Profesorius Jonas Balys – lietuvių tautotyros milžinas (nuotraukos) (0)

Jonas Balys, 1955 m.

Jonas Balys, 1955 m.

Garsiojo lietuvių tautotyros patriarcho dr. Jono Balio 102-ojo gimtadienio proga skelbiame dr. Vyčio Čiubrinsko rašinį apie garbųjį mokslininką. Šis rašinys buvo paskelbtas 1993 m. kaip J.Balio knygos „Lietuvių kalendorinės šventės“ pabaigos žodis. 

„Lietuva yra aukso duobė etnologijos mokslui, ten esanti medžiaga dar gyva, o tuo tarpu kituose kraštuose toji pat medžiaga jau seniai išmirusi, kartais nė pėdsakų nepalikusi“
(Sigurd Erikon /1938).

Be iškilios mūsų tautiečio Jono Balio asmenybės būtų sunku įsivaizduoti XX amžiaus Lietuvos folkloristikos moks­lo raidą. Ir būtent tokio tautosakos mokslo, kaip kad šios knygos autorius jį suvokė: „Tautosaka yra … tautos kul­tūros istorija. Ji padeda pažinti jos istorinį likimą“ [1].

J.Balio gimtinė Krasnavos kaime (iš: Konferencija „Tautinės tapatybės puoselėtojas Jonas Balys“ / Skaistutė Paulauskienė // Sandrava. – 2009, rugs. (Nr. 2), p. 20.)

J.Balio gimtinė Krasnavos kaime (iš: Konferencija „Tautinės tapatybės puoselėtojas Jonas Balys“ / Skaistutė Paulauskienė // Sandrava. – 2009, rugs. (Nr. 2), p. 20.)

Jonas Balys gimė 1909 m. liepos 2 dieną Krasnavos vienkiemyje, Kupiškio valsčiuje. Jau nuo penkiolikos metų pradėjęs savarankiškai gyventi, 1924 metais jis įstojo mo­kytis į Panevėžio mokytojų seminariją. Užsidirbdamas pra­gyvenimui pamokomis ir kurį laiką gaudamas stipendiją, tuometinių seminarijos mokytojų – liaudies kultūros puose­lėtojų – Petro Būteno ir Jurgio Elisono įkvėptas, J.Balys gyvai susidomėjo liaudies buitimi ir kultūra: rinko tautosa­ką, liaudies meno paminklus [2]. Sudominti jaunuolį tautosa­ka ir etnografija nebuvo sunku, nes jo vaikystė prabėgo namuose, pilnuose motinos dainuojamų kupiškėniškų dainų.

J. Balio gimtoji sodyba Krasnavos kaime (iš: Lietuvių kalendorinės šventės / Jonas Balys. – Silver Spring (Md.) : Lietuvių tautosakos leidykla, 1978. – Įkl. X.)

J. Balio gimtoji sodyba Krasnavos kaime (iš: Lietuvių kalendorinės šventės / Jonas Balys. – Silver Spring (Md.) : Lietuvių tautosakos leidykla, 1978. – Įkl. X.)

Jonas Balys su mama gimtinėje (iš: Tada ir dabar / Povilas Krikščiūnas // Šiaurės Atėnai. – 2009, birž. 12, p. 10)

Jonas Balys su mama gimtinėje (iš: Tada ir dabar / Povilas Krikščiūnas // Šiaurės Atėnai. – 2009, birž. 12, p. 10)

J.Balys jau Panevėžyje atsiskleidė kaip tradicinių liaudies kultūros dalykų rinkimo organizatorius. Semina­rijoje jis vadovavo moksleivių Tautotyros žinių ir senienų rinkimo draugijai, kuri surinko „daug tautosakos ir medžia­ginės kultūros palaikų“ [3]. Vien pats autorius užrašė per 900 tautosakos dalykų.

Panevėžio mokytojų seminarija (iš: Panevėžio mokytojų seminarija : prieš karą ir dabar / J. Mičiulis. – 1929. – P. 4.)

Panevėžio mokytojų seminarija (iš: Panevėžio mokytojų seminarija : prieš karą ir dabar / J. Mičiulis. – 1929. – P. 4.)

Dar būdamas seminaristu veiklusis draugijos pirmi­ninkas ne tik organizavo medžiagos apie Kalėdų papročius rinkimą, bet jau pabandė gautuosius aprašus moksliškai apdoroti. lr 1930 metais buvo išspausdintas pirmasis išsamus J.Balio straipsnis „Kalėdų papročiai ir burtai“ [4]. Nors, kaip pats autorius pasakė, tada jam dar trūko pa­tyrimo ir metodinio pasirengimo folkloro medžiagos stu­dijoms, tačiau tai neabejotinai jau buvo J. Balio kaip moks­lininko kelio pradžia.

Kraštotyrininkai (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 154.)

Kraštotyrininkai (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 154.)

Mokytojas J. Elisonas (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 164.)

Mokytojas J. Elisonas (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 164.)

Užsibrėžęs tikslą studijuoti tautosaką, jis 1928 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Čia „išklau­siau M. Biržiškos skaitytus kursus, o daugiau tautosakos nebuvo, tai paėmiau pagrindiniu dalyku Lietuvos istoriją“ [5]. 1930 metų pavasarį, užsirekomendavęs kaip gabus studen­tas, J.Balys su Švietimo ministerijos stipendija buvo pa­siųstas tęsti studijų į Austriją. „Graco (1930-1931) ir Vienos (1931-1933) universitetuose „pasirinkau pagrindine sritimi etnologiją“ [6].

Įsitraukti į etnologijos studijas autorių veikiausiai pas­katino to meto intelektualinė aplinka: prieškarinės Vakarų Europos humanitariniuose moksluose vyravusi palyginti su nūdiena nedidelė atskirų mokslų specializacija. Tarp folklo­ristikos ir etnologijos tuo metu atotrūkio beveik nebuvo. Kita vertus, studento iš Lietuvos negalėjo nesudominti tuo­metinio Vienos universiteto profesoriaus Wilhelmo Šmito (Wilhelrn Schmidt) – kultūrinės-istorinės etnologijos kryp­ties kūrėjo – paskaitos. Greičiausiai Vienos universitete, ku­rį baigdamas autorius apgynė daktaro disertaciją [7] , jis galu­tinai susiformavo kaip kultūrinio-istorinio metodo tautotyro­je šalininkas. Šiaip ar taip, tačiau vėlesnė jo polemika su J.Baldausku parodė, kad J.Balys grįžo į Lietuvą griežtas mechaniškojo evoliucionizmo priešininkas. 1937 m. jis rašė: „kadangi dvasios srity (o ir technikoje ne absoliučiai) „geležinių įstatymų“ nėra, tad čia reikia vadovautis isto­riniu metodu: pirma rinkti faktus, juos kritiškai įvertinti ir tik tada iš jų daryti apibendrinimus ar išvadas“ [8] .

Mokytojas P. Būtėnas (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 104.)

Mokytojas P. Būtėnas (iš: Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (1727–1995) / Vytautas Baliūnas. – 1995. – P. 104.)

Nusprendęs atsidėti „liaudies intelektualinės kultūros tyrinėjimams“ bei susipažinti su tuo metu folkloristikoje garsėjančia istorine-geografine suomių mokykla, J. Balys metus stažavosi Suomijoje. Čia jis užsiėmė grynai tauto­sakos studijomis ir rašė akademinį darbą „Griausmo Dievo ir velnio priešybė Šiaurės Europos tautų liaudies tradicijo­se“ [9]. Ši studija Kauno Vytauto Didžiojo Universitete buvo apginta kaip habilitacinis darbas ir dar 1934 mokslo metais J.Balys jau skaitė studentams net keturis kursus [10].

Tapęs tik ką įsteigtos Etnikos katedros vyr. asistentu, autorius ėmėsi plunksnos ir akademinėje spaudoje populia­riai išdėstė etnikos kaip tautotyros sampratą bei jos studijavimo reikšmę tautos kultūros savitumui išlaikyti. Pasiremdamas „naujai atgijusių Pabaltės tautų“ dideliu dėme­siu savajai tautotyrai, J. Balys pabrėžė, jog „jaunoms ir mažoms tautoms tautotyra yra jų egzistendjos ramstis“ [11]. Praėjus pusšimčiui metų, šie žodžiai tebėra nė kiek ne ma­žiau reikšmingi grįžtančiai į Vakarų pasaulį Lietuvai. .

Deja, neretai, ypač humanitarai, buna dosnūs patrio­tiškais žodžiais, tik daug rečiau – darbais. O J.Baliui tokie samprotavimai anaiptol nebuvo tušti. Jie subrandino bene lemtingiausią žingsnį jo gyvenime: pačiam imtis, pačiam visame krašte organizuoti „tautos dvasios apraiškų“ rin­kimą. Ne be autoriaus pastangų 1935 m. liepos 16 d. steigia­mas Švietimo ministerijai pavaldus Lietuvių Tautosakos Archyvas (toliau – LTA), o J. Balys paskiriamas jo vedėju.

Dr. Jonas Balys Tautosakos archyvo vedėjas (iš: Aidai. – 1957, Nr. 2, p. 79.)

Galbūt pasinaudojęs dar Panevėžyje sukaupta tautosa­kos rinkimo organizatoriaus patirtimi, o greičiausiai nepap­rasto reiklumo sau dėka J.Balys taip imasi vadovauti ar­chyvui, kad per porą metų jame jau buvo sukaupta per 300 000 taulosakos dalykų [12]. LTA gerokai peržengė tipinio archyvo rėmus ir lapo reikšminga to meto Lietuvoje tau­totyros mokslo įstaiga. Ji figūravo keliose tarptautinėse etnologijos ir folkloro institucijose, leido plačiai užsienio mokslinėje spaudoje recenzuojamą, autoriaus redaguojamą tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“ (1935 – 1940 m. išleisti 7 tomai). O archyvinė medžiaga buvo kodifikuojama ir klasffikuojarna pagal pasaulinius standartus, jai rinkti iš­leistos dvi išsamios „Tautosakos rinkėjo vadovo“ laidos.

1939 –1944 m. LT A (nuo 1940 m. perkeltas iš Kauno į Vilnių) žinybinis statusas keitėsi. Kurį laiką jis buvo Lituanistikos, vėliau Etnolcgijos, dar vėliau Lietuvių literatūros, pagaliau vėl Etnclogijos institutų žinioje, tačiau visą laiką LTA išliko savarankišku padaliniu ir jam iki pat 1944 m. vasaros vadovavo J.Balys.

1942-1943 rn. jis buvo Vilniaus universiteto Tautotyros katedros vedėjas, docentas.

Net karo sąlygomis mokslininkas sugebėjo ne tik išsaugoti LTA (nors į  tą pastatą okupantai kėsinosi), bet. ir nenutraukti jo darbo. Pats važinėjo po kraštą rūpindamasis tautosakos rinkinių gausinimu. Negana to, karo metai autoriui buvo intensyvaus kabinetinio darbo laikas, pvz., 1942 m. parašyta ir šioje knygoje pirmąkart skelbiama jo studija apie Joninių papročius.

Nelemtoji 1944 m. vasara Balių šeimą nubloškė į Freiburgą Vokietijos pietuose. Būdamas europinio garso mokslininkas ir susirašinėdamas su gausiu kolegų būriu, J. Balys greitai rado prieglobstį ir gavo darbo vokiečių liaudies dainų tyrinėtojo profesoriaus J.Mejeno (John Meier) vadovaujamame Vokiečių liaudies dainų archyve.

1946-1947 m. J.Balys buvo Pabaltijo universiteto Hamburge, vėliau perkelio i Pineburgą, profesorius, kaip ir Vilniuje, vadovavo Etnologijos katedrai. Kurį laiką universiteto profesoriai jokio atlyginimo negaudavo, kelionės į paskaitas dėl susisiekimo sutrikimų buvo nepaprastai varginančios. Kaip, prisimena autorius, „traukiniai būdavo perpildyti…buvau tada jąunas – 12 valandų kelionė stačiam buvo menkas dalykas. Taip buvai suspaustas iš visų pusių, kad galėjai ir nusnūsti – nepargriūsi“ [13]. Nepaisant nepriteklių, vis dėlto Pabaltijo universitetas savo lygiu neatsiliko nuo Vakarų Europos universitetų [14].

Prof. J. Balys (centre) su poetu J.Aisčiu ir rašytoju A.Vaičiulaičiu (iš: Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) / Algimantas Liekis. – Vilnius : [Indiv. įm. „Lietuvos mokslas" , 2001. p. 129.)]

Prof. J. Balys (centre) su poetu J.Aisčiu ir rašytoju A.Vaičiulaičiu (iš: Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA) / Algimantas Liekis. – Vilnius : [Indiv. įm. „Lietuvos mokslas” , 2001. p. 129.)

Šalia paskaitų skaitym J.Balys Vokietijoje intensyviai dirbo mokslinį darbą. Kaip pats yra sakęs, Vokietijoje buvę patys vaisingiausi darbais metai, nes turėjęs daug laiko, bet mažai maisto ir pmigų[15]. Cia buvo parašytas ir išleistas vienas iš pačių geriausių jo veikalų „Lietuvių vedybos“ [16].

1948 m. emigravęs į Jungtines Valstijas, J. Balys pradėjo dirbti pas žymiausią to meto Amerikos folkloristą S. Tompsoną (Smith Thompson) Indianos universitete. Šis gerai suprasdamas autoriaus sielojimąsi dėl Vilniuje palikto LTA likimo, patarė J. Baliui rinkti tautosaką iš lietuvių emigrantų ir taip sukaupti naują archyvą [17]. Paklausęs patarimo, autorius per dvi vasaras (1949- 1950) su magnetofonu aplankė beveik visas didesnes lietuvių kolonijas, užrašydamas apie 70 „kaspinų“ įvairiausios tautosakos. Taigi Amerikoje nenuilstantis lietuvių dvasios tyrinėtojas jau trečią kartą ėmėsi tautosakos rinkėjo darbo. Jį apvainikavo dabartinių Lietuvos folkloristų labai vertinamas dvitomis „Lietuvių dainos Amerikoje“ (1958 ir 1977).

Kartu mokslininkas skaitė paskaitas Indianos universitete [18] ir vaisingai dirbo tiriamąjį darbą. Su S.Tompsonu 1958 m. išleido didelės apimties (per 400 p.) darbą apie indų pasakas [19]. Rašė išsamius straipsnius iš etnologijos, folkloristikos bei mitologijos į pasaulinio garso enciklopedija [20], buvo aktyvus Bostone leidžiamos lietuvių enciklopedijos (1953-1969 m. išėjo 36 tomai) bendradarbis.

Dr. Jonas Balys sako atidarymo kalbą antrajame Lituanistikos instituto suvažiavime Filadelfijoje 1967 m. (iš: Lietuvių kalendorinės šventės / Jonas Balys. – Silver Spring (Md.) : Lietuvių tautosakos leidykla, 1978. – Įkl. VIII.)

Dr. Jonas Balys sako atidarymo kalbą antrajame Lituanistikos instituto suvažiavime Filadelfijoje 1967 m. (iš: Lietuvių kalendorinės šventės / Jonas Balys. – Silver Spring (Md.) : Lietuvių tautosakos leidykla, 1978. – Įkl. VIII.)

Lietuvių mitologijos tyrinėjimą laikydamas vienu iš svarbiausių savo darbo barų, J. Balys yra pabrėžęs: „dėl mitologijos esu labai kritiškas ir nesižaviu jokia teorija, kuriai paremti nėra pakankamai rimtų davinių“ [21]. Konkretus to įrodymas – 1966 m. išleista jo knyga „Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje“.

Šalia Lietuvoje išleistų septynių kapitalinių „Tautosakos darbų“ tomų nuo 1951 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėti rikiuoti ne mažiau reikšmingi lietuvių Tautosakos Lobyno tomai. Paskutinysis – vienuoliktasis iš spaudos išėjo 1989 m. [22]

Medžiaga šitiekai tomų buvo sukaupta daugiausia dar Lietuvoje, paties autoriaus ranka nukopijuota iš LTA rinkinių. Anot J. Balio, „tai karo metų darbas … viską palikau, bet tuos rankraščius atsivežiau“ [23]. Juk svarbiausias autoriaus užsibrėžtas tikslas buvo „paskelbti pačią „tautosakos žaliavą“ ir kad medžiaga butų prieinama kuo didesniam asmenų skaičiui, kurie domisi tautosaka, ją studijuoja, kad tie leidiniai pakliūtų į kuo didesnį įstaigų skaičių ir ten išliktų ilgam laikui“ [24].

Toks tikslas tikriausiai kilo iš nuogąstavimo dėl LTA rinkinių susovietintoje Lietuvoje likimo, tačiau šiandien, nerimui dėl to išnykus, kaskart vis labiau didėja būtent paties Lobyno autoriaus atlikto „tautosakinės žaliavos“ susisteminimo bei teorinio pagrindimo vertė. Juk nūdien toli gražu ne kiekvienas Lietuvos tautotyrininkas galėtų pasirašyti po šiais J.Balio žodžiais: „negalima ir nereikia nuo tautosakos skirti liaudies papročių, pasaulietinių ir religinių“, todėl tikimės, kad ši, kalendorinių papročių knyga taps tiltu, jungiančiu etnografų ir folkloristų krantus.

Pas Joną Balį JAV (Monticello miestelyje) svečiuojasi sūnėnas Stanislovas Sasnauskas su žmona Julija, 2008 m. Nuotraukos iš S. Sasnausko asmeninio archyvo

Pas Joną Balį JAV (Monticello miestelyje) svečiuojasi sūnėnas Stanislovas Sasnauskas su žmona Julija, 2008 m. Nuotraukos iš S. Sasnausko asmeninio archyvo


[1] Tautosakos rinkėjo vadovas. Red. Jonas Balys. Kaunas. 1940. II laida P. 4.

[2] Lietuvos Mokslų Akademijos archyvas. F. I. Ap. 9. S. v. 25: Jono Balio asmens byla (toliau – LMAA).

[3] LMAA. L. 2.

[4] J.Balys. Kalėdų papročiai lr burtai / / Mūsų tautosaka. Kaunas 1900. T.1. P. 124-153.

[5] „Naujoji Viltis“ Chicago. 1978. Nr. 17. P. 122.

[6] LMAA. L. 2.

[7] Disertacijos referatas paskelbtas Kauno V. D. univ. Filosof. ir teolog. fakulteto leidinyje .Eranus”. 1937. T. 3. P. 147-171.

[8] Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Literatūros rankraštynas. F. 69. S. v. 48. L. 2 (toliau – LLR).

[9] Žr.: Balys J. Griaustinis ir velnias Baltskandijos kraštų tautosakoje. Lyginamoj! pasakojamosios tautosakos studija //Tautosakos  darbai. Kaunas. 1939. T. 5. 220 p.

[10] Rudens semestre: „ Lygtnamieji folkloro tyrinėjimai“ ir „Bendras etnikos kursas“; pavasario semestre: „LietuvIų tautosakos rinkimo istorija“ ir „Suomių Kalevala“- LLR. F. 64. S. v, 293.

[11] „Akademikas“. 1934 . Nr. 16. P. 354.

[12] LLR. F. 69. S. v. 35. L. I.  (Tarp jų ir iš Tautosakos komisijos, veikusios 1990-1935 m., perimti rinkiniai.).

[13] „Naujoji Viltis”. 1978. Nr. 17. P. 122-131.

[14] Puzinas J. Pabaltijo universitetas. Ch., II. 1976. P. 51.

[15] „Naujoji Viltis“. 1978. Nr. 17. P. 127.

[16] Balys J. Litauische Hochzeitsbruche // Contributions. of Baltic University Hamburg. 1946. Perspausdinta: Balys, Jonas. Vaikystė ir vedybos. Silver Spring, Md. 1979, P. 65-142.

[17] „Dirva“. 1977. XII.1 Nr. 46.

[18] Skaitė kursus „Baltijos tautų etninė kultūra“ ir „Rusų epinės dainos (bylinos)“.

[19] The oral tales of India. Bloomington. lnd. 1958.

[20] Funk and Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, My!hology and Legend, New York 1980. T. 2. Kartu su Heraldu Biezaisu: Baltische Mythologie. In: Wiirterbuch der My!hologie. Stuttgart. 1965. Bd. I. P. 373-454.

[21] „Naujoji Viltis“. 1978. Nr. 17. P. 128.

[22]  Balys J. Suvalkiečių liaudies kūryba Amerikoje. Antologija. Silver Spring. Md. 1989. P. 223.

[23]  „Dirva“. 1977. Nr. 46.

[24] Bradūnaitė E. Visas gyvenimas pašvęstas tautosakai. „Draugas.“ 1982. Nr. 265 (XII.31).

Kategorijos: Etninė kultūra, Naujienos, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *