Prieš Žolinę
Gražiame kūne – graži siela, sakydavo romėnai ir kažin, ar jie klysdavo. Šios vasaros Romuvos stovyklą prisiminus tampa aišku – stovykla pasisekė tik todėl, kad mes nepatingėjome papuošti kūno, išorės, padabinti beržo šakomis ir gėlėmis kaip niekada anksčiau. Tada susitvarkė ir siela – Žolinės šventė buvo pilna to vešėjimo kaip niekada kitą kartą.
Mūsų protėviai iškėlė darnos su visu aplinkiniu pasauliu idėją. Darna, nenorėdama kelti nedarnių ginčų, pati savaime savy talpina labai daug skirtingų idėjų. Darnus būsi ir tada, jei derindamas du priešingus dalykus būsi tiek pat geras, kiek blogas, ir tada, jei stengsies saugoti darnią taiką su viskuo aplinkui. Ir joks tai prieštaravimas, tai paprasčiausia galimybė kiekvienam atrasti sau tinkančią darną. Tai be galo svarbu, kad visas pasaulis suvešėtų.
Romuvos stovyklos pirmąją dieną sunkiai tęsėsi atidarymo apeiga. Jai buvo pasiruošta skubomis, todėl ir Ugnis sunkiai degė visą apeigą. Prisimenu tada į ausį man draugė sušnibždėjo: „tai labai blogas ženklas“ ir mudvi susižvalgėme – tai kuo tada baigsis stovykla? Bet savaitę mes brendome ir pamažu derinomės vienas prie kito, daug derėjomės – dėl taisyklių, dėl tvarkos, dėl norų. Galiausiai, paskutinei dienai išaušus, Darna suvešėjo nuo visų tų derybų. Susiderinome išorėje, drauge papuošėme šventyklą, užkaitėme katilą viralui, pakurstėme ugnį ir… Mūsų sielose atsirado darna, nebeliko pykčio, mes įsiliejome į gamtos ir šventyklos kūną.
Apeigą baigėme pakilios dvasios. Mes per savaitę nupynėme šventyklai sodą, išsaugojome Ugnį per naktis, susiderinome vienas su kitu, susitvarkėme savo išorinį pasaulį. Darna įsižiebė ir sieloje.
Romėnai sakydavo: gražiame kūne – graži siela. Vargu, ar jie klydo.
Reklama
Susiję straipsniai:
Parašykite komentarą