tai atsispindi archyvo popieriuose:

Tuo tikslu 1949 gegužę buvo „pamesti“ rusiški dokumentai, kuriuose minima, kad Stipruolis bendradarbiauja su KGB ir padėjo nužudyti du partizanus. Per agentūrą sužinota, kad liepos mėn. Stipruolį nušovė patys banditai (25).

Kai kurie partizanai-agentai būdavo net siunčiami į komandiruotes Sibiran, kad kalbėdamiesi su ištremtaisiais atskleistų jų ryšius. Taip buvo pasielgta su buvusiu partizanu Ugnimi – Miku Vydra 1949 gruodžio mėnesį. Beje, juo buvo galima pasitikėti, nes jis buvo nužudytojo Leopoldo Augustinavičiaus pusbrolis, o jo paauglys sūnus net buvo pas Aleksandrus per žudynes, bet pabėgo. Todėl neapykanta partizanams šį žmogų darė patikimu agentu.

1945 10 12 buvo išleista SSRS NKVD komisaro L. Berijos direktyva Nr. 497; joje įsakoma imtis būtiniausių priemonių agentūriniam darbui sustiprinti ir agentų-informatorių tinklui išplėsti Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, kur yra banditų.

Kas išdrįs L. Berijos įsakymų nevykdyti…

1946 m. gegužės mėnesį prasidėjo NKVD valdomos vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimas. Pagrindinis kūrėjas buvo Juozas Markulis – partizanas Erelis. Fiktyvių partizanų, agentų, smogikų voratinklis buvo užmestas ant visos Lietuvos.

Idealistai, tikri patriotai kovojo, aukojosi, tikėjo savo kova ir žuvo.  Tai Vanagas, Žemaitis, Dzūkas, Žadgaila, Kazimieraitis, Skirmantas, Kariūnas, Ąžuolas ir kt. Galima išvardinti daug, visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų pakraštyje.  Pragmatiškieji ėjo į sandėrius su priešu, išdavinėjo, iš pradžių kai ką, bet nepastebimai buvo įtraukti į galingą, patyrusią NKVD agentūrų mėsmalę, kur  būdavo sumalami, bet ne kaip laisvės kovotojai, o kaip banditai.
Herojiško idealizmo tų vaikinų pasaulyje iš tikro buvo daug. Tik kol mano sąmonę buvo uždengęs Gerdašių tragedijos šydas, aš tuo idealizmu nelabai tikėjau. Paskaičiau partizano Dzūko  dienoraščius, Vanago, Skirmanto knygas. Ir prieš akis vis iškyla pirmojo Gerdašių partizano Sakalo – septyniolikmečio Šimaičio, numesto ant Rinkelės, likimas. Ir kitų, dabar jau Gerdašių Baltakalny  suguldytų, atkastų Kauko kieme Leipalingyje. Arba kad ir mano pusseserės Julijos, Leipalingio gimnazistės, partizanų ryšininkės, giedojusios Lietuvos himną Kauko rūsyje.

Kaip visas savo mintis surikiuoti, kad jaustumeis tikras ir ramus dėl to, kas buvo, ir svarbiausia, dėl to, kas galbūt dar bus?

ŠALTINIAI

8.    LYA, K-1, Ap.15, B.3559.
9.    LYA, K-1, Ap.3, B.1224.
10.  Lietuvos naikinimas…./Dainavos apygarda
11.  LYA, K-1, Ap.3, B.1222, L.43,44
12.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1219, L.1.
13.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1222.
14.  B. Kašelionis….  p. 129.
15.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1233, L.62.
16.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1234, L.55.
17.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1234, L.255.
18.  LYA, K-1, Ap.3, B. 244, L. 120.
19.  Ten pat.
20.  B. Kašelionis. Dainavos partizanai. V. 1999, p. 220.
21.  V. Zubkova. Pribaltika i Kreml. M., 2008
22.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1235, L. 36.
23.  Ten pat.
24.  Ten pat, L.108.
25.  LYA, K-1, Ap.3, B. 1233.