I.Baranauskienė. Tragedija Norvegijoje, farsas Lietuvoje ir amžinas klausimas – ką daryti? (9)

Inga Baranauskienė

Inga Baranauskienė

Po tragedijos Norvegijoje Lietuvą užplūdo komentarų farsas. D. Velykis užsipuolė R. Čekutį ir vadinamuosius „neonacius“, A. Vinokuras – Katalikų bažnyčią ir TS-LKD su I. Degutiene priešaky. Jam antrino R. Valatka, o buvęs VSD šefas M. Laurinkus, nepamiršdamas paaimanuoti dėl varganos specialiųjų tarnybų padėties, paragino budriai sekti visus, mat, kai kurių užsiėmimų „vidinis turinys yra grėsmingas“ ir visai nesvarbu, kad jie nepatenka į Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Blaivesnių vertinimų taip pat netrūko, deja, politikai daugiausiai pasidavė psichozei. Socialdemokratų lyderis A. Butkevičius pasinaudojo Norvegijos tragedija, kad įžnybtų konservatoriams, o premjeras A. Kubilius užsipuolė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Dieveniškėse surengtą etnokultūrinę stovyklą, net nesivargindamas išsiaiškinti tikrųjų šios stovyklos tikslų bei nuostatų. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – Rusijos Federacijos nuolatinis atstovas prie NATO D. Rogozinas juk irgi „susiejo“ A.B. Breiviko išpuolį su menamu nacizmo aukštinimu Baltijos šalyse ir kitose Rusijos įtakos sferoje anksčiau buvusiose valstybėse. Kitaip tariant, tragedija niekam iš tikrųjų nerūpi – svarbu apjuodinti oponentus ir dar pagąsdinti visuomenę: „Nacionalizmo šmėkla klaidžioja po Europą!“

Žinia, kad klaidžioja! Tautai reikia privatumo – lygiai taip pat, kaip šeimai ar bet kuriai kitai žmonių bendruomenei. Visos Europos valstybės kūrėsi ir atsikūrinėjo būtent tautiniu pagrindu. Bet šiandien dauguma „tradicinių“ partijų veikėjų tautinę valstybę skelbia atgyvena ir svajoja ją pakeisti multikultūrine Europa, kurioje visi esą gyvens gražiai ir draugiškai.

Ši utopija pasmerkta žlugti ir ji žlugs, lygiai kaip žlugo komunistų svajonė sukurti lygybę ir brolybę, panaikinant privačios nuosavybės institutą – neįmanoma pakeisti žmoniškosios prigimties. Multikūltūralizmu užsižaidę politikai tai jaučia, ir būtent dėl to „nacionalizmo šmėkla“ vaidenasi jiems už kiekvieno kampo: juk tai tikrai tragedija – prarasti vietas parlamente!

Siekiant jai užkirsti kelią, galima daryti viską: brukti konkurentams atsakomybę už A. B. Breiviko išpuolį, klijuoti jiems nacių etiketes… Nesvarbu, kad vadinamosios kraštutinės dešiniosios Europos partijos tą išpuolį vieningai pasmerkė, nesvarbu, kad, net ir kritikuodamos multikultūralizmo idėjų sukeltas problemas, jos niekada nesiūlė jų spręsti smurtinėmis priemonėmis – koks nors M. Laurinkus vis tiek pasiruošęs autoritetingai pareikšti: „Aš žinau, ką jūs ten slapta galvojate!“

Bet gal tikrai nacionalizmas pavojingas – juk kažkas tikrai apmėtė dūminiais užtaisais filmuko „Antifa – skinų medžiotoja“ žiūrovus? Dar galima prisiminti praeitį… Vis dėlto švaria praeitimi negali pasigirti nei viena ideologija. Liberalams ant sąžinės – Prancūzijos revoliucija su savo giljotina, socialdemokratams – milijonai bolševikų aukų. Plakti Lietuvos tautininkus su A. Hitleriu ar A. B. Breiviku yra tas pats, kas reikalauti socialdemokratų atsakomybės už V. Lenino arba J. Stalino nusikaltimus.

O kalbant apie smulkų chuliganizmą – toleruoti jo, aišku, negalima, bet perdėtai dramatizuoti irgi neverta. Taip pat kaip ir internetinių komentarų. Juk sovietmečiu daugelis slapčia dainavo „Graži Lietuva be rusų“, bet kas nutiko, kai 1991 m. sausio 8 d. teko akis į akį susidurti su rusais iš „Jedinstvo“? Ogi nieko! Būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis kaltinami „nacionalistai“ tiesiog apsupo juos ir kultūringai išstūmė iš Aukščiausiosios tarybos kiemelio. Miela žiūrėti tos ir vėlesnių dienų filmuotą medžiagą: sąjūdiečiai ir jedinstvininkai mitinguoja vos per kelis metrus vieni nuo kitų, kartais pasibara, tačiau viešosios tvarkos sergėtojai ramiai sau traukia dūmą, ir įtampos nepalyginamai mažiau, negu per kokį gėjų paradą, nors sprendžiasi valstybės likimas… Taigi istorijos moralas paprastas: iš maištingos jaunystės klaidų (įskaitant tūžmingus pasisakymus ir žaidimus dūminiais užtaisais) išaugama, kai atsiranda prasmingesnės veiklos perspektyva.

Ir paskutinė pastaba: A. B. Breivikas, kad ir ką apie jį bekalbėtum, veikė vienas – ilgai klajojęs po įvairius „nacionalistinius“ forumus bei organizacijas, jis taip ir neatrado kompanionų. Tuo tarpu Londone, prisidengdami tuo, kad vietinė policija nušovė juodaodį banditėlį neva iš rasistinių paskatų, riaušes kelia šimtai „antirasistų“. Paryžiuje prieš keletą metų buvo tas pats. O ir Lietuvoje per liūdnai pagarsėjusį 2009 m. sausio 16 d. mitingą langų daužymu taip pat smaginosi anaiptol ne „dešinieji nacionalistai radikalai“. Taigi – informacija pamąstymui…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *