Mano bendraamžiai dažnai giriasi, kad yra aplankę nemažai šalių. Kalba apie kalnus, sraunias upes, klaidžius miestų labirintus, dykumas. Bet kai paklausiu, ar jie yra keliavę po Lietuvą, ar yra matę Labanoro girią, Žemaitijos kalvas, plaukę baidarėmis Minijos upe, grožėjęsi tos upės pakrantėmis, išvaikščioję miestelius, žavėjęsi senomis medinėmis bažnytėlėmis, jie tik ima gūžčioti pečiais! Lietuvoje jiems viskas pabodę, daugelis net neįsivaizduoja, kad galima į mūsų kraštą pažvelgti ir kitomis akimis.
Ne taip seniai ir aš panašiai galvojau. Džiaugiuosi, kad atradau Lietuvą – žalią, savitą, dar nesugadintą, neįkalintą tarp cementinių blokų. Jos miestai ir mieteliai jaukūs, turintys savo veidą. Kaip sumaišysi Gargždus su Biržais, Šilutę su Anykščiais? Pajūrio krašte dar gali rasti išlikusių raudonų plytų vienkiemių, Aukštaitijoje dėmesį patraukia seni mediniai namai. Bet ir vienur, ir kitur – gėlių darželis, ūksmingas sodas, aukštai į medį įkeltas gandralizdis.
Praėjusią vasarą susižavėjau Anykščiais. Esu pripratusi prie jūros erdvių, o čia erdvė kitokia. Daug jaukių kampelių. Ne veltui Anykščių apylinkėse gyveno tiek daug mūsų rašytojų. Vien ką sako A. Baranausko, A. Žukausko – Vienuolio pavardės! Matyt, juos įkvėpė gimtasis kraštas, jo grožis. Tad pakeliaukime kartu po šias vietoves. Gal kas nors čia dar nebuvo užklydęs?
Anykščiai – Aukštaitijos miestelis. Kai pravažiuoji Ukmergę, iš karto pajunti, kad tuoj tuoj pateksi į kitokią aplinką. Turbūt Anykščių kraštą geriausiai yra išreklamavusi Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“ (poetas šiandien žado netektų, sužinojęs, kad yra puikus reklamos kūrėjas). Taigi dairaisi pro autobuso langą, kur čia tas stebuklingas šilas – juk jame grybai ypatingi, medžiai gražiausi, kvapai įspūdingiausi. Iš pradžių nusivili – pagalvoji, kad tai įprastas Lietuvos miškas, o paskui supranti, kad reikia mokėti kitaip žiūrėti į žolynus, pušis, reikia išmokti klausytis garsų, reikia mokėti jausti.
Neišdildomą įspūdį paliko klaidžiojimas Šventosios pakrantėmis, žymusis Puntuko akmuo, kuriame įamžinti garsūs Lietuvos lakūnai S. Darius ir S. Girėnas. Šis antras pagal dydį Lietuvos akmuo vilioja daugelį: tuos, kurie domisi geologija, tuos, kurie ieško su istorija susijusių ženklų ir net tuos, kurie renka padavimus apie velnią…
Netoliese yra B. Buivydaitės namas-muziejus. Rašytoja daug metų gyveno tarp keturių žalio namelio sienų, net ir netekusi regėjimo, iki gilios senatvės nepadėjo plunksnos. Šiame muziejuje yra eksponuojami jos daiktai.
Vis dėlto labiausiai man patiko garsaus rašytojo J.Biliūno sodyba. Skurdi aplinka, bet kiek ten jaukumo! Čia irgi išsaugota nemažai senoviškų daiktų. Lietuviškas sodžius slepia savyje šilumą, galinčią sužadinti meilę kiekvienam nuskriaustajam. Taip ir regi bėginėjantį po kiemą Joniuką. Tuoj pasigirs žąsų gagenimas, motulės dejonės… Kieme esantys tautodailininkų medžio drožiniai supažindina mus su J.Biliūno kūrinių personažais. Gražiausias man pasirodė apsakymo ,,Brisiaus galas“ veikėjas – šunelis Brisius.
Tik Anykščių krašte gali kopti į kalną, kurio viršūnėje šviečia Laimės žiburys. Lipdami stengiamės neatsigręžti atgal, nes užpuls raganos, pavirsime akmenimis. Kai kurie atsigręžia, bet, laimei, nieko jiems neatsitinka, ne taip, kaip J.Biliūno kūrinyje žmonėms, siekusiems paliesti ranka žiburį. Užkopę patylime prie J. Biliūno kapo. 1953 m. rašytojo palaikai pervežti iš Zakopanės ir palaidoti ant Liūdiškių kalvos. 1958 m. virš kapo pastatytas 14 metrų granitinis antkapis. Jis iškyla virš tamsiai žalių kalvos pušų vainiko. Pasigrožėkime atsivėrusia panorama. Tai dar viena vieta, kur taip gera pabūti, pamąstyti apie lemtį, apie ateitį.
Svetingi ir geraširdžiai Aukštaitijos žmonės. Sutiktas Anykščių miestelio gyventojas su tokia meile pasakojo mums ir apie patį miestelį, ir apie čia esančius muziejus. Jis ir pasiūlė aplankyti dar vieną šio krašto įžymybę – Arklio muziejų. Taigi ten ir nukeliavome. Arklio muziejus yra už 6 km nuo Anykščių, Niūronyse. Beje, tai vienintelis toks unikalus muziejus Lietuvoje, jame kaupiami įvairūs eksponatai, susiję su arkliais. Čia rasi visko: ir paprastų pasagų, ir senų vežimų, karietų, bričkų. Šalia muziejaus smagiai praleisti laiką gali ne vien vaikai, bet ir suaugusieji. Vilioja iš medžio pastatytos įvairios sūpynės, jeigu nori, gali pajodinėti – tik išsirink žirgą. Beje, daugelis miestiečių čia pirmą kartą paglosto arklį!
Nustebino ir pats Anykščių miestas – tvarkingas, gražus, alsuojantis meile ir pagarba čia gyvenusiems rašytojams. Aplankėme A. Baranausko ir A. Žukausko – Vienuolio memorialinį muziejų. Su jauduliu lietėme poeto Antano Baranausko klėtelę. Ji buvo suręsta 1823 m. Sudomino istorinis faktas – klėtelė statyta vien tik kirviu. Manoma, kad toje klėtelėje ir buvo sukurta poema „Anykščių šilelis“ .
Įdomu buvo vaikščioti ir po A.Vienuolio namą. Šiek tiek keista buvo regėti jo daiktus, jausti tą aplinką, kurioje jis gyveno. Antrasis aukštas paliko didžiausią įspūdį. Rodės, prasidarys durys, įeis pats rašytojas.
Nežinau, ar pavyko man perteikti Anykščių krašto žavesį. Norėčiau, kad čia apsilankytumėte patys ir viską pamatytumėte savo akimis. Ir aš čia grįšiu, nes dar nepasivažinėjau garsiuoju siauruku (sako, tas traukinukas pasivažinėjus ilgai sapnuojasi).
Pažinkime Lietuvą, savo Tėvynę!
Parašykite komentarą