Apie Juozą Degutį ir jo meilę muzikai (0)

Juozas Degutis su dukra Anele

Juozas Degutis su dukra Anele

Agurkiai, gražus tas kaimelis,
Ežeras, jo gėlėti krantai.
GIMTINĖ, Lietuvos kampelis,
Bet, deja, jį man tenka lankyti retai.
Čia tėtis armonika grojo,
Mama mus išmokė dainų,
Skambėjo ir girios, ir gojai
Nuo kaimo jaunimo dainų.
Basi čia balas mes išbraidėm,
Rankutėmis gaudėm varles.
Dabar aš, parimus prie lango,
Galvoju: kurgi aš, kurgi mes?
Užaugom, pasenom, iškrikom,
Kaime dainos išėj iš mados.
O gaila, nes greitai
Turbūt ir gaidžiai negiedos.
Anelė Degutytė-Vaicekauskienė

Štai tokiame kaime 1909 metais gimė Juozas Degutis. Jis augo, o su juo – ir noras groti. Jam ežero bangos niūniavo ypatingą melodiją. Medžių ošimas ir paukščių čiulbėjimas jam turėjo prasmę.

„Ne sykį sakė: „Vaikai, nuveikit an Pajaujo Aukštųjų ir paklausykit, kap ty gražu. Oi, kiek ty balsų! Nuo to medzų klausymo gal ir gimė garsi polka „Miškas“, – pasakoja Anelė Degutytė-Vaicekauskienė. – Prisimenu, kap visai maža būdama labai norėjau graic armonika, bet nepajėgiau da pakelc, tai tėtė davė patarimų: jei žinai ir atsimeni melodijų, tai paimk šukas, apsivyniok plonu popierum ir graik, išdainuodama melodijų lūpom.

Pas mus namuose visadu buvo pilna muzikos. Šokiadienio vakarais ateidavo mokiniai, ir juos tėtė mokino graic. Šventom dzienom buvo mada suveic. Ne cik kaimynai, bet ir toliau gyvenancys susicikdavo. Moteriškės atsinešdavo sūro, sviesto, o turtingesnės ir kumpio šmotelį. Būdavo tokias bendras pasibuvimas prie vaišų stalo. Susirinkį visi šposino, pasakodavo visokius nucikimus, padainuodavo ir, aišku, pašokdavo. Nor per dzienų visi sunkiai dzyrbo, bet atėjus vakaru nuovargio lyg nebūta. Net ir per rugiapjūtį.

Visais laikais, kol buvom vaikai, o paskui jau ir suaugį, jaunimo vakarėliai būdavo pas mus. Buvo patogu, nes muzikantas an vietos. Sekmadieniais išėjus iš bažnyčos jaunimas spacieravoja po miestelį ir tarasi:

– Kur šandė šokam?
– Pas Degucį.
– Tai pas katrį?
– Pas laukinį.

Broliai pasidalino žamį, ir tėvuku teko dalis, kur laukuose. Sunku buvo. Viskas raikėjo nuo pamatų pastacyc. Tėvai nepadėjo, nes anksci numirė. Viskuom reikėjo pacam pasirūpyc.

Kap jau buvo pastacytas namukas kur gyvenc, tai 1934 m. vedė Sendų Marytį iš Navinykų kaimo. Susilaukė 5 vaikų, bet užaugo cik dzvi dukterys. Sūnus mirė turėdamas vos 11, duktė 11-os, o jauniausias – cik ką užgimis.

Visko buvo: vargo, ašarų ir darbo. Kap būdavo labai sunku ar liūdna, tai paimdavo armonikų ir grodavo. Ir mumiem, vaikam, jeigu per daug šėldavom, tai paimdavo in rankas armonikų ir sakydavo: „Paklausykit, kokias gražus valcus. Ir šita daina kokia graži“.

Prisimenu, kap tėtė pasakojo, kad jam gerausia pabūc giroj ar gojuj. Tai ty gražausi balsai ir melodijos gražausios.

Grodavo, nes ir grošis buvo šokias tokias, iš jo šų tų ir ūkiu prisidurdavo. Atsimenu vienų vasarų, kadu tėtė eilinį sykį grojo vestuvėse. O buvo nukirsta kviecai – septynios kapos. Mama, macydama, kad užaina lietus, surikiavo mus visus, ir kas kiek galėdamas sunešėm in kluonų. Mama buvo labai pavargus ir supykus. Tėtė, kap nuvažavo in jomarkų, tai parvežė iš Suvalkų dovanų: mamai medžagos an andaroko iš stuko (raiškia – iš viso gabalo, iš riecimo), o mumiem dzidelį zarkolų. Pakabino an sienos ir sako: „Vaikai, ca jumiem už sunkų darbų“. Mama, kad ir labai būdavo supykus, bet macydama, kap tėtė nušvinta paėmis armonikų, ir ji pralinksmėdavo.

Jau sirgdamas, lovoj gulėdamas prašė: „Atneškit man armonikų, da noru pagraic“. Jėgų jau nebuvo, vos išlaikydavo armonikų, bet meilė muzikai buvo labai scipri.

Prisimenu ašaras, kap vienų sykį neturėdamas jėgų išlaikyc armonikų pasakė: „Jau, vaikai, daugiau nepagrosiu. Nieko man tep negaila, kap muzikos. Jau viskas.“

Juozas Degutis – žinomiausias mūsų krašto muzikantas, turėjęs apie 20 mokinių ir sukūręs ne vieną muzikinį kūrinį. Armonika pradėjo groti labai anksti, o būdamas aštuonerių jau pakeisdavo suėjimuose grojančius muzikantus.

Pirmą armoniką turėjo tėvas. Parsinešė ją grįždamas iš caro kariuomenės. Tais laikais visi paprastai grodavo vienaeilėmis armonikomis, o jis parsinešė dviejų eilių. Tai buvo retenybė, ir visi labai žavėjosi kitonišku grojimu. Tokia ypatinga armonika greitu laiku susilaukė pirkėjo. Kai vieną dieną atvyko „kupčius“ derėtis dėl armonikos, tai mažam Juozukui buvo taip graudu, kad nenorėdamas verkti prie svetimo žmogaus išbėgo į sodelį ir pasislėpęs už serbentų krūmo davė valią ašaroms. „Verkiau kap muštas tos armonikos. Tep gaila buvo.“

Ilgai dar reikėjo laukti, kol pats įstengė nusipirkti armoniką. Kokia buvusi armonikos vertė, galima atsekti muzikanto prisiminimuose: „Būdamas 16 metų išėjau bernauc. Dzyrbau pas vienų savo kaimo ūkininkų, katris turėjo 25 ha žamės. Pirmus metus tarnavau, bet neužmokėjo. Neturėjo pinigų. Sako: „Lik kiciem metam, tai užmokėsiu už abu sykiu“. Pasilikau ir antriem metam. Galvojau: daugiau užsidzyrbsiu, tai ir geresnį armonikų insitaisysiu. Praėjus dvejiem metam, ainanc namo, šeimininkas davė batus ir 5 zlotus. Ėjau namo ir verkiau kap mažas vaikas, kad an armonikos per dvejis metus neužsidzyrbau.“

Nepalūžo jaunas žmogus, trokštantis groti. Ir vėl ėjo per žmones tarnaudamas, įvairius darbus pas ūkininkus dirbdamas. Vargais negalais pavyko surinkti 40 zlotų. Už tiek pavyko įsigyti tik naudotą armoniką, o širdį traukė prie geresnės. Pradėjęs groti vakarėliuose, vestuvėse, vis rinko pinigus naujai armonikai.

Nelengva buvo krizės metais užsidirbti. Žiemą ūkininkas už dieną mokėjo 75 grošus, o prie vasaros darbų mokėdavo nuo pusantro iki dviejų zlotų. Žiemą daugiausia tekdavo javus kulti spragilais. Ūkininkai tais laikais irgi vargdavo, todėl kartais ir pagudraudavo. Kad nereiktų duoti samdiniams mėsos, tai kūlimo darbai būdavo atliekami per gavėnią, kada buvo paskelbti įvairūs pasninkai. Žiemą pieno irgi buvo nedaug, tai pasitaikydavo, kad baltindavo avių pienu.

Po kelerių metų įvairaus darbo, 1928-aisiais, pavyko nusipirkti naują armoniką iš krautuvės. Tokios armonikos kaina buvo lygi dviejų karvių vertei.

Tada ir prasidėjo tikras muzikanto gyvenimas. Kaip savo prisiminimuose yra pažymėjęs, teko groti gal 180-yje vestuvių. O kur dar įvairūs kaimų suėjimai, jaunimo vakarėliai?.. Tiek daug grojant ir vis apie muziką galvojant, ir naujos melodijos susiklostydavo. Kai kurias iš jų perimdavo kartu grojantys muzikantai, kai kurias išmokdavo mokiniai. Taip ir paplito garsi polka „Miškas“, kuri buvo įrašyta pirmoje mūsų krašto plokštelėje. Kartu su „Gimtinės“ ansambliu grojo Julijonas Babkauskas ir Petras Pykys iš Vaitakiemio. Tarp kitų kūrinių jie atliko ir minėtą polką. Kitas kūrinys pateko į „Klumpės“ leidžiamą muzikos ir dainų kasetę. Tą kūrinį iš savo brolio Vytauto buvo išmokęs Valentas Uzdila. Vytautas buvo vienas iš tų 20-ies mokinių, kuriuos mokė Juozas Degutis. Prie geriausių jo mokinių reikėtų dar priskirti ir Nevulį Juozą iš Raistinių, Bukauską Juozą iš Pelelių, Muriną iš Sankūrų ir, be abejonės, labai aktyvų muzikantą, daugely vestuvių ir suėjimų grojusį Juozą Bansevičių (Broniaus) iš Valinčių.

Nėra muzikanto Juozo Degučio, bet jo iš kitų išgirsti ir paties sukurti kūriniai gyvena ir šiandien. Reikia turėti viltį, kad nuostabi armonikos muzika dar nebus prarasta, o armonikierių į šventę po metų susirinks žymiai daugiau – kartu pagroti, pasiklausyti vieni kitų, palinksminti susirinkusiuosius.

Kategorijos: Etninė kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: