Kultūros ministerija kviečia Lietuvos visuomenę iki šių metų rugpjūčio 10 d. teikti siūlymus ir pastabas rengiamam Lietuvos menų tarybos įstatymo projektui.
Šiuo projektu, pasak ministro, siekiama realizuoti nesikišimo į kultūrą ir meną („rankos atstumo“) principą ir kultūros projektų finansavimo funkciją perduoti savarankiškai biudžetinei įstaigai prie Kultūros ministerijos Lietuvos menų tarybai (LMT).
Vadinamas „rankos atstumo principas“ – tai sistema, kai valstybė finansuoja atskirų jos politikos sričių plėtrą, nesikišdama į plėtros turinį, patikėdama jį tos srities ekspertams. Kultūros politikoje tai reiškia, kad siekiant saviraiškos laisvės mene ir kultūroje, lėšos menams ir kultūrai skirstomos be politikų kišimosi. Įsteigiant kultūros ir meno projektus finansuojančią Lietuvos menų tarybą, kultūros ministras nebebus susijęs su lėšų projektams skyrimu.
Įgyvendinant šį principą, pasak Arūno Gelūno, Europoje prie Kultūros ministerijų steigiamos įvairios agentūros, fondai, tarybos, t.y. pagrindiniai arba patariamieji Kultūros ministerijos organai kultūros politikai įgyvendinti.
Projekte numatoma, kad Menų taryba įsteigiama 2012 m. sausio 1 dieną, o įstatymas įsigalios 2012 m. liepos 1 dieną.
Įsteigus dešimties narių kolegialią Menų tarybą su 15–20 darbuotojų administracija, ji perimtų Kultūros rėmimo fondo funkcijas, o Kultūros ministerija neskirstytų jokių lėšų, išskyrus Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimą, užsiimtų teisėkūra, nagrinėtų skundus, spręstų strateginius klausimus.
Savarankiška biudžetinė įstaiga prie Kultūros ministerijos „Lietuvos menų taryba“ administruotų valstybės biudžeto lėšas, skiriamas konkursiniu būdu, visų pirma – Kultūros rėmimo fondo – lėšas, taip pat skirtų valstybės stipendijas kultūros ir meno kūrėjams. Jei kultūrai būtų skiriama parama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tai kuriama Menų taryba galėtų administruoti ir šias lėšas. Kultūros ministro Arūno Gelūno įsivaizdavimu Menų taryba būtų tarsi pagerintas Kultūros rėmimo fondas (KRF), turintis papildomų funkcijų bei daugiau autonomijos. Įsteigus LMT Kultūros ministerijoje nevyktų jokie su projektiniu finansavimu susijusių pinigų skirstymai.
Pasak Kultūros ministro A.Gelūno, be lėšų skirstymo Menų taryba turėtų rinkti duomenis ir analizuoti kultūros situaciją bei vykstančius procesus, vertinti projektų rezultatus, teikti siūlymus ministerijai dėl kultūros politikos ar teisės aktų tobulinimo.
Pagal pateiktą projektą, Menų tarybą sudarytų dešimt narių ir Menų tarybos direktorius. Tris narius į ją deleguotų Lietuvos meno kūrėjų asociacija, tris narius – kultūros ministras ir po vieną narį – Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas bei Lietuvos mokslo taryba ar Ūkio ministerija.
Tačiau Lietuvos kultūros ir meno bendruomenės atstovai svarstomą Menų tarybos įstatymo projektą vertina nevienareikšmiškai. Būgštaujama, kad kuriama Menų taryba gali tapti dar viena kūrėjų lūkesčių nepateisinančia biurokratine įstaiga, biurokratizuosiančia kultūros projektų vykdymą bet nesugebėsiančia užkirsti politikų kišimosi į ekspertų darbą skirstant lėšas kultūros ir meno projektams.
Itin nemažai abejonių kultūros visuomenei kelia projekte numatyti LMT sudarymo pagrindai. Išsakyta abejonių ar trys meno kūrėjų asociacijos nariai galės deramai aprėpti ir atstovauti gana platų kultūros lauką bei skirtingas jos sritis. Todėl pasiūlyta į Tarybą įtraukti daugiau meno kūrėjų asociacijos narių. Išsakyta nuomonių, kad LMT turėtų labiau atspindėti regioninę kultūrą. Siūlyta į jos narių sudėtį įtraukti specialistų iš įvairių Lietuvos regionų. Pastebėta, kad sudarant tarybą yra pamiršti nevyriausybinių organizacijų nariai.
Pasiūlymus bei pastebėjimus rengiamam projektui galima siųsti iki rugpjūčio 10 dienos:
El. paštas: dmm@lrkm.lt, sekretoriatas@lrkm.lt
Faksas: 262 31 20
Su projekto pristatymu galite susipažinti ČIA.
1920 m. kariauta, ginta, auginta ir net “LieMenKūDros” MENAS išleist užsimota…
Lietuvių
Meno
Kūrėjų
Draugijos
atsiradimui nesukliudę, nei karo, nei europolitikos, nei finansinių nepriteklių gaivalai (laik. Vilniaus praradimas).
Esame tokie patys, – kalbame, kalbamės ir net valstybę turime. Lietuvišką valstybę.
Tik dabar menas kitoks, – reikia mokėti:
auginti vamzdžius (ir būtinai sostinės regraty)
– mokėti už žolės sėjimą (ant asfalto),
ir būtinai “užimant” erdves. Mokant…
Taryba nepadės, ir nepaims. Juo labiau nuo mažutėlės J.Basanavičiaus g. patalpėlės.
Imkim pvz.
Pastatyti Lietuvos valsybės sostinėje paminklą tam pat Jonui Basanavičiui, –
ar tai menas, ar tik “projžektas”. Sutikim, – paminklą sukurti – menas; rasti (kaip) vietą – menas.
Bet – išdrįsti tai padaryti, – jau “politika”.
Todėl KULTŪROS IR MENŲ TARYBA turi veikti
ne nuo KultMino palėpės, na rūsio ar pastogės vietos, bet laisvai.
Meno “pakuoti” prie patarnavimo tarnybos (miisteriumo) nevalia.
Menas turi kvėpuoti, laisvai alsuoti ir būti KURIAMAS. Todėl visą kūrybą atskirt tik visu menu – siaura.
Netgi grubu (suprantame, jog skubam padėti ar paimti, ką skiria skirs ar numatys kūrėjams “europa”)
kūrėjų gausą suplakt į vientisą “menininkų” srautą: dėl dalybų.
Tam davė, tam davė… o ten NESPĖJO, nes … neatspėjo.
Apie tai jau rašyta.
Iki ir po rugpjūčio 10 d., ypač rusų, ukrainiečių ir gudų išsilaisvinimą iš po SSSr 24-25 dienomis švęsdami.
“Už mūsų ir jūsų laisvę” – prieš 20-metų SU DAINA iškovotą.
Ta Laisvės daina, laisvės kova, – kokia buvus jėga? Kūrybos jėga, meno jėga, valios galia ar
TAUTOS SAVIRAIŠKA – SIEKIS, IŠPILDYMAS.
Nesikūliavirkščiuokim žemiau (nenuminkim ministerinio prigulnumo porūšin, lietuvių ir Lietuvos meno kūrėjų)
palikim Seimui, ar Vyriausybei, ar kaip Valstybės saugumo departamentą – prie Prezidentūros.
MENAS – AUKŠČIAU – KŪRINYS.
Kol nepaskaičiuosim kultūros uždirptų pinigų,kultūros indėlio į visą nacionalinį produktą visose gamybos srityse,ne tik grynajam mene,jokia Taryba nepadės,nes lėšų kultūrai nepadaugės.Kodėl pamiršot Prezidentės žodžius,kad kultūrai reikia sugražinti jos uždirbtus pinigus ?