1728 m. danų jūrininkas Vitas Beringas (Vitus Bering) atrado sąsiaurį, skiriantį Aziją nuo Amerikos. 2011 m. žydų kilmės norvegas Andersas Bėringas-Breivikas (Anders Behring Breivik) atskleidė kitą sąsiaurį, šįsyk – ne geografinį, o ideologinį.
Atlėgus isterijai po visą pasaulį sukrėtusios masinės žmogžudystės, jau galima į šią problemą žvelgti analitiškai. Radikalieji liberalai, politologų vadinami libertarais, o liaudyje – liberastais, įkliuvo į savo pačių paspęstas pinkles. Moralės ir kultūros frontuose libertarų stovyklai šiandien atstovauja daugelis socialistų ir net kai kurie konservatoriai, bet šįsyk partijų savivardžius palikime nuošaliau – žvilgtelkime į pačią libertarizmo ideologiją.
Didžiausia, pagrindine, savaimine ir visuotine vertybe iškėlę asmens laisvę, libertarai dėsningai priėjo dilemą: ką daryti, kai vieno asmens laisvė ima riboti kito asmens laisvę? Į šį klausimą atsakyti neįstengė net kur kas giliau mąstę klasikiniai liberalai: tam būtų tekę pripažinti, jog laisvė nėra savaiminė vertybė ir ko gero – net ne pagrindinė. Jos pačios funkcionavimui reikalingos kitos vertybės: dora, teisingumas, artimo meilė, o svarbiausiu klausimu lieka pats laisvės turinys. Du vienas kitam prieštaraujantys ir vienas kitą naikinantys reiškiniai logiškai negali būti lygiaverčiai vien dėl to, kad abu jie – laisvai pasirenkami.
Dar daugiau painiavos kilo, pirminį laisvės idealą papildžius absoliučios tolerancijos idėja. Pradinė tolerancijos samprata gimė ekumeniškose protestantų bendruomenėse ir atspindėjo žymaus krikščionių teologo Aurelijaus Augustino šūkį: svarbiausiuose dalykuose – vienybė, antraeiliuose – laisvė, visame kame – meilė. Konkrečiau tariant, tolerancijos idėja reiškė, jog sutinkant dėl bendriausių vertybių, dorybių, tikėjimo objekto, pažiūrų skirtumai kitose srityse – toleruojami, lietuviškai sakant – pakenčiami. Skirtingoms pažiūroms galima nepritarti, bet dėl jų neverta kivirčytis, jeigu yra, kas jungia.
Viskas pasikeitė, savaimine vertybe iškėlus pačią toleranciją. Kilo tas pats paradoksas, kaip ir laisvės atveju – ką daryti, kai susiduria dvi iš esmės priešingos pozicijos: kurią iš jų toleruoti? Maža to, iš pakantumo tolerancija virto pripažinimu: pagal šią tolerancijos sampratą privalai jau ne pakęsti tai, kas pačiam nepriimtina, bet pripažinti, jog tai – gerai.
Dialektinė problema įsprausta į pozityvizmo rėmus. Liko tik teiginys, be neiginio. O kadangi logika neiginiui skirtoje erdvėje tuštumos nepaliko, šią erdvę užėmė teiginys. Gėrio ir blogio ribos neišnyko, jie tiesiog sukeisti vietomis vienas su kitu.
Jei anksčiau gėris buvo altruizmas, tai dabar – egoizmas. Jei anksčiau gėris buvo vyro ir moters šeima, atvira gyvybei, tai dabar – seksualinis hedonizmas. Jei anksčiau gėris buvo tautinis ir pilietinis patriotizmas, tai dabar – kosmopolitinis individualizmas: dar ir savyje prieštaringas reiškinys, kai vienu metu skelbiama už tautą platesnė žmonijos visuma ir pats siauriausias žmogiškasis vienetas – individas, abu šiuos polius supriešinant su tarpine grandimi.
Libertarai atmetė šeimą, tautą, autentiškąsias moralines ir etines sistemas, paversdami visa tai neiginiais. Galiausiai jie paneigė ir savo pačių pagrindinę vertybę – laisvę: dabartinėje jų sistemoje propaguoti jų atmestąsias vertybes ir kritikuoti jų iškeltąsias – jau draudžiama. Libertarų keikiama cenzūra grįžo iš kitos pusės. Pasikeitė tik jos objektai: kas buvo smerkiama, dabar – gerbiama, užtai kas buvo gerbiama – tapo smerkiama.
Titulinėms tautoms priešpriešiais pastatytos tautinės mažumos, ypač – imigrantai, senosioms arba vyraujančioms religijoms – religinės mažumos, ypač – atsineštinės ir sinkretinės religijos, šeimai – homoseksualistai, transseksualai ir lytinėmis tapatybėmis eksperimentuojantys „kvyrai“ („queer“). Deja, greitai išaiškėjo, kad patys libertarinės tolerancijos objektai vieni kitų toleruoti nesirengia: imigrantai iš Europos šalių netoleruoja išeivių iš Azijos ir Afrikos, žydai ir musulmonai – vieni kitų, o dauguma jų net neketina toleruoti lytinių eksperimentatorių. Juokingiausia, jog žymi dalis tolerancijos objektų liovėsi toleruoti pačius libertarus.
Galiausiai išsiskyrė pačių libertarų požiūriai – į tai ir į tuos, kas labiau verti laisvės, tolerancijos, emancipacijos, virstančios rafinuota privilegijų sistema. Įdomu, jog šiai vidinei libertarų takoskyrai vėl pritaikyta jau atgyvenusi geometrinė dešinės-kairės schema. Dešinėje save identifikuojantys libertarai pirmenybę skyrė žydams ir „seksualinėms mažumoms“, kairėje – naujosioms imigrantų bangoms, įskaitant musulmonus ir net – radikaliuosius islamistus.
Kurį laiką dar vyko bandymai sudaryti savotišką „tolerancijos hierarchiją“ – kam teikti pirmenybę tolerancinio konflikto atvejais, tačiau tai problemos neišsprendė, nes išsiskyrė požiūriai į tai, kurios toleruotinos grupės turėtų būti šios hierarchijos viršuje, o kurios – apačioje.
A. Bėringo-Breiviko šūviai tebuvo signalas, jog ideologinis ir politinis konfliktas perėjo į pilietinį karą. Panašiai, kaip 1914 m. dviejų pasaulinių karų erą šūviais į Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį pradėjo serbų anarchistas Gavrilas Principas.
Dabar ginčijamasi, kas gi toks tas A. Breivikas. Daugelis laiko jį dešiniuoju. Išties, libertarų stovykloje jis – dešinysis: pagal aukščiau aprašytąją schemą. Jo taikiniai – kairieji libertarai iš Norvegijos Darbo partijos (Arbeiderpartiet). Šis karas – ne tarp libertarų ir nacionalistų, libertarų ir konservatorių, libertarų ir krikščionių. Anaiptol. Tai – dviejų tos pačios ideologinės stovyklos srovių karas. Ne daugiau ir ne mažiau, nei Josifo Stalino karas su Levu Trockiu, o vėliau – su Adolfu Hitleriu.
Geras straipsnis.
Puikus straipsnis.Ta tema senai reikalingos placios/ masines diskusijos tarp lietuviu tiek Lietuvoje tiek ir Vakaruose. daugelis isvykusiuju iki siol nesuvokia kas yra tie tikrieji kaltininkai, kuriu deka jie turejo palikti Lietuva, nes cia negalejo paprasciausiai isgyventi/ mokescius susimoketi…SSSR imperija ( R.Reigano labai tiksliai pavadinta”Blogio imperija” ) buvo suardyta, bet nesubyrejo- ji, kaip tos piktzoles, rado sau naudinga terpe laisvose nuo oficialiosios SSSR ideologijos salyse ir gyvuliuoja, ardydama tu saliu nepriklausomybes pamatus.
Joks Breivikas ne dešinysis net lyginant su jų darbo partija. Pasižiūrėkime kam jo šaudynės buvo naudingos – darbo partija po jų triuškinamai laimėjo rinkimus. Pridėkime prie to, kad aukšti darbo partijos šulai “per stebuklą” išvažiavo iš Utojos salos prieš pat atvykstat Breivikui, ir kad net Breiviko advokas su juo sunkiai susikalba.
Ir paaiškėja kas pasinaudojo nepilnapročiu, ir kodėl jo teismo procesas uždaras.
Puikus straipsnis, tik paskutiniesiems straipsnio sakiniams pritruko druskos. Nezinau tik, ar autorius nezino tos smulkmenos, ar politkorektiskai nutyli. Smulkmena tokia : Breivik pavarde Norvegijoje gyvena daug zydu, norvegas isgirdes ja, supranta, kad tai is vietiniu zydu, Gavril Princip – serbu nacionalistas zydas, vien pavarde sukelia itarimus, Stalin – Dzhiugashvili ( zydo sunus ), Trockij – zydas, Hitler – ketvirtinis zydas, jo tevas pagal tikra teva – Frankenberg, Vienos Rotschildu giminaitis. Liaudiskai tariant – is dainos zodziu neismesi.
Skaityk antrą eilutę ir rasi.
O, dar vienas “mokslininko” tekstukas paaiškinantis būsimiems ar esamiems nacionalistams kas ir kaip. Tik autorius kiek pasikėlęs, ir mano, kad visi kiti yra kvailiai, todėl galima jiems į galvas kišti ką tik nori. Tekste tiek esminių netikslumų, kad net klaviatūros gaila paneigimams ir patikslinimams. Na bet paimkime vieną sakinėlį iš šio protinguolio samprotavimų:
“Libertarai atmetė šeimą, tautą, autentiškąsias moralines ir etines sistemas, paversdami visa tai neiginiais”
Libertarai niekada nebuvo atmetę šeimos kaip vienos iš žmonių bendrabūvio formų. Kiek man žinoma, libertarai tvirtina, kad daliai žmonių monogaminė heteroseksuali šeima yra puikus pasirinkimas. Kitiems žmonėms nei kiek ne prastesnis pasirinkimas yra kitos bendrabūvio formos. Visai neseniai per Discovery rodė laidą apie tai, ir kas įdomu ir nauja man pasirodė, gale laidos buvo pasakyta, kad tik 30% planetos gyventojų gyvena monogaminėse šeimose. Tiesą sakant, mane tai stipriai nustebino.
Taip pat libertarai realiai suvokia ir niekada neatmetinėjo tautos, kaip vienos iš bendruomenių formų. Tačiau matydami silpnas šito darinio vietas tautą jie dažnai priskiria fiktyvioms bendruomenėms, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir pelnyta kritika. Libertarai neatmeta ir autentiškų moralinių ar etinių sistemų. Priešingai, jie mano, kad jos yra istoriškai vertingos ir pamokančios, kad mes galime iš jų daug ką pritaikyti šiandieniniam gyvenimui. Tos sistemos nėra iškaltos akmenyje, jos nuolat kito, prisitaikydamos prie naujų aplinkybių, kinta dabar, ir kis ateityje. Šiandienos žmogus visiškai pajėgus tobulinti iš praeities gautą palikimą- atmesti kas paseno, atnaujinti tai, kas dar aktualu ir kurti visiškai naujas sistemas ar jų elementus. O apie neiginius tai aš apskritai nesuprantu kas čia norėta pasakyti. Kad libertarai naudoja žodį “šeima” tik neigiama prasme? O tu, tamsta straipsnio autoriau, ar esi sutikęs bent vieną gyvą libertarą? Aš tuo stipriai abejoju.
Nugalejusio liberalizmo salyse labai mazai telike ju taip garsinamos tolerancijos – man gyvenusiam Brezhnevo laiku brandziajame socializme ir galinciam palyginti Olandijos, Vokietijos, Svedijos ir Norvegijos liberaliasias visuomenes su SSSR brandaus socializmo demokratiniu centralizmu, tai cenzura tokia pati kaip Genseko laikais SSSR.
manau ir ten ,ir ten veikia daugumiečių (bolševikų) dėsniai .”yra nuomonė “, ” dviejų nuomonių būti negali”. o iš kur kilo tos nuomonės ,ir kas jas pagimdė, tai jau paslaptis.ir visa tai bandoma pateikti ,kaip demokratijos pasireiškimą, nors yra visiškai antidemokratinės
Aristotelis dave demokratijos apibrezima : ‘Demokratija yra blogiausia is visu galimu santvarku, kurioje hienos valdo asilus’. Perzvelgus demokratiniu saliu patirtis, matome, kad konstitucine monarchija ar prezidentine respublika yra geresnis pasirinkimas, tai ypac svarbu tais laikais, kai reikia vienasmeniskai prisiimti atsakomybe. Perzvelgus demokratijas bet kurioje salyje, krinta i akis, kad kelios seimos apmoka visas valdanciasias partijas, tiesiog zaidziamas cirkas ‘demokratiniai rinkimai’. Tos kelios seimos savo rankose turi didziaja dali valstybes turto, savo zinioje ziniasklaida, kuria vaizduoja ‘laisvaja’, tai yra ju pinigu valdoma, valdzioje pasisodina savo marionetes, kurios vaidina cirka ‘parlamentinis valdymas’. Platonas dar kadaise dave visuomenes apibrezima – apskritimo riba – vergvaldziai, apskritimo riba sustiprinantis siauras ziedas – priziuretojai, o visa kita viduryje – vergai. Niekas nepasikeite per 2380 metu.
Baisiausia tai, kad kitamintiskumas neleidziamas net mokslininkams – uz mokslo tiesu, priestaraujanciu liberalizmo tolerancijos tiesoms, garsinima atleidziami profesoriai is universitetu, neleidziama jiems isidarbinti kitur, persekiojami jie ir ju seimu nariai. Liberalizmo totalitarines diktaturos dogmos negali buti abejotinos niekam.
Būtent. Užtai kyla rimtas teorinis ir praktinis klausimas: ar tokia diktatūra – natūrali tolerancijos idėjos (atsietos nuo turinio) išdava, ar pati tolerancijos idėja tėra priedanga? Norom-nenorom, o prisimeni Robespjerą: laisvės vardu vaikinas įvedė tokį totalitarizmą, kad bet koks absoliutinis monarchas pavydėti galėjo.
Pazvelkime i lietuviskus liberalizmo pranasus, ju poelgius, ju minciu skvarba, naujakrikstus ir elgsena. Donskis, tiek triuskindamas visus savo ‘be pykcio’ liberalizmo dvasia, pasikviecia liberalizmo apastala Zygmunt Bauman, pasirodo, buvusi Lenkijos cekista, pokaryje nuveikusiu darbus, itariamus lenku genocidu. Donskis tiek savo veikla dare itaka jaunajai kartai, kad tapo tiesiog madinga jauniesiems mokslininkams cituoti savo Svyturi. Kaip tie Donskio mokiniai supranta gincus su kitaminciais ir tolerancija ju atzvilgiu ( istorikas doktorantas Naglis Navakas ) – uzmusti tave reikia, kad nesamoniu nekalbetum – toks .’mokslinis’ pokalbiu pagrindas – sunaikinti fiziskai kitaminti, kad net bedristu niekas priestarauti ju vieninteliai tiesai. Visai kaip demokratinio centralizmo tevo drg. Stalino laikais. Ko verti vien NK 95 nariu straipsniai. Jei tik isvysti straipsni su zodziais : modernus, tolerancija, liberalus – tai tiesiog netenka abejoti rasanciojo neapykanta seimai, potraukiu palaidam gyvenimui, reikalavimu visoms laisvems be jokios atsakomybes, amzinosioms vertybems. Pergyvene branduji socializma turime savo atsparuma issiugde visoms ‘modernybems’ kaip ‘pasauli sena isardysim’. Kaip neprisiminti intelektualo, gejaus, KGB apmokamo J. P. Sartre mokinio Paryziuje, kauptuku socializmo kurejo Pol Poto. Nekeista, kad visi ‘modernieji tolerantai’ glaudziasi prie visokiu uzsienio fondu, buna stazavesi uzsienyje. Stengiasi ir jaunieji apsisviesti toje orbitoje, gal gaus stazuote, gal vieta su menesiniu atlyginimu kazkuriame fonde – daro idirbi. Stengiasi atomizuoti Lietuvos visuomene, ja isdraskyti i visus imanomus gabalus ir skeveldras.
“uz mokslo tiesu, priestaraujanciu liberalizmo tolerancijos tiesoms”
Ir kokios tos mokslo tiesos, prieštaraujančios libertarizmui (ne liberalizmui)?
Iki 1973 m. h. buvo psichine liga, igyta gimstant, tai genetinis sutrikimas arba degeneratizmas ( issigimimas ). Tais metais po 3 metu persekiojimu, gasdinimu, santazo, JAV psichiatrai savo metiniame kongrese prieme nutarima balsu dauguma, kad h. nera psichine liga. Jei siandien vakaruose kuriame nors universitete mokslininkas pareiskia, kad ‘h. – psichine liga’ – tai pradedamas gasdinti, santazuoti, atleidziamas is universiteto. Kai pries keleta metu kardinolas Ratzinger tai pareiske Tikejimo Kongregacijos poziuryje i h. buvo uzsipultas visu be isimties liberalu. Mokslo tiesu ir poziuriu gali buti keletas, kol jie galutinai issirutulioja laike ir moksliniu tiriamuju darbu eigoje i viena tiesa, bet ne santazo keliu priimama balsu dauguma jau palanki dogma. Genetikos mokslas apie h. tegali pasakyti – issigimimas ( degeneracija ). Gali buti ir dogmai dirbantys mokslininkai, klastodami duomenis pavers geidziama nora suklastota moksline tiesa kuriam laikui, bet ne amzinai.
Demagogija. Tamstai atsakinėti ir prasmės nebūtų, bet gal kitiems skaitytojams bus įdomu. Žinoma, libertarai nepasakys, jog šeima ar tauta iš principo – visiškas blogis, bet uždraus bet kam teigti autentišką šeimos arba tautos modelį, o juo labiau – siekti šiuos modelius įtvirtinti įstatymu. Čia kaip senovės Romoje: krikščionims leista garbinti savo Jėzų, bet nepakęsta, jog šie drauge su juo nenori smilkyti tolerantiškajam imperatoriui 🙂 Veidmainiai tie libertarai, štai kas. Geriausiu atveju – nenuovokos.
Che, che, demagogija yra straipsnis, o čia tik kuklūs bandymai prilygti. Man dabar indomu pasidarė kam konkrečiai buvo uždrausta teigti “autentišką šeimos arba tautos modelį”? Ir kam buvo uždrausta “siekti juos įtvirtinti įstatymu”? Suprantu, kad į tokius klausimus atsakymų nėra ir negali būti, visų pirma todėl, kad priešingai nei mano šitas ponulis, libertarai-tolerastai-kosmopolitai mano žiniomis nei vienoje šalyje neužima, o dažniausiai ir nenori užimti tokių pozicijų, kad galėtų kam nors ką nors drausti. O gal jūs galite paminėti bent vieną tokias įtakingas pareigas užimantį Lietuvos pareigūną? Tik prašyčiau be sąmokslo teorijų. Antra, tie “autentiški modeliai” bent jau čia, Lietuvoje, seniausiai įtvirtinti ir seniausiai teigiami.
Seniai zinoma, kad ‘liberalizmas yra visuomenes kraujo vezys ( leukemija )’.
Taip, jie postu aukstu neuzima, bet uzima visokius patareju, konsultantu ir panasiai postus, nereikalaujancius jokios atsakomybes. Jie uzima sali valdanciuju seimu dvaro tarnu / shunu padeti – aploti, aprieti, susirieti, prajuokinti, paguosti, priglusti, pranesti, pagarsinti, isjuokti, apdraskyti, buti uzsiundomais, perkasti gerkle. Jei gerai issitarnauja, laksto atristi nuo grandines, jei prasikalsta – prirakinami grandine, edesys pastumiamas toliau, paliekamas mazas dubenelis, tegul ziuri, kaip palaidieji sociai prisiryja.
Ką reiškia – neužima? Visa dabartinė Vakarų Europos ir – iš dalies – Šiaurės Amerikos valdžia – libertarinė. Vien Kamerono pareiškimai ko verti 🙂
Noriu pridurti, kad valdzioje buna ‘rujojantis orangutangas’ ( pasake ‘simpanze’, bet tai ne taip gerai skamba lietuviskai ) vyras, kaip labai taikliai issireiske jauna prancuzaite, kaip nebijantis nieko, isprusimas nebutinas, gerai jauciantis veju kryptis, kvapu sklidima ir mokantis issisukti melu ar jega. Labiausiai patiko karikatura pries 2004 metu Seimo rinkimus – rodo du antrazmoniai i Kubiliu ir suokalbiskai tarstelia : ‘Jis net savo zmonos nemoka apgauti, o nori apgauti Lietuva.’
Viskas gerai, Mariau, tik su pozityvizmu kažką supainiojai. Ne kiekybiškai, kokybiškai.
Jei supainiojau – pataisyk. Pozityvizmas, kiek juo teko domėtis, pasižymi vienakrypčiu linijiniu mąstymu. Skirtingai nei dialektika.
Kaip rodo istorija, visi “pažangiečiai-modernistai” išprovokuoja karus, bet taip pat ir baigia liūdnai. Pradedant robestpjerais ir baigiant trockiais. Bus ir liberastams tas pats. Gamta nepripažysta anomalijų, net jei jos ir pasivadinusios “pažangiečių-modernistų” vardais. Laikas viską sudėlios į savo vietas.
Koks pazangiojo modernisto tipazas ? Pakankamai gerai aprasytas Grigorijaus Klimovo knygose. Netenka ju matyti maloniu, sirdingu, visada kazkokiu nerimu apimti, akys paklaike naujatikystes zenklu – viska sunaikinti, kas pastovu, ateje is amziu. Visuomenes gyvenimo nusistovejusi kasdienybe yra lyg raudonas audeklas koridos buliui. Apie ju lytini ar seimynini gyvenima geriau nepradeti kalbeti – ivairus krastutinumai, didziaja ju dali vienija vaiku neturejimas. Jie gyvi alsuoja kapinemis. Jie lyg megintuvelyje uzauginti – anei tevu, anei seneliu. Tai siu dienu mameliukai. Jie drasus rekti, saukti, smogti is pasalu, suorganizuoti gaivaliska minia nusiaubti aplinka, gasdinti zmones, kuo daugiau nuterioti. Kairuoliu idealas Che Guevara liudininku liudijimu savo ranka nuzude iki 1700 zmoniu, aiskino savo revoliucionieriams apie kova iki palaimingos zuties uz zmonija, bet kai buvo sugautas Bolivijoje, melde kruvinomis asaromis kriokdamas pasigailejimo keliais sliauziodamas, sakydamas, kad bus geras tarnas, tik nezudykite. Mateme ir Breiviko zudymo atveju, kad savas kailis yra brangiausias ir jokio pasiaukojancio pasipriesinimo net nekilo. Geriau plaukti ir nuskesti, negu pasipriesinti garbingai. Atomizuotos visuomenes atomizuoti asmenys. Patogiausia yra gaivaliska minia uzpulti viena arba smogti is pasalu – tokios pazangiuju kovos taisykles.
Na tik pažiūrėkit, tiek nusišnekėjimų sudėt į vieną komentarą tikrai talento reikia. Tamsta šia prasme tikrai perspjovei straipsnio autorių. Gal jau laikas ir jums parašyt normalios apimties straipsnį, alkas jį garantuotai įdės, o mums bus smagu pasiskaityti.
Pagal atsakyma tenka suprasti, kad visiskas minciu bejegiskumas ir prasiverzes pasipiktinimas – nieko neargumentuota, tik pasipiktinta. Tenka suprasti, kad kai zmogui liberalizmas tampa tikejimu/religija, tai priesininko nuomone negalima priimti, kas griauna naujosios religijos dogmas.
Ne minčių bejėgiškumas, o neturėjimas vilčių ką nors įrodyti ir tingėjimas įrodinėt tai, kas ir šiaip turėtų būti akivaizdu.
“Netenka ju matyti maloniu, sirdingu, visada kazkokiu nerimu apimti, akys paklaike naujatikystes zenklu – viska sunaikinti, kas pastovu, ateje is amziu”- man tenka. Viską sunaikint?! Tokių nemačiau.
“nusistovejusi kasdienybe yra lyg raudonas audeklas”- nusistovėjusi neteisybė- gal ir taip, bet prie ko čia kasdienybė?
“didziaja ju dali vienija vaiku neturejimas”- dalis jų neturi vaikų, kita dalis- turi ir ne po vieną.
“Patogiausia yra gaivaliska minia uzpulti viena arba smogti is pasalu – tokios pazangiuju kovos taisykles”- čia tu apie ką?
“Apie ju lytini ar seimynini gyvenima geriau nepradeti kalbeti”- geriau ir nekalbėk apie tai, ko net teoriškai negali žinoti. Kalbėk apie savo lytinį gyvenimą.
“alsuoja kapinemis”- liguistos fantazijos.
“anei tevu, anei seneliu”- iškrypėliškos fantazijos.
“drasus rekti, saukti, smogti is pasalu, suorganizuoti gaivaliska minia nusiaubti aplinka, gasdinti zmones, kuo daugiau nuterioti”- kas tau pasidarė, žmogeli? Vėl žiūrėjai siaubiaką per teliką? O gal apsilankei tautininkų konferencijoje? Na. laikykis, susiimk, pabandyk baltiškąją meditaciją.
“Kairuoliu idealas Che Guevara”- kas čia per kliedesiai?!
“melde kruvinomis asaromis kriokdamas pasigailejimo keliais sliauziodamas, sakydamas, kad bus geras tarnas”- o čia tikriausiai atsiskleidžia tavo potraukis žeminti kitus žmones, tyčiotis iš jų, paversti juos gyvuliais ir vergais, nes su realiais faktais tai neturi jokio ryšio.
“Patogiausia yra gaivaliska minia uzpulti viena arba smogti is pasalu – tokios pazangiuju kovos taisykles”- gal, sakau, kokį pavyzdėlį, kad aiškiau būtų kokius modernistus pats turi galvoje.
“Mateme ir Breiviko zudymo atveju, kad savas kailis yra brangiausias”- taigi Breivikas yra grynas nacionalistas, arba aš nesuprantu tavo suveltos logikos. Nors ne, nieko nebeaiškink, priskaldysi dar daugiau malkų, dar daugiau neapykantos ir melo paskleisi.
Pirma, mano logika niekada nebuna suvelta, visada kalbu nesivadovaudamasis jausmais, tikejimais ar norais. Pripazistu tik Aristotelio logika.
Antra, manau paties samoningai apeita, kad Grigorijus Klimovas knygose aprase puikiai, remdamasis moksliniais tyrimais ir isvadomis. Tai rodo samoninga vengima pokalbio, paverciant viska neapykantos isliejimu.
Trecia, apie Che Guevara yra amzininku atsiminimai ir apie jo paties rankomis zudomus zmones- nesuprantu kas uzgauna ? Objektyvus faktai, kokie buvo susije su sio zmogaus likimu.
Ketvirta, visa liberaliu paziuru zmoniu israiska – tai Zdanevicius pila vandeni i Grazulio veida. Zdanevicius ikunija ta liberalo veida, kai baigiasi argumentai, tai pereinama prie veiksmu. Grazulis vis tik yra demokratiniu budu isrinktas parlamentaras, o kas Zdanevicius ? Tik savo isanges laisvemis susirupines pilietis. Tai totalitarines liberalizmo diktaturos igyvendimo faktas, kai visiskai nesvarbu nei demokratija, nei visuomenes daugumos nuomone isreiskianciojo parlamentaro gerbimas.
Penkta, parodytas inirsis be jokiu irodymu irgi yra irodymas – Tamsta bejegis diskutuoti su priesininku virtualioje erdveje, nes nera galimybiu spausti priesininka savo titulais, laipsniais ar padetimi visuomeneje.
Sesta, pataikiau ir uzkabinau taikliai, jei pasnekovas prarado savitvarda, i pacias liberalizmo sventasias dogmas.
Septinta, kuo skiriasi socializmas, nacionalsocializmas, trockizmas, maoizmas, liberalizmas, jei bendri jie savo totalitariniu diktaturu ivedimu ?
“Trecia, apie Che Guevara”
Che buvo toks savotiškas kvailelis, bet jis tapo ikona todėl, kad ne tik plepėjo, bet ir veikė, o be to, galėjo būt ministru ir maudytis prabangoj, bet atsisakė ir išvyko kovot dėl jo požiūriu šviesesnės ateities varguoliams…, na, ir žuvo. Man jis nieko nereiškia, bet kai tu rašai kaip jis šliaužiojo keliais ir sriūbavo prašydamas pasigailėti, tai… atsiprašau, bet visiškas briedas ir melas. Tau, kaip visiškam niektauzai turbūt ir nuorodos nepadės, bet įdedu, kad kiti galėtų susipažint kaip mirė tas žmogus: http://www.gwu.edu/~nsarchiv/NSAEBB/NSAEBB5/#chron
Paskutiniai dokumentuoti jo žodžiai: “”I know you’ve come to kill me. Shoot, you are only going to kill a man.” Taip kad dėjau aš ant tavo pasipūtėliškos Aristotelio logikos…
O, Gražulis, taip ir nujaučiau, kad su šito klouno fanu susidūriau. Tik siūlyčiau suskaičiuoti kiek procentų nuo Lt gyventojų jį išrinko, gal kiek nuleisi sparnus ir mažiau vapėsi apie “daugumos atstovavimą”.
Prisipažįstu, nei Zdanevičiaus, nei Klimovo neskaičiau ir neturiu supratimo kas jie tokie yra. Įdėk nuorodas, gal paskaitinėsiu kada.
“pataikiau ir uzkabinau taikliai, jei pasnekovas prarado savitvarda, i pacias liberalizmo sventasias dogmas”
Kokios dar dogmos? Net nežinau tokių. Praradau savitvardą?! Žmogau, tu man esi tik juokingas nacionalistinis personažas, kaip ir nacionalistinis “mokslininkas” Kundrotas, ir aš tik pramogauju rašinėdamas komentarus šitoj skylėj.
“nera galimybiu spausti priesininka savo titulais”
Aš esu šiek tiek mokytojaujantis mažo Lietuvos mietelio gyventojas be jokių titulų ir medalių. Dabar gali lengviau atsikvėpt ir apipilt mane srutom.
“Septinta, kuo skiriasi socializmas, nacionalsocializmas, trockizmas, maoizmas, liberalizmas”
Tu net nesuvoki, kad liberalas nuo libertaro (apie juos, atseit, ir rašo Kundrotas) skiriasi kaip kažin kas.
Zmogau, su genijumi susiduriau, net neskaites gali paneigti : ‘nei Klimovo neskaičiau ir neturiu supratimo’. Galima kalbeti nesamones apie Che Guevara is tokio pat ‘teisingo jausmo’, bet paskutinieji jo zodziai buvo ispaniskai ir nusove ji Bolivijos policininkas. Dar karta pasikartosiu – is teisingo religinio jausmo visas tas pasipiktinimas manimi, jei logiskai minciai issakyti reikia ismanyti ta senaja Aristotelio logika, kuri kaip ten …, ai, kuriems velniams ta logika, jei galima ir taip susiusti…is teisingo tikejimo jausmo.
“bet paskutinieji jo zodziai buvo ispaniskai ir nusove ji Bolivijos policininkas”
Savaime aišku.
“melde kruvinomis asaromis kriokdamas pasigailejimo keliais sliauziodamas, sakydamas, kad bus geras tarnas, tik nezudykite”
Tai ar sutinki, kad šitas tavo sakinys yra tik liguistos fantazijos vaisius ir, kad Aristotelio logika tamstos išsisakymuose puikiai dera su akivaizdžiu melu (apie neapykantą net nekalbu)?
Ir dar kartą prašau, duok nuorodą į to savo Klimovo (nes daug Klimovų Rusijoj gyvena) tekstą kokį nors, man jau įdomu pasidarė kokius čia mokslininkus tie Gražulio mylėtojai skaitinėja.
Google : Grigorij Klimov.
Grigorij Klimov “Šio pasaulio kunigaikštis”, “Mano vardas Legionas”, “Sovietų išminčių protokolai” ir “Raudonoji kabala”.
Pvz.:
Sovietų išminčių protokolai : romanas / Grigorij Klimov; iš rusų kalbos vertė Aleksandras Jasmontas.- Vilnius: BĮ UAB „Litimo“, 2000 – 648 p.
Kiti:
http://www.google.lt/#sclient=psy-ab&hl=lt&biw=1024&bih=601&source=hp&q=Grigorij+Klimov&pbx=1&oq=Grigorij+Klimov&aq=f&aqi=g-sL1&aql=&gs_sm=s&gs_upl=1406l1406l0l3549l1l1l0l0l0l0l1335l1335l7-1l1l0&bav=on.2,or.r_gc.r_pw.,cf.osb&fp=564d4cd7d15c6136
P.S. Grigorijaus Klimovo knygų tekstai rusų ir kitomis kalbomis čia:
Библиотека Григория Климова
http://g-klimov.info/
Gregory Klimov’s Library in English (cut version)
http://g-klimov.info/Index-e.htm
Gregory Klimov’s Library in English (Google’s translation), other languages
Lietuviškas automatinis vertimas internetinis – bet labai prastas:
http://translate.google.com/translate?client=tmpg&hl=en&u=http%3A%2F%2Fg-klimov.info%2Ftrans.htm&langpair=ru|lt
Galima diskutuoti dėl įvairių Mariaus straipsnyje pateiktų minčių, tačiau Įdomiausia ir tikrai vertinga yra straipsnio išvada:
“Šis karas – ne tarp libertarų ir nacionalistų, libertarų ir konservatorių, libertarų ir krikščionių. Anaiptol. Tai – dviejų tos pačios ideologinės stovyklos srovių karas. Ne daugiau ir ne mažiau, nei Josifo Stalino karas su Levu Trockiu, o vėliau – su Adolfu Hitleriu.”
Štai čia yra esmė…